Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos

Judrios linijos ir nuogos kolonos

Danutė Gambickaitė
Carola Bark - minimalistė, geometrinio meno atstovė, kilusi iš Berlyno. Lietuvoje, kaip ir Raineris Splittas, atsirado Ramintos Jurėnaitės ir Geothe's instituto dėka.


Bark labai griežtai ir aiškiai įvardija savo inspiracijų šaltinius: mokslinio darbo organizavimo principai, muzika, škotiškų audinių raštai, renesansinių parkų planai. Kas galėtų sieti tokius gana skirtingus dėmenis? Atsakymas vienareikšmis - aiški ir griežta struktūra.


Įdomu, kad instaliacijos struktūra pagal savo organizavimo principus labai panaši į muzikinę. Bark neslepia, kad ją veikia vyro profesija (jis dirigentas). Prisipažinsiu, galbūt todėl, vos tik pamačiau trimis eilėmis reprodukuotus, vienas ant kito skirtingomis kryptimis užeinančius langelių motyvus, „išgirdau“ Philipą Glassą. Tas pats muzikinis motyvas kartojamas daugybę kartų skamba vis kitaip, turi vis kitą spalvą, skonį. Bark instaliacijoje langelių motyvai irgi pakartoti tris kartus, bet skirtingomis spalvomis ir kryptimis. Norėdama pasitikrinti, pabandžiau vienu metu klausyti


Glasso ir žiūrėti į Bark instaliaciją. Kietos spalvotos lipnios juostelės linijos atgijo. Taip ir magėjo instaliacijos autorei pasiūlyti: „Glassą, užleiskite Glassą, prašau.“ Gaila, bet visi šie lyriniai pasvarstymai kaip mat dingo vos tik sužinojau, kad kūrinys išėjo ne visai toks, koks turėjo būti. Ir dėl to kaltas ne kas kitas, o Pamėnkalnio galerijos sienų tinkas. To taip pat nebūčiau sužinojusi, jei menininkė prieš parodos atidarymą vykusios paskaitos metu nebūtų pristačiusi pirminio instaliacijos eskizo.


Bark, kaip ir Splittas, savo kūriniuose naudoja sintetines, pramonines medžiagas. Bark - lipnią juostą, Splittas - mašininius dažus, bet panašu, kad dėl skirtingų priežasčių. Splittui pirminė dažų paskirtis buvo labai svarbi idėjiškai, Bark, priešingai, juostelę renkasi tik todėl, kad taip lengviausia sukurti preciziškai tiesias linijas. Ji visai neprovokuoja ieškoti kažin kokių platesnių interpretacinių laukų. Aiškią ir griežtą struktūrą menininkė dažniausiai chuliganiškai apgyvendina ant savieigai paliktų paviršių, pavyzdžiui, apgriuvusio namo sienos. Tuo Bark kūrimo proceso principais niekuo nesiskiria nuo grafitų kūrėjų. Panašumas dar akivaizdesnis, kai sužinai, kad nemažai jos darbų yra sukurti be leidimų.


Be jokios abejonės, „Pamėnkalnio“ galerijoje esanti Bark instaliacija yra legali, galbūt todėl tam tikrų trukdžių ją iki galo įteisinti, kaip jau minėjau, būta. Kadangi galerija - ne koks apšiuręs Berlyno daugiabutis, Bark negalėjo elgtis chuliganiškai. Lipniomis spalvotomis juostelėmis turėjo būti apklijuotos ne tik galerijos sienos, bet ir joje esančios kolonos, tačiau dėl problemų su tinku jos liko nuogos. Liūdna, kai kūrinys pradeda šlubčioti, nes dėl nelabai tinkančios ekspozicinės erdvės tenka nukirsti jam pėdas - „ai, kam tos pėdos, nukertam, nereiks nagų kirpti“.


Ne kartą teko girdėti, kad su identiška situacija dažnai susiduria ir Lietuvos menininkai, ypač jauni, dar menkai žinomi, bet nė kiek ne prastesni kūrėjai.„Pamėnkalnio“ galerija orientuota į labiau tradicinio pobūdžio kūrinius, kurie tvarkingai kabo ant sienos arba stovi ant grindų, todėl neišvengiamai kyla klausimas apie ekspozicinės erdvės tinkamumą.


Grįžtant prie kūrinio savarankiškumo, jo materialios išliekamosios vertės klausimo, svarbu paminėti, kad Bark, kaip ir grafitų kūrėjams, nelabai rūpi jos kūrinio ateitis. Svarbus tik pats procesas, na, dar bent kelios dienos, skirtos pristatyti, parodyti ir užfiksuoti. Tą alegorinį gimdytojų spyrį (į savarankišką gyvenimą) išgyvena veik visi žmogaus kūrybinės veiklos produktai. Tik vieni kūrėjai rūpinasi savo atžalomis labiau, kiti mažiau, treti visai nesirūpina ir stengiasi apie juos negalvoti. Toks atviras viešas „nesirūpinimo savo kūrinio išliekamąja verte“ principas, būdingas Bark ir neseniai „Kablyje“ instaliaciją pristačiusiam George'ui Rouse'ui, tampa vienu iš pamatinių jų kūrybinių principų. Kadangi Bark materialus kūrinio išlikimas nedomina, „Pamėnkalnio“ galerininkai netrukus galės lengviau atsikvėpti. O kol kas šią vertą „pamatymo“ bei „pažiūrėjimo“ instaliaciją galima patirti, bent jau dėl bendro išsilavinimo.

 

*  *  *

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.