Parodoje, kuri vyksta buvusiame Sveikatos ministerijos pastate (Gedimino pr. 27), yra ir keletas anksčiau matytų darbų, ir naujų. Jie visi vienaip ar kitaip pasakoja apie miesto reiškinius. Kaip šie kūriniai atsidūrė viename projekte?

Šis projektas turi priešistorę. Sumanymas kilo dar 2004 m. kartu su Vera Lauf, ji tuomet dirbo ŠMC, o prieš tai ilgai gyveno Leipcige - mieste, kuris pastaruoju metu labai sparčiai kito. Ji pati matė daug permainų mieste, nuolat jas stebėjo ir domėjosi, aptarinėjo su bendraminčiais. Panašią miesto kaitą galima buvo matyti ir Vilniuje. Sutapo mūsų žvilgsniai ir interesai, norėjome kartu įprasminti tai, ką pastebėjome, bendru projektu. Pradžioje kilo mintis keliems mėnesiams atgaivinti buvusį „Pergalės“ kino teatrą Vilniuje. Pasikvietėme architektų - lietuvių ir vokiečių - rekonstruoti bufeto, planavome eksponuoti fotografijos parodą vestibiulyje (kur anksčiau lūkuriuodavo žmonės), rodyti filmus kino salėje. Norėjosi pažiūrėti, kaip pastatas, kažkada buvęs labai svarbus, galėtų veikti dabar. „Pergalė“ atrodė puiki Vilniaus ir kitų miestų transformacijos metafora, nes, istoriškai žiūrint, savo gyvavimo pradžioje šis kino teatras buvo labai svarbus miesto gyvenime. Pastatytas 1952 metais pagal Giovanni Ripa-Angioletto patobulintą tipinį projektą, su erdviu neoklasicistiniu interjeru, to meto miesto žmogui, gyvenusiam ypač ankštoje kasdienybėje (kai vidutinio gyvenamojo ploto žmogui oficialioji siekiamybė buvo 6,2 kv. m.), dažnai komunaliniuose butuose, „Pergalės“ erdvės turėjo atrodyti labai įspūdingos. Į renginius driekdavosi eilės, bilietus būdavo sunku įsigyti - ne vienas tai esame girdėję iš tėvų ir senelių pasakojimų, tą patį liudija senosios kino teatro reklamos, kurias aptikome spaudoje.

Antras šio pastato gyvavimo etapas visai kitoks. Atkūrus Nepriklausomybę, stalininė statyba buvo marginalizuota kaip nebeveikiančios sistemos kultūros vienetas. Tas pats nutiko ir „Kabliui“ (buvę Geležinkeliečių rūmai), ir daugeliui kitų panašių statinių. „Pergalė“ oficialiai ilgai stovėjo tuščia. O tiksliau, traukė socialiai marginalizuotas praktikas: čia vyko šokiai „kam per trisdešimt“, pusiau nelegalus, bet visiems žinomas ilgalaikis piratinių muzikos įrašų turgelis. Permainų laikotarpiu pastatas perėjo į šešėlinę zoną.

„Pergalės“ projektui jau buvome surinkę ir menininkus (lietuvių, vengrų ir vokiečių), buvome susiplanavę, kaip ką darysime, net turėjome pinigų. Tuomet sužinojome, kad „Pergalė“ parduota ir netrukus virs kazino. Projekto įgyvendinti nepavyko, bet jo baigtis tik patvirtino šio pastato, kaip miesto permainų lakmuso, idėją.

Kaip pasikeitė numatyti menininkai ir jų kūriniai dabartiniame projekte?

Dabartinis projektas „Vilnius Coop: trūkiai, fikcijos ir praktikos“ nėra „Pergalės“ projekto pakartojimas, laikui bėgant jis keitėsi. Prisijungė ir kiti menininkai, kai kuriuos atskirai pasikvietėme. Atsirado ir visai netikėtų kolaboracijų, pavyzdžiui, Žilvino Lanzbergo kioskas buvo instaliuotas Elvos Olafsdottir interjeru ir muzikine dalimi, kur galima pasiklausyti muzikos ir ja keistis. Mane Landzbergo kioskas kažkiek nukelia į dešimtąjį dešimtmetį, kai miestas buvo struktūruotas kioskais. Jie veikė ir kaip socialiniai mazgai, muzikos tiekėjai, kartu ir kaip prekybos, pramogų centriukai. Čia ir cigarečių galėdavai po vieną nusipirkti, šalia parūkyti, kažką susitikti. Žodžiu, buvo ir kioskų kultūra, kuri dabar nyksta. Vis dėlto Žilvino kioskas ne tik kalba apie socialinę istoriją. Jo puošnumas įveda į fikciją, siūlo kitą realybę. Panašiai veikia ir Elvos sukonstruotas kiosko vidus. Per usb jungtį galima pasiimti esančios ir įdėti savo muzikos, kas nėra visai legalu, bet ta muzikos įvairovė kiekvienąkart keičia tiek patį kioską, tiek visą parodos erdvę, taip pat pasakoja tam tikrą muzikos cirkuliacijos mieste istorijos dalį.

Kalbant apie kolaboracijas, atsirado ir kitų nenumatytų paralelių. Parodoje pristatomas Indrės Klimaitės Lietuvos valgyklų tyrimas, pasirodo, turėjo „bendrininką“ - į „Vilnius Coop“ renginių ciklą pakviesta Oksana Zaporožec visai neseniai yra atlikusi sociologinį Rusijos valgyklų tyrimą. Jie vienas kitą įdomiai papildo. Į „Pergalės“ projektą buvo kviesti ir Mirjam Wirz, Laura Stasiulytė, „Urbikon“ architektų grupė, bet anos diskusijos pobūdis buvo kiek kitoks, ten atsiradę kūriniai taip pat būtų buvę visai kiti. „Pergalėje“ mes daugiau orientavomės į pastato reanimaciją, tikriausiai būtų buvęs kur kas svarbesnis įvietinto meno aspektas, kurio tiek nesureikšminome „Vilnius Coop“ projekte.

Kai tiek skirtingų pasakojimų, kyla klausimas, kaip viską sudėlioti į visumą.

Mes ir nesistengėm kūrinių vieną prie kito pritempti. Dėliodami parodos naratyvą pasirėmėme citata iš vieno anekdoto: „Keliautojas paklysta svetimame mieste ir klausia vietinio gyventojo kelio. Akimirką pagalvojęs tas atsako: „Ten geriausia pradėti eiti ne iš čia.“ Mums patiems vienas įdomiausiųklausimų - nuo ko pradėti miesto tyrinėjimą. Ir parodos architektūrą formuodami nesilaikėme įprasto eiliškumo tiek konceptualia, tiek ir fizine prasme. Todėl ir įžanga atsiranda ne iškart prie įėjimo, o truputį toliau, kaip ir parodos priešistorė. Mums buvo labai svarbu šio pastato erdves naudoti pagal jų pirmines funkcijas. Pavyzdžiui, norėjosi šį gražų vestibiulį parodyti ir panaudoti kaip vestibiulį, kuris kažkuria dalimi veikia ir kaip skaitykla, ir vieša erdvė, kur galima lūkuriuoti, pavartyti su kūriniais susijusius leidinius, paklausyti muzikos, čia ne vien paroda. Yra ir eksponatų, bet jie irgi skirti tarpinei erdvei tarp miesto gatvės ir interjero - tai būdinga ir kioskui, ir valgyklų projektui, ir grupės „AnArchitektur“ plakatams apie komunalines erdves. Norėjome, kad erdvė būtų patiriama, o ne tik naudojama eksponavimui.

Žinoma, ne tik pastatas dėliojo kūrinius į tam tikrą naratyvą, mums atsirado įdomių sąsajų tarp kūrinių - pavyzdžiui, Lauros Stasiulytės ir Sveno Johne's kūriniai per asmenines miesto patirtis kalba apie globalesnę kaitą, Dorit Margreiter, „Urbikon“ ir Mir...