Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos

Žydinčios valandos

Nijolė Žilinskienė
„Žydinčios valandos“ - tai pirmoji Danutės Kvietkevičiūtės individuali retrospektyvinė paroda, kurioje surinkti beveik visi keturių dešimtmečių kantraus ir mėgstamo darbo vaisiai.

Daugiau nei prieš dvidešimt metų Kvietkevičiūtė paliko sostinę ir sugrįžo į gimtuosius Neravus netoli Druskininkų. Asketiškai ir kukliai gyvenanti dailininkė tenkinasi minimalia kaimo buitimi. Audžia ant savo kaimiškos trobos aukšto. Tylumoje prie staklių, kur mažokai šviesos, praleidžia beveik visą šviesųjį paros metą. Individualios parodos niekad nerengė, nes nenorėjo. O šiemet garbingo jubiliejaus sulaukusi dailininkė pasakė: „Dabar atėjo laikas, kai galėčiau ir pati pasižvalgyti, ir kitiems parodyti, ką per gyvenimą padariau. Prie ankstesnių noriu pridėti kelis naujus nematytus darbus. Ir čia svarbiausia tema - žydėjimas, meilė. O kas yra meilė mano metuose? Viskas!“


Parodoje daugiau kaip penkiasdešimt kūrinių surinkta iš Lietuvos nacionalinio, Čiurlionio dailės bei Lietuvos dailės muziejų. Pastarasis muziejus, šios parodos rengėjas (kuratorė Ramutė Rachlevičiūtė), turi per dvidešimt menininkės kūrinių. Parodą papildė keletas mažo formato darbų iš privačios Romo Sadausko kolekcijos bei naujausi asmeniniai dailininkės gobelenai.


Lietuviškos tekstilės panoramoje jau seniai žinomas savitas Danutės Kvietkevičiūtės braižas. 1966 metais dailės institutą baigusi jauna menininkė dešimtmetį dirbo Vilniaus modelių namuose. Nuo 1967 metų pradėjo dalyvauti bendrose kasmetinėse taikomosios dailės parodose Lietuvoje ir už jos ribų. Kūrybos kelią pradėjo tuomet, kai taikomajai dailei buvo būdinga interpretuoti folklorines temas, kai įvaldytos naujos tekstilės medžiagos ir technikos. Dailininkės nepaveikė jokie mados vėjai, faktūrinio audimo įvairiomis medžiagomis naujovės. Ji visą gyvenimą audė plonais lino, vilnos, vėliau medvilnės (mulinė) siūlais, retsykiais sintetiniais, standžiu gobeleniniu audimu. Kruopščiai technologiškai atlikti ne tik mažo, bet ir didelio formato gobelenai.


Iš pradžių Kvietkevičiūtė sukūrė keletą gobelenų („Oi ūžia ūžuolėliai“, be pavadinimo, abu 1968, „Improvizacija“, 1970) liaudies dainų, padavimų bei liaudies meno motyvais. Jų lygios plokštumos tolygiai ritmiškai užpildytos stilizuotais figūriniais ir augaliniais motyvais. Deformuoto grafinio piešinio raiška, fantastinių motyvų kompozicija įsimintini gobelenai „Jūros giesmė“ (1970), „Lopšinė“ (1972). Fantastinių simbolinių įvaizdžių kalba, netikėtos plokščio vaizdo įvairiaplanės ir fragmentinės kompozicijos dar raiškesnės gobelenuose „Žolė“ (1975), „Kosminis noktiurnas“ (1976), „Duonos žydėjimas“ (1977), „Minties greičiu“ (1978). žmogaus santykiu su visata, kūrinio suvokimo asociatyvumu giluminiais saitais jie artimi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pasaulėjautai.


Devintojo dešimtmečio pradžioje dailininkė nuaudė du gobelenus „Gyventi I (Karo metų rauda)“ ir „Gyventi II“ (1980-1982). Pirmojo dramatinę mirties ir gyvenimo akistatą perteikė įtaigūs simboliai ir emocinės įtampos kupini aitriai raudonų spalvų liepsnos liežuviai. Apie pastaruosius darbus dailininkė yra parašiusi, jog tai - „vargas degančios lempos juodoje šviesoje“. Būties trapumas, būsimų įvykių nuojauta atskleista ir kituose kūriniuose: „Saulėlydis“ (1984), „Budynė“ (1987). Beje, minėtieji kūriniai veikia savo stipriais meditatyviniais srautais. Ne vieną gobeleną dailininkė sukūrė inspiruota Biblijos tiesų sukeltų įspūdžių. Tai „Grūdai rytdienos duonai“ (1986), „Verbų sekmadienis Vilniuje“ (1989), „Šimtoji avis“ (1994). Pastarojo gobeleno kompozicija įdomi netikėtais figūrinių motyvų sugretinimais, stambaus fragmento ir atskirų pabirusių elementų jungtimi. Tarp devyniasdešimt devynių šviesių avelių nerasime dviejų vienodų. Jos visos individualaus pavidalo ir rašto. Čia prasmingas ir pilkšvų tonų liaudiškas tekstilinis ornamentas. Bet kokio dydžio Kvietkevičiūtės gobelenus galima tyrinėti po gabalėlį, nes juose nėra atsitiktinės, nuobodžios vietos. Gobelenuose dažnai perteiktas ir erdvės įspūdis, tekstilėje tai reta. Sąlygiškai pavaizduota iliuzinė erdvė („Saulėlydis“) skleidžiasi tarsi pro ūkanų šydą arba išnyra iš tamsos („Budynė“) ir nejučiomis hipnotizuoja, traukia žiūrovo žvilgsnį. Judesio įspūdis justi kūrinyje „Grūdai rytdienos duonai“. Čia juvelyriškai ataustas byrančių grūdų srautas. Keliuose darbuose ažūrinio tinklelio bei tankaus audimo sugretinimu regimas atmosferos įspūdis. Pavyzdžiu gali būti raiškaus silueto, horizontalaus kamerinio formato kūrinys „Tėvų žemė“ (1996) bei naujausia šviesių optimistinių spalvų keturių dalių kompozicija „Žydėjimas (Jaunos dienos)“, 2008-2009.


Dalies Kvietkevičiūtės gobelenų piešinių motyvai tik numanomi. Abstraktūs kūriniai „Lakštingala“ (1995), „Meditacija švintant“ (2002) suvokiami individualiai, intuityviai. Gobelene „Malda“ (1990) - kelios ryškesnės prasminės detalės ir jautriausių pustonių ūkanose vos ryškėjantys individualaus charakterio veidai. Naujesnis, mažesnio formato pastarųjų metų diptikas „Ir aš ten buvau“ (2006) išaustas dar plonesniais siūlais. Jų supynimais jautriai ryškinami vos numanomi motyvai. Asociatyviai įtaigus, istorinių reminiscencijų kupinas kūrinys „Senos kronikos skiautė“ (2004) meistriškai nuaustas linu ir šilku gretinant rupesnį bei plonyčių siūlelių meniškai išretintą audimą. Gobeleno paviršiuje įvairuoja, mainosi rusvai melsvi, matiniai ir blizgūs tonai, o centre ryškėja šiltesnių dermių veidas su skvarbiu akių žvilgsniu. Sielos veidrodis akys, jų žvilgsnis ir globojančios, saugančios rankos pasirodo keliuose gobelenuose. Detaliau jos pavaizduotos ir mažųjų formų tekstilės kūriniuose „Kitos saulės spindulys“ (1985), „Poeto Oskaro Milašiaus portretas“ (1983). Itin raiškūs skausmingi išgyvenimai juntami apibendrinto vaizdo kūrinyje „Raudonas lietaus lašas“ (1982).


Savo kūrybą dailininkė vaizdingai apibūdina sakydama, jog tai „impresijos ir mintys, supintos iš siūlų, suaustos laiko atkarpos; tai akimirkos, vidiniai išgyvenimai, nusižeminimas, pasninkas, prisilietimas akimis ir delnais, kalba ir tylėjimu prie Sutvėrėjo Gyvojo Paveikslo, kuriame gyvename“.


*  *  *

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.