„Persona. Marilyn“ - tai antras Lupos darbas, parodytas lietuvių publikai po 2004 m. vaidinto Thomo Berhardto „Kalkverko“ (1992). Mačiusieji pastarąjį spektaklį gali susidaryti nuomonę apie tai, kaip pasikeitė ir ar pasikeitė Lupos teatras. 2009 m. apdovanotas XIII Europos teatro premija už įnašą į Europos teatro kultūrą, pastaraisiais metais Lupa nenusisuka nuo savo ankstesnių ieškojimų. Vis dėlto jo teatro samprata pildosi vis naujais aspektais, o per juos atsiveria ir vis kitas Lupa. Lenkai nė kiek neperlenkia sakydami, kad be Lupos jų teatras būtų kitoks. Ne tik režisierius, bet ir pedagogas, mąstytojas Lupa išugdė ne vieną jauną lenkų režisūros talentą, kuris šiandien gali tik didžiuotis būdamas jo mokiniu. O būti Lupos mokiniu, kaip turbūt ir artistu, nėra lengva. Gal šis režisierius ir nėra toks autokratas, kokie buvo Jerzy Grotowskis ar Tadeuszas Kantoras, tačiau Lupos perfekcionizmas priverčiant tiksliai funkcionuoti spektaklio „mašiną“ akivaizdus kiekviename jo darbe. Dažnas Lupos spektaklis yra ne tik ilgas - jo spektakliai galitrukti nuo 3 iki 8 valandų, išsidėlioti į dviejų vakarų vaidinimus, koks, pavyzdžiui, buvo Bernhardto „Ištrynimas“ Varšuvos dramos teatre (2001). Kad ir kokį autorių Lupa statytų, o autorius jis renkasi ypač kruopščiai - nuo Bernhardto iki Fiodoro Dostojevskio, Roberto Musilio, Hermanno Brocho ar Nietschze's (galima prisiminti ir šiuolaikinę vokiečių dramaturgę Dea Loher, jos „Klaros ryšius“ Lupa statė 2003 m.) - spektaklis visad bus Lupos kelionė kūrinio labirintais, ieškant tiksliausios veikėjų egzistencijos. Ne aktoriaus vaidyba, o egzistencija, būtis kristalizuojami Lupos spektakliuose iš scenos profesionalų susitikimo prie vieno ar kito kūrinio; scenoje romanas, apysaka, drama įgauna epinę didybę, virsta daugiasluoksniu naratyvu, bet jame niekad nepasimeta žmogaus individualybė. Žmogus atsiduria po didinamuoju scenos stiklu, per kurį Lupa tyrinėja jo galimybių, siekių, sąmonės ir pasąmonės ribas. Ir kaip tik todėl kartu su personažu tokiam pačiam „tyrimui“ Lupa pasmerkia aktorių - kokios jo yra vaidybos, buvimo savimi ir kitu ribos, kur ir kiek jas įmanoma peržengti kaip menininkui, o kiek - kaip gyvam, konkrečiam žmogui?

Kiekviename savo spektaklyje šias ribas tolinęs, Lupa šiuo metu susitelkia prie ypatingų XX a. asmenybių, kurių ne tik vardai, bet ir gyvenimai tapo mitais. Anksčiau inscenizavęs, Lupa dabar pats kuria savo spektaklių scenarijus, savo sukurtoje erdvėje apgyvendina jų veikėjus. Lupa yra ypatingos scenos erdvės meistras - spalvomis kiekvienas jo spektaklis prilygsta paveikslui, vaidybos erdvė - architektūrinei kompozicijai su kartais pabrėžtais kvadratais ar kubais, kuriuose kaip akvariume atsiduria žmogaus gyvenimas. Jam svarbios sienos, durys, langai, stalas ar lova - plokštumos ir vertikalės, - įgyjančios simbolinės reikšmės net ir tada, kai režisierius modeliuoja iš pirmo žvilgsnio kasdienišką, natūralią aplinką. Tik tokioje, anot Lupos, aktoriui įmanoma nevaidinti; tik tokioje savo vietą randa jo kūnas, judėdamas, įsikomponuodamas ir apgyvendamas erdvę.

Vienas naujausių Lupos spektaklių - 2008 m. Krokuvos „Stary“ teatre sukurtas ir Andy Warholui skirtas „Factory 2“. Šis aštuonių valandų „Sidabrinio fabriko“ kūrėjų bendras būvis - tai Lupos fantazija Warholo mito ir Warholo asmenybės tema, gimęs iš menininko biografijos, bet tyrinėjantis Warholo, kaip magiškos kitų traukos simbolio, fenomeną. Čia, jo „žvaigždžių fabrike“, tikrovė neatsiejama nuo fantazijos, gimsta ir skleidžiasi 7-ojo dešimtmečio kultūros simboliai, žmogus nebepriklauso pačiam sau, nes yra dalis kažkieno kito išgalvoto pasaulio. „Factory 2“ - tai tarsi „filmo, kurio Andy Warholas“ nesukūrė,“ kūrimas, į kurį režisierius įtraukė Warholą ir jo aplinką, šįkart visus įkalindamas kameros akies sekamose dirbtuvėse. „Factory 2“ radosi iš improvizacinių aktorių etiudų ir, anot režisieriaus, aktoriai taip susigyveno su savo veikėjais, kad kaskart vaidinimas peržengia spektaklio ribas - trupei pavyko pasiekti tikro gyvenimo sukurtoje tikrovėje džiaugsmą, pavyko įgyvendinti utopišką kūrybinės bendruomenės idėją.

„Factory 2“ dabar yra ir kaip savotiška įžanga į būsimus „Triptikas. Persona“ spektaklius. Štai ką sako režisierius apie savo sumanymą: „Andy Warholas yra pasakęs, kad jo filmų subjektas ir herojus buvo asmenybė. Ne kieno nors istorija ar gyvenimas, o jo arba jos asmenybė, kad ir kaip sunku ar net neįmanoma būtų ją išreikšti. Taigi kai tavo kūrinio objektas - žmogus, verčiau jau jį stebėk, o ne kalbėk apie jį. Trijose fantazijose apie tris asmenybes (Georgijų Gurdžijevą, Marilyn Monroe, Simone Weil) šiuo keliu ir einama. Situacijos gali tapti asmenybės ir aktoriaus, pasiryžusio leistis į asmenišką ar net itin intymų nuotykį, susidūrimo tašku, žyminčiu fantastišką ir pavojingą mėginimą apsikeisti energija. Asmenybė nėra vien kieno nors charakteris ar būdas. Tai ir radikaliausia to asmens svajonė, neišsipildžiusi, bet vis dėlto įmanoma jos versija. Galiausiai asmenybė - tai ir savitaiga bei saviapgaulė, mitas, sprogstantis, kai atsiduria tarp kitų. Visos trys asmenybės, kad ir kokios skirtingos būtų, turi vieną bendrą bruožą: jos siekia peržengti nusistovėjusias ribas. Net jei jas gretinti ir sudėtinga, jų transgresijos vizija viena - amžinai žmogiška.“

Pirmoji žiūrint „Personą. Marylin“ kilusi asociacija - Ingmaro Bergmano „Persona“. Bergmano filme aktorė Elizabet staiga nutyla: liaujasi vaidinusi, bendravusi su aplinkiniais, užsisklendžia savyje; gydymo kursui išsiunčiama į vasarnamį ant jūros kranto, kur aktorės vienatvę drumsčia tik seselė Alma. Bergmanas tyrinėja personos fenomeną, klausdamas, kiek aktorius yra pats savęs ir savo kaukės kūrėjas, kiek ir kur jis yra pažeidžiamas kaip būtybė „be odos“ ir kiek ši būtybė turi kaukių apskritai. Šią temą savo spektaklyje rutuliojo ir Jonas Vaitkus, statęs Bergmano „Personą“ su aktorėmis Egle Mikulionyte ir Virginija Kelmelyte 1994...