Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Odisėjos į praeitį


„Šaltojo karo metų modernizmas 1945-1970“ Nacionalinėje dailės galerijoje


Monika Krikštopaitytė

Share |
Giovanni Pintori. Olivetti „Lexikon“. Italija, 1953 m. Spalvotas ofsetas. Pagaminta kompanijoje „Olivetti SpA“, Ivrea. © V&A Images
Norėčiau pasiskolinti vieno iš parodos kuratorių Davido Crowley (dirbusio prie projekto su Jane Pavitt) žaismingumą kartu su rimtumu, matytus atidarymo metu spaudos konferencijoje nagrinėjant tokio prieštaringo laikotarpio kaip šaltojo karo metai modernizmą mene ir dizaine. Tai, ką supaprastindama pavadinau žaismingumu, iškart krito į akis lietuviškame kontekste. Neasmeniška įdomių nekategoriškų minčių paieška nebijant suklysti, permąstant faktus ir nuolat pasirengus nustebti. Kalbėtojo pozicija pirmiausia priklauso nuo mentaliteto.


Gal prisideda ir faktas, kad ketverių metų darbas nudirbtas ir jau porą kartų patikrintas. Paroda eksponuota Karalienės Viktorijos ir Alberto muziejuje Londone, Modernaus ir šiuolaikinio meno muziejuje MART Rovereto mieste Italijoje. Ambicingo projekto, galinčio pasigirti dideliu pasaulinių garsenybių sąrašu, pavadinime užkoduotas skirtumas tarp Rytų ir Vakarų labiausiai buvo jaučiamas spaudos konferencijoje, dar nemačius parodos. O kuratoriaus išsakyta mintis, kad tarybinio ir kapitalistinio pasaulių lenktynių artefaktai ekspozicijoje supanašėja tiek, kad būtina pasitikrinti eksponato aprašyme kilmės šalį, netruko pasiteisinti. Pačiame žodyje konkurencija ar lenktynės yra užprogramuotas varžovų panašumas. Kokios gi rungtynės galėtų vykti tarp lankininko ir imtynininko? Kita vertus, rezultatas (ekspozicija) stipriai priklauso ir nuo eksponatų atrankos, kur galima pasirinkti, kurią briauną norima išryškinti. Šioje parodoje, regis atsidėta pastangoms rasti bendras socialines būsenas, nuojautas ir viltis.


Natūraliai kyla klausimai: ar parodą galima laikyti bandymu atbuline data sutaikyti du pasaulius parodant jų panašumus? Sukeliant abipusę empatiją ir sukuriant bendros patirties lauką? Ar kaip tik todėl ekspozicijoje patys baisiausi šio laikotarpio nusikaltimai, kurie irgi turėjo dizaino išraišką („juodasis kūrybingumas“: kariniai paradai, ginklai, diktatorių vilos, išradingi žudymui skirti įrenginiai ir kt.), liko užribyje? Ar toks „nukenksminimas“ neformuoja naujos ideologijos? Kodėl parodos kūnas regztas vien tik iš (prafiltruotų) oficialių didžiųjų naratyvų? Ar tai nepaverčia visos parodos tokia pat svetima, nesusijusia su tikro šaltojo karo metų gyventojo realybe, kokia buvo dvidugnė tarybinė tikrovė?


Suprantama, kad tai nėra nei genocido muziejaus paroda, nei buities muziejaus filialas. Kalbama ne apie standartinius buities daiktus, o ieškoma autorinio dizaino objektų, kurie dažniausiai net nepasiekė vartotojo. Kita vertus, į ekspoziciją pakliuvo ir plačiai kasdieniame gyvenime naudotų daiktų: radijo aparatų, kai kurie baldai, kuriuos pas mus vadino (anot Danutės Zovienės) „stiliagų“ stiliumi. Sekant kruopščiai sudėliotas ekspozicijos dalis peršasi mintis, kad objektai renkami pagal išskirtų šaltojo karo laikų žmogaus vaizduotės krypčių ir lūkesčių atspindėjimo kriterijus. Nors chronologiškai išdėstyti ekspozicijos skyriai yra net septyni (su pirmąja žemės rutulio nuotrauka iš kosmoso būtų 8), ryškiausiai struktūrą formuoja du poliai: susinaikinimo baimė ir utopinės fantazijos apie naujos kokybės gyvenimą. Abu kyla iš sparčiai ir nenuspėjamai besivystančių technologijų, naujų galimybių pažado. Abi kryptys turi ir buitinę, ir vizionierišką išraiškas. Baimė įsidaiktina pradedant sekimo, slapto fiksavimo aparatais, baigiant apsauginiais kostiumais, skirtais ekologinės katastrofos situacijai, ir gaubtais virš miesto, saugančiais nuo ozono skylių. Geresnio gyvenimo viltys prasideda plastikiniais indais, blokiniais daugiabučiais, baigiasi ateities namų kosmose planais, spindulinio maitinimosi projektais ir ekstazės gaminimo aparatu dviem. Nesuvokiamo aukščio Ostankino televizijos bokštas (jo maketas parodoje) aprėpia abu polius. Tai ir kontrolės bokštas, ir daugiamylis žinių apie pažangą skleidėjas. Gigantomanijos simbolis, šalies potencijos metafora.


„Kosminių odisėjų“ dalis, turiu pripažinti, man ir šiandien sukelia jaudulį kaip realizuota žmogaus ribų peržengimo idėja. Žinoma, dabar, kai sluoksnis po sluoksnio atsidengia nutylėta šiam galingam ideologiniam įrankiui paskirtų išteklių ir žmonių likimų kaina, idėja nebėra tokia vienareikšmiškai žavi. Beje, čia galima aptikti ir lietuvišką elementą - legendiniame Andrejaus Tarkovskio „Soliaryje“ suvaidinęs Donatas Banionis pasirodo filmo plakate ir trumpoje kino filmo ištraukoje. Smulkmena, bet vis tiek malonu.


Kad ir kaip kontekstualizuotume, kad ir kaip dėliotume ar interpretuotume parodos kūną, joje rodomi eksponatai ir meno kūriniai priklauso laikui, kurį gyventojai dar prisimena kaip savo gyvenimo tarpsnį. Tai reiškia, kad vyresnieji žiūrovai pasakojimą vienaip ar kitaip susies su savo asmeninėmis istorijomis. Gana keistas jausmas, kai tarybinės programinės žinutės (pavyzdžiui, Viktoro Koreckio plakatas, skelbiantis „Daugiau metalo – daugiau įrenginių!" (1956 m.), vaizduojantis išvaizdų tarsi kino žvaigždė tarybinį jaunuolį) mus pasiekia britų kuratorių iniciatyva. Tarsi kažkas imtų tavo daiktus iš spintos ir juos tau rodytų. Tokia padëtis ne tik leidžia užsiimti palyginimu su vakarietiškais analogais, dovanoja naują žvilgsnį, bet ir neutralizuoja informacijos priėmimo blokus, tarybinės liaudies taip gerai įvaldytus per okupacijos metus. Anksčiau daugiausia dėmesio skirdavome skaitymui tarp eilučių, o visa kita (oficialius pranešimus) nurašydavome tuštiems plepalams, o šioje parodoje turime progą jau su laiko distancija ramiai apžiūrėti ir patyrinėti, kaip tie ideologiniai konstruktai buvo sumeistrauti.


Persukant senas juostas, įdomios vietos visuomet būna jau visai kitur, nei jas žiūrint pirmą kartą. Galų gale, atmetus racionalaus tyrėjo žvilgsnį, ko gero, daugelį apims nostalgija. Ilgėtis laikų, kuriuos kartais labiau norisi pamiršti ar pasmerkti, nei idealizuoti, yra gana keblu. Šioje vietoje, manau, idealiai tinka vienas klausimas: ko ilgimasi - tarybų valdžios ar jaunystės? Pastarosios ilgėtis bet kuriuo atveju yra legalu... Apsilankius parodoje galbūt išsipildė kieno nors svajonė išvysti tikrą kosmonauto kostiumą, galbūt kažkam pasidarys silpna pamačius baldą, vardan kurio galbūt teko padaryti skaudžių kompromisų, tikėtina, kad įvyks visiškai nenuspėjamų vidinių atminties atodangų. Net man, su gimimo data netelpančiai į parodos pristatomą laiką, teko viena staigmena. Le Corbusier 1951 metų vilnonis gobelenas „Rankos" nustebino visiškai netikėtai mano galvoje įvykusia sutapimų grandine. Gobeleno raštų stilistika buvo tokia pat, kaip kad mano močiutė iš Vakarų Vokietijoje leidžiamo žurnalo (atsiųsto draugės Hildos) kadaise perkopijavo man mezgamam megztukui. Tai tipiškas pavyzdys, kaip profesionalaus meno objektas iš Vakarų, tiesa, kairiųjų pažiūrų autoriaus, įveikęs kelis mediumus, atkeliavo iki tarybinio žmogaus buities. Visa ši istorija kažkaip anekdotiškai primena apie „Menų ir amatų" judėjimo idėjas, tik atvirkštine tvarka.


Čia iškyla dar vienas klausimas: ar namudinio dizaino (turiu galvoje visas tas išradingas auksarankes moteris (ir vyrus), neturinčias dizainerio diplomo, tačiau niekuo jiems nenusileidžiančias dirbiniais) kūryba nebūtų laikytina sovietinio dizaino artefaktais? Ar nebuvo verta atiduoti ir šiam reiškiniui duoklės? Juk ir, bent jau dabarties akimis žvelgiant, kosminės šukuosenos, ir kostiumai, ir interjero papuošimai, daryti savomis rankomis, atkartojo laiko dvasią ne mažiau nei socioekonominį kontekstą. Turiu galvoje tai, kad tarybinis žmogus, neturėdamas iš ko rinktis (jei pilko, juodo ir tamsiai mėlyno lietpalčio nelaikytume pakankamu pasirinkimu), tapo pats sau dizaineriu, kurio sukurti daiktai išradingumu ir meistryste stipriai pranokdavo apytuščių vitrinų pasiūlą.


Net jei kuratoriai imtųsi atskirai vien šio aspekto, gautųsi neaprėpiamo masto ekspozicija, todėl atsispiriant į šiuo metu veikiančios parodos objektus ekspozicijos erdvę galima išplėsti savo vaizduotėje. Ypač kai gyveni mieste, kuris dar turi nemažai tarybinio palikimo. Po „Šaltojo karo metų modernizmo 1945-1970" peržiūros žvilgsnis į aplinką, bent jau kuriam laikui, įgyja specifinį pjūvį. Nejučia imi kreipti dėmesį į tam tikrus pastatus, skulptūras, interjero detales. Pavyzdžiui, Nacionalinės dailės galerijos pašonėje esanti skulptorių Konstantino Bogdano ir Dovydo Zundelovičiaus išdidinta Juozo Mikėno „Pirmųjų kregždžių" replika (1987 m.), kurią esame įpratę praleisti akla rega, suskamba naujai. Dar įdomiau, kai iškyla sąšaukos su kūriniais, rodomais šiuo metu visai kitose parodose. Pavyzdžiui, Indrės Klimaitės nuostabaus projekto „Vilniaus ir Kauno valgyklų gide" įkliuvusi iliustracija iš 1969 metų kulinarijos knygos –kotletas „Raketa" – idealiai tiktų prie kosmosui skirtos dalies, šalia krėslo „Gaublys" ir šviestuvo „Galaktika". O Baltijos tarptautinio meno trienalėje Šiuolaikinio meno centre rodoma estų menininkės Kristinos Norman instaliacija „Po karo" apie bronzinės kareivio skulptūros audringą istoriją tik patvirtina kuratorių Davido Crowley ir Jane Pavitt teiginį, kad „gyvename pasaulyje, kurį vis dar veikia – materialiniu, aplinkos ir vaizduotės požiūriu – šaltojo karo modernybė". Norman kūrinyje tas poveikis (vertybių susidūrimas) išreikštas itin aštriai politiškai.


Šiuo metu ieškantys kultūrinių įspūdžių ir apmąstymų tikrai neturi progos nuobodžiauti, reikia tik azarto. Mieste kaip reta yra ką veikti – pradedant šaltojo karo metų modernizmo interpretacijomis, baigiant miesto legendomis. Visur galima rasti asmeniškų aspektų ir savų sąsajų. Kūriniai tarsi susitarę tarpusavyje kalbina permąstyti praeitį.


*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.39 (868), 2009-10-30

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

CVqfHeszyFcTV, 2011-06-23 14:26

More posts of this quialty. Not the usual c***, please

monika, 2009-11-02 10:49

o taip, as kvaisa. labai islaisvinantis jausmas;)

kvaisa, 2009-11-01 23:31

oi kvaisa tu kvaisa. ir tu monika kvaisa. suvyniok savo kvailuma i tuos plakatus ir issiusk i anglija.

jona, 2009-11-01 13:20

Labai įdomu buvo paskaityti... pati iš savo patirties galiu pasakyti, kad pačioje nepriklausomybės pradžioje, Anglijoje gyvenančiam savo broliui esu išsiuntusi bent penkis tarybinius plakatus ir visą saują įvairiausių metalinių ženkliukų... dar siųsdavau žemėlapius... turiu jų dar ir dabar...

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti