Šį kartą žvelkime kad ir į nespalvotas nuotraukas ir kalbėkime apie Kęstutį Mikėną. (Tarp kitko, čia nusišypsoti verčia vardų sutapimas: senovės graikų Kamarės vazos yra žinomos kaip Kretos-Mikėnų keramika iš XXII–XVI a. pr. Kr.) Savo darbais jis pasižymėjęs tarp amerikiečių, minėtas Lietuvoje ir JAV lietuvių spaudoje. K. Mikėnas atstovauja grynajai dailei, t.y. „menas menui“ laikysenai. O funkcinės keramikos pradžia siekia priešistorės paleolito laikus. Iš pirmųjų amžių po Kristaus turime seniausius primityvios glazūros pavyzdžius. Glazūra buvo žinoma ir Lietuvoje, Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje rasti fragmentai pasiekė mus iš XIV–XV amžių. Aiškumo dėlei čia dar svarbios dvi sąvokas: keramika – tai molio dirbinys; glazūra – dirbinio paviršiaus danga stikline medžiaga.

Mikėno darbuose ryškūs du elementai: charakteringa kūrinio forma ir paviršiaus įvairiaspalvėje dangoje išaugintų kristalų ornamentika. Jo formos pirmiausia pasižymi paprastumu ir iš to išplaukiančia elegancija. Tai jau senovėje puodžių naudoto, ant žiedžiamojo rato išsuktas molinis indas – tuščiaviduris butelis ar vaza, su Mikėnui tipiškai siauru kakleliu. Formos išbaigtumas bei proporcija yra Mikėno stiprybė, jo rankų darbo bei įgudimo rezultatas, čia žiūrovas pajunta gal ir Tolimųjų Rytų įtaką.

Tačiau ir Mikėnui, ir žiūrovui daug įdomesnė pati glazūra, kurios galutinį rezultatą menininkas išvysta tik atidaręs deginimo krosnį (paprastai kitą dieną). Menininkas pats sako, kad su kristalų auginimu glazūroje jis siekia jų dydžio įvairumo ir spalvų bei šviesos žaismo. Šie ypatumai kiekvieną kūrinį padaro nepakartojamą. Kanadietė keramikė Diane Creber savo knygoje teigia, kad apskritai kristalinė glazūra toli prašoka vien techninį chemijos receptų panaudojimą ir deginimo krosnyse reikalingus temperatūros profilius. Tai pati sudėtingiausia iš visų glazūros rūšių. Žinovai taip pat sako, kad šiai dekoravimo technikai būtinos griežtos taisyklės, pagrįstos technine išmintimi, kantriu eksperimentavimu su medžiagomis, mat įvairioms spalvoms išgauti reikia išmanyti beveik visų metalų oksidų savybes. Rezultatai išeina akiai ypač malonūs, skatinantys žiūrovo vaizduotę: įvairaus didumo bei išdėstymo kristalai primena snaiges, našlaitės žiedus ir kt. Jau po to, kai 1300 °C temperatūroje išdega molis, kristalams išauginti dar prireikia dirbinius palaikyti krosnyje 2–5 valandas pastoviame daugiau kaip 1090 °C karštyje.

Kitas įdomus sutapimas, kad du jo dėdės, Juozas ir Jonas Mikėnai, yra žymūs Lietuvos meno darbuotojai. Juozas – skulptorius (1901–1964), o Jonas (1889–1988) – Dailės instituto profesorius ir 1967 m. išleisto vadovėlio apie dailiąją keramiką autorius. Kęstutis Mikėnas gimė 1931 m. Rokiškyje, nuo jaunystės dienų domėjosi architektūra ir keramika. Pasibaigus karui, nelaimingo atsitikimo metu neteko tėvo. Vokietijoje lankė lietuvių pabėgėlių gimnaziją, su motina emigravo į JAV, Ilinojaus universitete (University of Illinois) pradėjo studijuoti architektūrą. K. Mikėno polinkį į meną liudija tuometiniai pirmakursiai draugai, architektūros auditorijų koridoriuose dažnai ėję pro išstatytus studentų darbus, o tarp jų skaičiumi dominavo Mikėno piešiniai. 1956 m. gavęs diplomą ir atitarnavęs JAV kariuomenėje (kur irgi turėjo pareigas architektūros srityje), 1958 m. vedė Mildą Grigaravičiūtę ir pasinėrė į profesinį darbą bei šeimos reikalus.

Kaip jis pats teigia, architektūros praktiką veikia kolektyvinė aplinka, o kūryba keramikoje jam yra individualus reiškimasis. Į dailiąją keramiką ėjo irgi nuosekliai, pradėjęs dar studijų metais. Gan greitai atsivėrė galimybės pasirodymams: meno galerijose ir festivaliuose, savose parodose, valstijos sostinės Sakramento meno galerijoje. Los Andželo meno muziejus (Los Angeles County Art Museum) 2006 m. supažindino visuomenę su jo kristaline glazūra ir ėmėsi jo darbus platinti savo renginiuose.

Mikėną pastebėjo ir profesinių knygų autoriai, ir žurnalai JAV bei už jų ribų. Atėjo siūlymai dalyvauti kviestinėse, tarptautinėse kristalinės glazūros parodose. Darbų įsigijo Kauno keramikos muziejus, meno mėgėjai JAV, Argentinoje, Kanadoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Ispanijoje. Lietuvos spauda bene pirmą kartą apie K. Mikėną sužinojo iš „Lietuvos aido“ 1994-aisiais, išsamiau – iš žurnalo „Ekstra“ 2007-aisiais, o 2009 m. publikuotas pokalbis „Lietuvos žiniose“. Užsimezgė ryšiai, dalinimasis žiniomis su keramiku Algimantu Patamsiu, bene vieninteliu Lietuvoje kuriančiu kristalinę glazūrą. Jau minėta Creber savo 2005 m. išleistam leidiniui atrinko 14 menininkų iš šešių kraštų, tarp jų ir Mikėną, jo darbų bei technikos apžvalgai skirti trys iliustruoti puslapiai.

Nors Mikėno kūryboje iš toliau vyrauja formos ir glazūros junginys, galiausiai žiūrovo žvilgsnį prirakina glazūroje įdiegti kristalai. Jis aiškina, kad tas kristalo auginimas – tai perlo analogija jūros austrėje. Klausytojui vis tiek lieka neaišku, bet stebėtinai gražu – ar atskirai įsižiūrint į puošnų indą, ar Mikėnų namuose matant vazų ir butelių oazes – išžiestus, nuspalvintus, kristalais išmargintus derinius. Kai neberandi žodžių, tai turbūt paties kūrėjo darbais prabyla mūzos.

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.39 (868), 2009-10-30