Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 39 (868), 2009 spalio 30 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Vakaras muzikologės Jūratės Gustaitės jubiliejui
Helmutas Šabasevičius: Barokinio šokio pamokos (1)
Trupės „L'Eventail“ spektakliai Nacionaliniame dramos teatre
Premjera
Prasideda nacionalinės dramaturgijos festivalis „Versmė '09“
„Scanoramą 2009“ atidarys Jano Troellio filmas
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė: Juodosios skylės Kablyje
Apie Georges'o Rousse'o instaliacijas
Katerina Baravykaitė: Kalvos, veidai ir statulėlės (2)
Ryto Jakimavičiaus keramikos paroda „Pri(si)minimai“ galerijoje „Arka“
Živilė Pipinytė: Berniukai suaugo (6)
Naujas Igno Miškinio filmas „Artimos šviesos“
Krėsle prie televizoriaus
Užrašai iš 53-ojo Londono kino festivalio
„ARTscape“ pristato Vengriją
Apie Kęstučio Mikėno keramiką
7MD informacija: Bulgarų kino dienos(1)
Anonsas
Anonsas
„Šaltojo karo metų modernizmas 1945-1970“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Monika Krikštopaitytė

Norėčiau pasiskolinti vieno iš parodos kuratorių Davido Crowley (dirbusio prie projekto su Jane Pavitt) žaismingumą kartu su rimtumu, matytus atidarymo metu spaudos konferencijoje nagrinėjant tokio prieštaringo laikotarpio kaip šaltojo karo metai modernizmą mene ir dizaine. Tai, ką supaprastindama pavadinau žaismingumu, iškart krito į akis lietuviškame kontekste. Neasmeniška įdomių nekategoriškų minčių paieška nebijant suklysti, permąstant faktus ir nuolat pasirengus nustebti. Kalbėtojo pozicija pirmiausia priklauso nuo mentaliteto.


Gal prisideda ir faktas, kad ketverių metų darbas nudirbtas ir jau porą kartų patikrintas. Paroda eksponuota Karalienės Viktorijos ir Alberto muziejuje Londone, Modernaus ir šiuolaikinio meno muziejuje MART Rovereto mieste Italijoje. Ambicingo projekto, galinčio pasigirti dideliu pasaulinių garsenybių sąrašu, pavadinime užkoduotas skirtumas tarp Rytų ir Vakarų labiausiai buvo jaučiamas spaudos konferencijoje, dar nemačius parodos. O kuratoriaus išsakyta mintis, kad tarybinio ir kapitalistinio pasaulių lenktynių artefaktai ekspozicijoje supanašėja tiek, kad būtina pasitikrinti eksponato aprašyme kilmės šalį, netruko pasiteisinti. Pačiame žodyje konkurencija ar lenktynės yra užprogramuotas varžovų panašumas. Kokios gi rungtynės galėtų vykti tarp lankininko ir imtynininko? Kita vertus, rezultatas (ekspozicija) stipriai priklauso ir nuo eksponatų atrankos, kur galima pasirinkti, kurią briauną norima išryškinti. Šioje parodoje, regis atsidėta pastangoms rasti bendras socialines būsenas, nuojautas ir viltis.


Natūraliai kyla klausimai: ar parodą galima laikyti bandymu atbuline data sutaikyti du pasaulius parodant jų panašumus? Sukeliant abipusę empatiją ir sukuriant bendros patirties lauką? Ar kaip tik todėl ekspozicijoje patys baisiausi šio laikotarpio nusikaltimai, kurie irgi turėjo dizaino išraišką („juodasis kūrybingumas“: kariniai paradai, ginklai, diktatorių vilos, išradingi žudymui skirti įrenginiai ir kt.), liko užribyje? Ar toks „nukenksminimas“ neformuoja naujos ideologijos? Kodėl parodos kūnas regztas vien tik iš (prafiltruotų) oficialių didžiųjų naratyvų? Ar tai nepaverčia visos parodos tokia pat svetima, nesusijusia su tikro šaltojo karo metų gyventojo realybe, kokia buvo dvidugnė tarybinė tikrovė?


Suprantama, kad tai nėra nei genocido muziejaus paroda, nei buities muziejaus filialas. Kalbama ne apie standartinius buities daiktus, o ieškoma autorinio dizaino objektų, kurie dažniausiai net nepasiekė vartotojo. Kita vertus, į ekspoziciją pakliuvo ir plačiai kasdieniame gyvenime naudotų daiktų: radijo aparatų, kai kurie baldai, kuriuos pas mus vadino (anot Danutės Zovienės) „stiliagų“ stiliumi. Sekant kruopščiai sudėliotas ekspozicijos dalis peršasi mintis, kad objektai renkami pagal išskirtų šaltojo karo laikų žmogaus vaizduotės krypčių ir lūkesčių atspindėjimo kriterijus. Nors chronologiškai išdėstyti ekspozicijos skyriai yra net septyni (su pirmąja žemės rutulio nuotrauka iš kosmoso būtų 8), ryškiausiai struktūrą formuoja du poliai: susinaikinimo baimė ir utopinės fantazijos apie naujos kokybės gyvenimą. Abu kyla iš sparčiai ir nenuspėjamai besivystančių technologijų, naujų galimybių pažado. Abi kryptys turi ir buitinę, ir vizionierišką išraiškas. Baimė įsidaiktina pradedant sekimo, slapto fiksavimo aparatais, baigiant apsauginiais kostiumais, skirtais ekologinės katastrofos situacijai, ir gaubtais virš miesto, saugančiais nuo ozono skylių. Geresnio gyvenimo viltys prasideda plastikiniais indais, blokiniais daugiabučiais, baigiasi ateities namų kosmose planais, spindulinio maitinimosi projektais ir ekstazės gaminimo aparatu dviem. Nesuvokiamo aukščio Ostankino televizijos bokštas (jo maketas parodoje) aprėpia abu polius. Tai ir kontrolės bokštas, ir daugiamylis žinių apie pažangą skleidėjas. Gigantomanijos simbolis, šalies potencijos metafora.


„Kosminių odisėjų“ dalis, turiu pripažinti, man ir šiandien sukelia jaudulį kaip realizuota žmogaus ribų peržengimo idėja. Žinoma, dabar, kai sluoksnis po sluoksnio atsidengia nutylėta šiam galingam ideologiniam įrankiui paskirtų išteklių ir žmonių likimų kaina, idėja nebėra tokia vienareikšmiškai žavi. Beje, čia galima aptikti ir lietuvišką elementą - legendiniame Andrejaus Tarkovskio „Soliaryje“ suvaidinęs Donatas Banionis pasirodo filmo plakate ir trumpoje kino filmo ištraukoje. Smulkmena, bet vis tiek malonu.


Kad ir kaip kontekstualizuotume, kad ir kaip dėliotume ar interpretuotume parodos kūną, joje rodomi eksponatai ir meno kūriniai priklauso laikui, kurį gyventojai dar prisimena kaip savo gyvenimo tarpsnį. Tai reiškia, kad vyresnieji žiūrovai pasakojimą vienaip ar kitaip susies su savo asmeninėmis istorijomis. Gana keistas jausmas, kai tarybinės programinės žinutės (pavyzdžiui, Viktoro Koreckio plakatas, skelbiantis „Daugiau metalo – daugiau įrenginių!" (1956 m.), vaizduojantis išvaizdų tarsi kino žvaigždė tarybinį jaunuolį) mus pasiekia britų kuratorių iniciatyva. Tarsi kažkas imtų tavo daiktus iš spintos ir juos tau rodytų. Tokia padëtis ne tik leidžia užsiimti palyginimu su vakarietiškais analogais, dovanoja naują žvilgsnį, bet ir neutralizuoja informacijos priėmimo blokus, tarybinės liaudies taip gerai įvaldytus per okupacijos metus. Anksčiau daugiausia dėmesio skirdavome skaitymui tarp eilučių, o visa kita (oficialius pranešimus) nurašydavome tuštiems plepalams, o šioje parodoje turime progą jau su laiko distancija ramiai apžiūrėti ir patyrinėti, kaip tie ideologiniai konstruktai buvo sumeistrauti.


Persukant senas juostas, įdomios vietos visuomet būna jau visai kitur, nei jas žiūrint pirmą kartą. Galų gale, atmetus racionalaus tyrėjo žvilgsnį, ko gero, daugelį apims nostalgija. Ilgėtis laikų, kuriuos kartais labiau norisi pamiršti ar pasmerkti, nei idealizuoti, yra gana keblu. Šioje vietoje, manau, idealiai tinka vienas klausimas: ko ilgimasi - tarybų valdžios ar jaunystės? Pastarosios ilgėtis bet kuriuo atveju yra legalu... Apsilankius parodoje galbūt išsipildė kieno nors svajonė išvysti tikrą kosmonauto kostiumą, galbūt kažkam pasidarys silpna pamačius baldą, vardan kurio galbūt teko padaryti skaudžių kompromisų, tikėtina, kad įvyks visiškai nenuspėjamų vidinių atminties atodangų. Net man, su gimimo data netelpančiai į parodos pristatomą laiką, teko viena staigmena. Le Corbusier 1951 metų vi...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru