Profesorė, daktarė, mokslininkė Marieta Azizbekova, įvairiose pianisto veiklos srityse palikusi ryškų pėdsaką, šį rudenį švenčia garbingą 90 metų jubiliejų.
M. Azizbekova į Lietuvos pianistų būrį įsitraukė 1950 metais. Ji jau turėjo aukštą kvalifikaciją - buvo baigusi Maskvos konservatoriją, aspirantūros studijas ir apsigynusi meno mokslų disertaciją. Įgimtas blaivus protas ir vidinė energija skatino aktyviai darbuotis puoselėjant fortepijono meną, ką ji nenuilstamai darė ištisus dešimtmečius. Įvairiapusė M. Azizbekovos veikla rėmėsi puikiu pianistiniu pasirengimu, kurį ji praturtindavo kasdienėmis pratybomis prie fortepijono bei sceniniais pasirodymais. Nenuilstama saviruoša buvo pianistės įkvėpimo ir paspirties veiklai šaltinis. Įvaldžiusi solidų fortepijono repertuarą profesoriaus S. Feinbergo klasėje, kurio asmenybė kaip pianisto, pedagogo ir tyrinėtojo jai imponavo visą gyvenimą, jo pamokose perprato kūrinio analizės ir sintezės metodus bei pianisto individualaus darbo tikslus - „suvokti idėją, muzikos kūrinio dvasinę esmę“.
Visą gyvenimą M. Azizbekova buvo susijusi su scena. Jaunystės metais jos solinėse programose yra skambėję tokie stambūs kūriniai kaip F. Liszto Sonata h-moll, „Mefisto valsas“, R. Schumanno „Simfoniniai etiudai“, op. 13, A. Skriabino Sonata Nr. 4 Fis-dur, op. 30, C. Debussy „Dvylikos etiudų“ ciklas ir kt. Vėliau, derindama nelengvą pedagogo darbą su scenos pasirodymais, ji su kameriniu orkestru paruošė J.S. Bacho koncertą d-moll, pritariant simfoniniam orkestrui atliko F. Liszto Es-dur Nr. 1 ir S. Prokofjevo Des-dur Nr. 1 koncertus. Tačiau didžiausią patirtį pianistė sukaupė koncertuodama su savo vyru smuikininku Viktoru Radovičiumi, o po jo mirties - su smuikininku Petru Kunca. Duetų koncertuose skambėjo kūriniai nuo J.S. Bacho ir L. Beethoveno iki jos pamėgtos XX a. muzikos. Duetai koncertuose dažnai atlikdavo ir lietuvių kompozitorių A. Račiūno, V. Laurušo, V. Bagdono, F. Bajoro, A. Šenderovo, R . Biveinio, V. Paukštelio ir kt. kūrinius, aplankė visus didžiuosius Lietuvos miestus, vėliau jau su P. Kunca buvo surengti koncertai ne tik Lietuvoje, bet ir Baltarusijoje, Baškirijoje, Totorijoje, Maskvoje, Sankt Peterburge. M. Azizbekova mėgo kamerinį muzikavimą - ne kartą bendradarbiavo su klarnetininku A. Budriu, violončelininku M. Šenderovu, smuikininke K. Kalinauskaite, pianiste V. Dabkute, buvusiais savo mokiniais B. Vainiūnaite, S. Okruško, T. Radovič, I. Čiurilaite.
Vis dėlto svarbiausias jos veiklos baras buvo pianistų ugdymas Konservatorijos (dab. LMTA) Fortepijono katedroje, kurioje ji dėstė 1950-2005 metais (iki 1985 metų - ir M.K. Čiurlionio menų mokykloje, čia jos klasę baigė 25 jaunieji muzikai). Tarp M. Azizbekovos mokinių buvo aktyviai koncertuojantys arba koncertavę pianistai - B. Vainiūnaitė, S. Okruško, L. Dorfmanas, S. Šiaučiulis, R. Biveinis, šviesios atminties A. Dvarionaitė. Jos klasę lankė ir koncertmeisteriai-ansamblistai A. Banaitytė, A. Šlaustas, pedagogai D. Krestjanovaitė, T. Radovič, Kauno filharmonijos vadovas J. Krėpšta ir kiti. M. Azizbekovos mokiniai darbuojasi ir už Lietuvos ribų, minėtinas Jeruzalės muzikos akademijos profesorius Z. Plavinas. Fortepijono pedagogikoje ryškų pėdsaką paliko šviesios atminties M.K. Čiurlionio menų mokyklos mokytojos N. Kereševičienė ir L. Jakniūnienė.
Virš septyniasdešimties išugdytų pianistų, kurie paskleidė pianistinę kultūrą Lietuvoje ir už jos ribų, yra svarus įnašas į mūsų šalies muzikos istoriją. Kokiais pedagogikos principais vadovavosi M. Azizbekova, ugdydama pianistą?
Jos pedagoginiai siekiai buvo nukreipti į pianisto profesionalo, pagal galimybes įvaldžiusio virtuozinį meistriškumą, ugdymą: ji tai įsivaizdavo kaip nenutrūkstamą ir intensyvų tiek mokinio, tiek pedagogo darbą. Savo klasėje (Konservatorijoje ir M.K. Čiurlionio menų mokykloje) turėdama daug gabių, pajėgių pianistų, M. Azizbekova juos stengėsi ugdyti sudėtingu virtuoziniu repertuaru. Ji net savo „čiurlioniukams“ nevengė užduoti sudėtingų veikalų, tokių kaip F. Liszto „Mefisto valsas“ ar F. Chopino Sonata h-moll, ką jau kalbėti apie skerco, kuriuos jos mokiniai skambindavo nuo vidurinių klasių. Jos įsitikinimu, pianistas turi mokėti didelę programą, jau mokykloje jis turi rengti techninę bazę. Taigi baigdami Konservatoriją jos nuo mažumės vedami mokiniai būdavo įvaldę platų repertuarą. Reikalaudama iš mokinių intensyvių pratybų, ji ir pati neskaičiuodavo valandų - repeticijos Didžiojoje salėje, prisimena mokiniai, kartais užsitęsdavo iki išnaktų. Jos dvasios stiprybė ir fanatiškas atsidavimas darbui buvo įsimintini.
Intensyvios studijos buvo grįstos sąmoninga, detalia ir kūrybinga skambinamo kūrinio analize, kurią perprasti ir perimti buvo galima po truputį, jos fortepijono pamokose. Šioje srityje profesorė buvo nepralenkiama: klasėje ji nuolat kalbėdavo su mokiniu apie kūrinį ir apie priemones, reikalingas jam paruošti. Profesorė labai vertino studento (mokinio) sugebėjimą mąstyti. Ji sakydavo: „Jeigu yra galva, visa kita ilgainiui ateis.“ Jos nuomone, netgi emocionalumą galima pažadinti, jeigu mokinys supranta, ką daro. Tikėtina, kad kūrybingai nagrinėjant skambinamą muziką kiekvienas jos mokinys palengva tapdavo savarankiškas. Tai ir buvo profesorės pedagoginė paslaptis.
Būtina pabrėžti ir M. Azizbekovos pedagoginį sugebėjimą suburti savo pianistų klasę, sukurti gerą draugišką nuotaiką per pamokas, jos rodomą pagarbą mokinio individualybei - visas tas situacijas, kurios valdomos ir intuityviai, ir pasitelkiant psichologijos žinias. Mokinių koncertai buvo neatskiriama profesorės individualios metodikos dalis. Ji iš anksto juos planuodavo, sugalvodama jiems temas, gaudavo natas, o svarbiausia, žinovės žvilgsniu kiekvieną kartą įvertindavo besikeičiančias studentų galimybes. Pradedant 1967-aisiais jos klasės vakarai buvo ruošiami kasmet (įvyko 30 koncertų). Su retomis išimtimis juose dalyvaudavo visi mokiniai. Su mokiniais Lietuvoje ir už jos ribų koncertuota daugiau kaip šimtą kartų. Savo tematika koncertai būdavo labai įvairūs: skirti vienam kompozitoriui, pavyzdžiui, F. Lisztui, S. Rachmaninovui ar O. Messiaennui, prancūzų klavesinistų mokyklai ar S. Prokofjevo sonatoms. Metams bėgant profesorės išradingumas neišblėso. Įvyko nemažai klasės vakarų poetiškais pavadinimais - „Gėlės ir varpai“, „Literatūros ir poezijos žanrai fortepijoninėje muzikoje“, „Ispaniški paveikslai muzikoje“, „Peizažai-nuotaikos muzikoje“, „Moterų paveikslai muzikoje“. M. Azizbekovos klasės mokinių koncertai kartu su mokomaisiais tikslais (temų įvairumas ir platumas suteikdavo pasirinkimo galimybę visiems jos mokiniams) atlikdavo ir pažintinį bei šviečiamąjį vaidmenį.
Neapsiribodama tik siauromis fortepijono problemomis, M. Azizbekova nuo jaunystės gilinosi į teorijos ir metodikos klausimus. Daug metų ji skaitė fortepijono meno istorijos ir metodikos paskaitas Fortepijono katedros studentams. Dėmesys istorijai ją atvedė prie fortepijono meno raidos Lietuvoje tyrinėjimo. Sukaupta archyvinė medžiaga buvo panaudota dviejose monografijose „Fortepijono menas Vilniaus muzikiniame gyvenime. XIX a. I pusė“ (Vilnius, 1999; pirmas leidimas 1976, rusų k.) ir „Fortepijono menas Vilniuje 1863-1915 metais“ (Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1998). Pastarosios knygos pratarmėje M. Azizbekova paminėjo paskatas, pastūmėjusias moksliniams tyrinėjimams. ,,Autorės tikslas - parodyti lietuvių profesionaliojo fortepijono meno savitumo genezę, ryšius su kitomis nacionalinėmis fortepijono meno mokyklomis, išryškinti kai kurių atlikimo ir mokymo problemų perimamumą ir aktualumą.“ M. Azizbekovos įnašas į Lietuvos fortepijono raidos tyrinėjimus ne mažiau svarus nei pedagoginė veikla.
Mes, visi Lietuvos pianistai, sveikiname profesorę su garbingu jubiliejumi ir linkime pasidžiaugti savo darbo vaisiais, taip pat sveikatos ir ištvermės.
* * *
„7 meno dienos“ Nr.38 (867), 2009-10-23
|