Kentauras renkasi
Evaldas Jansas. „Graužk morką“. 2007 m Kuruojant naujausią Evaldo Janso parodą, mano užduotis tebuvo išklausyti menininką, ką jis norėtų rodyti, ir parašyti parodos komentarą: „Evaldas Jansas (g. 1969) studijavęs (VDA 1988-1995) tapybą ir nuo jos pradėjęs, vėliau kūręs objektus (Puokštė mylimai, 1995), instaliacijas (Užkulisiai ir scenos 1998), performansus (Savo sultyse 1998) ir literatūrą (Odė rutinai 2000), priklauso pirmajai kartai šiuolaikinių Lietuvos menininkų, tradicines dailės rūšis iškeitusių į vaizdo kamerą, kitaip tariant, meną - į gyvenimą. Tarp jo performansų dokumentavimo (Tramdymas 1997, Suklastotos dokumentacijos antropologija: smurtas 2004), videomeno ir eseistinės dokumentikos filmų (Manija: linkėjimai 1997/98, Kūnas ir siela 2000, Dūjis 2001, Būti išstatytam 2006) nėra aiškios skirties. Pastarąjį dešimtmetį menininkas garsėjo būtent savo filmais, dažnai pristatomais tarptautiniuose trumpų filmų festivaliuose. Po ilgokos pertraukos Evaldas Jansas sugrįžta prie tapybos - nepamainomos vaizduotės procesų įkūnijimo priemonės...“ Čia galėjau ir sustoti, nes manau, kad tapybos vaizdų iš esmės neįmanoma aprašyti, jie neišverčiami į žodžius, tegalima tik priartėti prie jų užuolankomis, kurios visada glaudžiau susijusios su kitais tekstais, o ne paveikslais.
Kas kita - naujos medijos. Aparatų arba techniniai vaizdai, pasak garsaus XX a. medijų teoretiko Vilémo Flusserio, įvaizdina sąvokas, tad interpretuotojas tik turi jas atpažinti. Kaip gerai, kad Janso parodoje yra aparatų vaizdų. Tai trys mažos trukmės vaizdo ir garso kūriniai iš „Citatų“ serijos, kuriuose kompiuterinė animacija judina Šarūno Saukos paveikslus, o pats fantasmagorijų tapytojas jam atstovaujančio aktoriaus balsu kalba apie tai, kad paveikslai...
|
Duonos ir žaidimų
Nukritusį žemėn duonos trupinį senovėje pakėlę bučiavo ir lietuviai, ir turkai. Mat išmanė ir gerbė ilgą duonos kelią nuo grūdo iki stalo. „HA ZA VU ZU“ menininkų grupė neabejotinai žino šį kultūrinį kodą ir juo pasinaudojo inicijuodami duonos kaulijimo, kaupimo ir perdirbimo akciją, apie kurią ir bus šis tekstas. Tačiau menininkai „užkabino“ daugiau, nei skambėjo akcijos lozunguose ir nei patys tikėjosi.
Įvairūs žaidimai su maistu mene nėra naujiena. Kalbu apie visą maisto meną, pradedant šokoladiniais maiklais džeksonais, baigiant didžiulėmis Jimo Victoro skulptūromis iš sviesto. Tam tikra prasme čia su maistu elgiamasi taip, kaip priešmirtinius žaidimus su auka žaidžia liūtukas. Pasak rašytojos Saros Poisson, maistas yra gūdus, nes, priešingai nei mes, stokoja savivokos. Ši iš pažiūros pretenzinga sąvoka tampa suprantamesnė, kai laikome ją prigimtinio...
|
Sirupas ar rūgštis?
Kadras iš filmo „Garso takelis“. 2009 m.
O dabar, lydimas šviesos efektų,
koncertuos atlikėjas iš Čiukčijos!
Į sceną įžengia čiukčia ir
dainuoja: Angelaaaaai - lūpomis
bėgioja...
Geltona žalia balta raudona...
Angelaaaai - bučinius nešioja...
Geltona žalia balta raudona...
Angelaaaaai - širdeles vilioja...
Geltona žalia balta raudona...
Taip lengvaaaaai...
Šis...
|
|