Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 37 (866), 2009 spalio 16 d. > Teatras > Gralio taurės misterija
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

Gralio taurės misterija


Antras Gintaro Varno spektaklio „Nusiaubta šalis Vilnius“ gimimas


Rasa Vasinauskaitė

Share |
D. Matvejevo nuotr.
Gintaro Varno „Nusiaubta šalis Vilnius“ dabar regisi radusi savo tikrąją erdvę. Ūkio banko teatro arena - beveidė, bedvasė ir be istorijos - kaip reta tinka kalbėti apie tai, kas ištiko utopines teatro, kūrybos, net gyvenimo iliuzijas. Nežinau, kaip joje suskamba kiti mūsų režisierių darbai - OKT/Vilniaus miesto ar a|ch teatrų spektakliai, - tik matyti, kad jie čia nepalieka jokios savo atmosferos, jokios individualios auros. Didžiulė, šalta ir nejauki erdvė primena tremties žemę, kurią savanoriškai pasirinko tie, kuriems vietos teatruose nebeliko.



2004 m. sukurtas ir ypatingose erdvėse vaidintas Varno spektaklis sugrįžta pasikeitęs - su naujais aktoriais, naujomis detalėmis, į akis krintančiomis potekstėmis. Tiksliau, pats režisierius verčia šias potekstes į spektaklio kalbą, nebijodamas atrodyti tiesmukas ir naivus. Taip, tai Lietuvos žemėlapio kontūrą išdėlioja karalius Artūras, finale svarstydamas apie tai, kad, nepaisydamas nieko, iš paskutinių jėgų privalo apginti Apskritojo stalo idėją - idėją šalies, kurioje siekta taikos, meilės ir teisingumo. Neatsisako režisierius ir tų mažų, graudžiai juokingai atrodančių žaislų - sunkiai įžiūrimų figūrėlių, kartais pajudančių gilumoje, arba baltų gulbių ir žydinčių šakelių, kuriomis pasipuošia viltingos gėrio idėjos suvienyti Apskritojo stalo riteriai. Spektaklio pradžioje jie, jauni ir drąsūs, stovintys prie stiklinių rutulių rato ir prisiekiantys ištikimybę, išties pasiryžę idėją įgyvendinti. O štai gotikinio pasaulio misteriją - plaukiančius freskų, paveikslų, gobelenų, audimo raštų fragmentus, apgaubiančius riterius tarsi dieviško grožio skliautu, kuriame nėra skirties tarp žemės ir dangaus ir tamsi kasdienybė stiebiasi iki rojaus palaimos, - režisierius padidina, paryškina ir paverčia scenovaizdžio bei veiksmo dalimi. Freskos ir šešėlių teatro ekranėlis, kuriame miniatiūrinės lėlės suvaidina karaliaus Artūro legendos pradžią ir pabaigą, regisi ritmine ir vaizdine atsvara tam, kas vyksta vaidybos aikštelėje ir kas iš tikrųjų nutinka Apskritojo stalo ginklanešiams. Jų likimus stengiasi „surežisuot“ velnio vaikas Merlinas: gimęs tam, kad dar kartą išbandytų pasaulio gelbėjimo scenarijų ir vis dėlto pripažintų - nėra tokios idėjos, kuri suvienytų visus be išimties, nėra tokio idealo, kurio siekimas neatvertų tikrosios, anaiptol ne dieviškos žmogaus prigimties. Sudaužyti ir išblaškyti Apskritojo stalo atributai, suniokota šalis ir tikėjimas, sulaužyti likimai ir ištrinta atmintis - štai kas lieka bėgant laikui, tenkinant keršto ir valdžios troškimą. Paskutinįsyk Merlinas pasirodo persimetęs romėnišką togą - Romos piliečio laisvės ir taikos simbolį - ir kartu su režisieriumi tarsi mirkteli mums, susirinkusiems į šią anoniminę pilko mūro „teritoriją“ - štai kaip atrodo barbariškų laikų teatras, per premjerą įeinant į jį apakinantis „garsius žiūrovus“ gaudančiomis fotografų blykstėmis, o būnant viduje persmelkiantis neviltim ir gėla.


Žinoma, šis niūrus spektaklio sluoksnis - tik dalis to, ką galima išskaityti iš šiandienio Varno spektaklio. Plaukiančio prieš žiūrovų akis kaip didžiulė, padilusi, bet vis dar puošni gondola, supama neramios laiko jūros, tai pratrūkstančios nevilties riksmais, tai nusidažančios nekaltų aukų krauju. Pats režisierius neslepia dabar kalbantis trečiojo vokiečių dramaturgo Tankredo Dorsto pjesės „Merlinas, arba Nusiaubta šalis“ veiksmo tonacija - utopija žlugo, o Merlino pasaulio gelbėjimo planas eilinį kartą patyrė fiasko. Turbūt todėl spektaklis įgijo daugiau dramatiškumo, už ankstesnės vilties atsivėrė liūdesio ir nuoskaudų žaizdos. Išryškėjo ir anksčiau nepastebėta, o gal ne itin buvusi svarbi laiko tėkmės ir kartų kaitos linija - dešimtmečiai grūdina riterius, nuspalvina jų plaukus baltai ir sulenkia figūras, bet idėjos įpėdinių jie nepalieka; laikas bėga, į vyresniųjų vietą stoja jaunieji, tačiau retas kuris, kaip nelaimingasis Persifalis, patiria sielos nuskaidrėjimą. Per Persifalio paveikslą nuo vaikystės iki brandos, nuo nekalto Dievo kūdikio iki kančia išpirkusiojo ankstesnį aklumą ir susigrąžinusiojo ramybę, režisierius tartum užsimena apie stebuklą. Gyčio Ivanausko Persifalis aštriabriaunis, sudėliotas iš kontrastingų detalių, vaidinamas tarsi ant pačios savigriovos ir savikūros briaunos: palikęs motiną ir „apsišarvavęs“ nežinojimu, jis elgiasi savavališkai ir agresyviai, spontaniškai ir nejautriai tol, kol paties neišsekina Dievo ir Gralio paieškos. Matydamas Persifalio kančią, Merlinas siunčia jam paskutinį išbandymą - pasiverčia saviplaka atsiskyrėliu, tikrindamas, ar dar turi garbėtroška Persifalis žmoniškumo ir atjautos kito skausmui. Turi. Tai ir yra Merlino atsakymas tėvui Velniui, abejojusiam, ar sūnus elgiasi teisingai, kiekvieną pakreipdamas ten, kur jis ir privalo būti. Tačiau stebuklas neįmanomas, nes šalia Persifalio yra kitas - Mordredo likimas. Būtent Mordredas negyvai užmėto nušvitimo ekstazę šokiu ir daina išreiškiantį Persifalį, sunaikindamas jo tyros meilės visiems ir viskam sodą. Mariaus Jampolskio Mordredas - tai blogis iš kūno ir kraujo, apčiuopiamas ir materialus, žingsnis po žingsnio valantis kelią į valdžią ne tik iš nepatirtos ir kerštu virtusios meilės, bet iš pačios sielos gelmės. Atsitiktinis, pirmą kartą nesąmoningai Persifalio pralietas kraujas Mordredui kasdienybė - prievarta yra jo kalba su pasauliu, egzistencijos būdas, prigimtinė lemtis. Tad čia tėvas Velnias teisus - vesdamas kiekvieną į save, Merlinas tik daugina jo karalystę.


Persifalio ir Mordredo ašys perveria spektaklio linijas. Tiesa, Persifalis vienas pats pradeda ir išbaigia savo likimą. Užtat Mordredas tampa tikra varomąja spektaklio jėga, be kurios neišsipildytų karaliaus Artūro, karalienės Gineverės ir jos mylimojo Lanceloto paskirtys, tiesiog visa Apskritojo stalo riterių idėja nebūtų verta legendos. Tik pasirodęs Mordredas įkaitina veiksmą: melsdamas angelo būti šalia ir žudydamas motiną, lydėdamas Lancelotą į mūšį ir užmušdamas tiesą bylojantį senį, pelnydamas Artūro pasitikėjimą ir prievartaudamas Gineverę, naikindamas, išduodamas, besityčiodamas ir pagaliau sugriaudamas visa, ką Artūras sukūrė. Už Mordredo nugaros ne tik mėgdžiojantys jį broliai, bet ir visi tie, kurie paslydo, išsuko iš kelio ar išmainė idėją į paprastus ir gyvenimiškus dalykus - visi, kurie tarsi netyčia įneša į spektaklį antiutopijos temą. O ji čia nėra vien griovimas - greičiau neišvengiamas pilnatvės, gėrio ir meilės neįmanomumas. Berods, kaip tik apie tai „pasakoja“ Viktorija Kuodytė, kurdama atsidavusią Artūrui, bet Lancelotą mylinčią Gineverę, ir Povilas Budrys, vaidindamas ištikimąjį, bebaimį Artūro pagalbininką, o kartu išdaviką, mylintį Gineverę. Lengva ir trapi Gineverė žydra suknele regisi nužengusi nuo gotikinių paveikslų, bet vaidmenį aktorė grindžia beveik klasikiniu aistros ir pareigos konfliktu: kad ir kokia laiminga jaustųsi būdama su Lancelotu, jos pareiga būti šalia karaliaus Artūro - Gineverės ir Lanceloto, Gineverės ir Mordredo scenas lydintys aukojimo(si), išsižadėjimo, nusižengimo motyvai suskamba nevienareikšmiškai. Kiek reikia turėti jėgų, kokiam laisvam nuo bet kokių saitų reikia būti, kad nesidairydamas aplinkui eitum į tikslą, kad idėjos netemdytų joks žmogiškų jausmų šešėlis? Šitai gali tik Persifalis ir Mordredas. Ir ne tik Merlinas čia žaidžia su žmogaus silpnybėmis, bet dar labiau Mordredas - nesirinkdamas priemonių ir kurdamas antiutopiją su dar didesne aistra, nei karalius Artūras kuria savo utopiją. Sauliaus Balandžio Artūras bejėgis ne vien prieš Mordredą ar Gineverės ir Lanceloto jausmus - iš „grynojo būvio“ ir absoliutaus tikėjimo kuriamas Artūro vaidmuo paskęsta spektaklio visumoje, išlikdamas kaip nuoseklus, bet vis dėlto pasyvus sceninio pasakojimo sandas.


Arūno Sakalausko vaidinamo Merlino išskirtinumas - ne tiek infernalios galios, gebėjimas keisti pavidalus, kiek žinojimas. Galbūt todėl aktorius pasirenka kiek ironiškai atribotą intonaciją, nešališkai komentuoja įvykius, o susidurdamas akis į akį su tais, kurie „neduoda ramybės“ - suinteresuotas tiek, kiek gali pasitikrinti spėjimus. Sakytum, visi jau yra savo „kelyje“, tad ir Merlinui neprireikia ypatingų pastangų, nebent „moteriškų gudrybių“ gundant kad ir Dovydo Stončiaus serą Gaveiną, iš esmės taip pat jau pavargusį ir nusivylusį klajoti nežinomais Persifalio takais. Taip mėgęs savo „mąstytojo“ pozą, dabar, prieš Gaveiną, Merlinas neriasi iš kailio vilkėdamas moterišką suknelę, klupčiodamas su moteriškais bateliais, prakaituodamas su moterišku peruku - murkdydamas Gaveiną po sijonu tol, kol visos idėjos išgaruoja jam iš galvos. Tačiau „vaidybos“ džiaugsmo Merlinas nepatiria, greičiau nuovargį ir apatiją, kurie, lydint Artūrą jo gyvenimo kelyje, po truputį ima kaustyti visus šios legendos veikėjus. Turbūt vienintelis Gedimino Girdvainio Velnias išlieka nepakitęs, amžinai „jaunas“ ir žvalus - tėviškai oponuodamas Merlinui ir su neslepiama šypsena jam pačiam leisdamas įsitikinti dar kartą atsukto istorijos rato neveiksmingumu.


Dėliojamas kaip neskubiai plaukiantys Apskritojo stalo riterių istorijos vaizdai, jungiantis lėlių ir šešėlių, fizinio ir poetinio teatro priemones, skirtingų epochų kostiumais atskirdamas „tėvus ir vaikus“ ir bandantis įpūsti Teatro arenos erdvei gyvybės bei grožio, šis Gintaro Varno, scenografės Martos Vosyliūtės ir kostiumų dailininkės Jolantos Rimkutės kurtas spektaklis po truputį formuojasi į tragizmo persmelktą teatrinės misterijos provaizdį. Atkartojantį nenutrūkstančią gimimo, gyvenimo ir mirties, pasaulio susikūrimo ir su(si)griovimo eigą. Vis dėlto ne tiek hipnotizuojančios freskų spalvos, meistriškos Jampolskio ir Ivanausko, Kuodytės ir Sakalausko, Girdvainio ir Budrio vaidybos prorėžiai, kiek šiandienio būvio asociacijos suteikia vertę spektaklio temoms ir užgožia kartais į akis krentančius vyresniųjų ir jaunesniųjų vaidybos nelygumus, paskirų epizodų prasmines tuštumas. Tačiau kaip Merlino atgaivinta gėrio ir blogio dvikova neįmanoma be aukščiausių ketinimų link besistiebiančių ir čia pat tikrovės brutalumo prižeminamų pastangų, taip ir utopijos įvaizdis regisi neįmanomas be savo šešėlinio antiutopijos antrininko - be konkrečios vietos ir laiko, šįkart susitraukusių į tris spektaklio pavadinimo žodžius „Nusiaubta šalis Vilnius“.


*  *  *


„7 meno dienos“ Nr.37 (866), 2009-10-16

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

mcTdJDgYiiZMj, 2012-03-15 09:47

Lapkritis 26 d, 2010Tu man paaiškink, kaip galima padėti žmogui kuris už tavo tikram pinigus (kuriais tu jam padėjai davei pinigų) nusipirks samanės butelį? Kaip galima padėti žmonėms kurie nesiruošia sau padėti? Esu padėjęs kelis kartus vienam žmogui. Nu toks ten ir padėjimas, bet vistiek. Bet ne Lietuvoje. Čia Ispanijoje kur dabar gyvenu. Yra mano mieste toks žmogėlis, benamis. Nepalyginsi su lietuviais benamiais ir juo. Apsirengęs kaip sakant žmoniškai (drabužiai kaip drabužiai, gal ir nėra labai švarus ir nauji, bet tvarkingi), susišukavęs, išsimaudęs (net nežinau kur ), nusiskutą kartą į pusmetį (matyt galimybės dažniau neleidžią). Tokiam ir padėti malonų, kai matai, kad jam tikrai kažkas yra, kad jis gatvei sėdi, galbūt verslas žlugo, galbūt nebeturi giminių ar ko. Tokiam žmogui net prašyti pagalbos nereik, pats prieini ir pasiūlai kelis eurus, ar cigaretė. O Lietuvoje, kiek kartų yra tekę matyti, kaip ateina tas skaitosi benamis į namus prašyti išmaldos. Mat valgyti neturi ir panašiai ir tu jam duodi ne pinigų, o valgyti. Ir matai, kaip jis išmeta poto visą tą maistą. Malonų tokiam padėti?

anonimas, 2009-11-23 13:58

Reiškia - blogai. Turėjo pradėt „kabint" žymiai anksčiau nei apie vidurnaktį, trečiojoje dalyje...

ziurovas, 2009-10-20 19:17

anonimui ir pritruko pamatyti trecia dali - joje itampa taip isaugo, visi pries tai buve epizodai taip sukrito i vietas, viskas taip susisiejo...... fantastiskas spektaklis. didingas kaip ir pats gyvenimas. noriu paziureti vel.

anonimas, 2009-10-17 23:32

„...paskirų epizodų prasmines tuštumas." Čia recenzentė taikli.
Ir kodėl neparašė analizuodama kiekvieno personažo veiksmų priežastingumą, tikslą ir savigraužos prasmes, bei aktorių išraiškos sėkmingumą, kad pats spektaklis neauga žiūrovo kabinimo prasme. Nustebau, kad po tokio rimto ir meniško spektaklio pirmos dalies buvo daugoka stovinčių prie rūbinės ir atsiimančių paltus (šiuo atveju abejočiau, ar tiks G.Varno išankstiniai mąstymai dėl mūsų publikos „supopsėjimo"). Tačiau baigiantis antrai daliai jau mačiau neslepiamą žymiausių mūsų tetaro kritikų nuobodulį veide, o kai kuriie ir neslėpdamai žiovavao. Kadangi 2004 metų spektaklyje Maironio g-vės spaustuvės griuvėsuiuose nieko panašaus nebuvo, stebėjausi. Tačiau... kadangi antroji pertrauka prasidėjo 22.20 val., o man ketvirtadienio ryte reikia 6 val. keltis ėmiau svarstyti - kaip elgtis jeigu trečia dalis vidury savaitės baigsis 23.30 val.? Nutariau pasiimti paltą...
Ne, spektaklis neprastas. Tačiau sudėtingoje dramaturgijoje, statytojas nesugebėjo pasiekti tą augančią įtampą, įdomumą, kurį pastoviai didino visai „nelengvesnis" dramaturgiškai O. Koršunovo HAMLETAS...

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti