Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 37 (866), 2009 spalio 16 d. > Dailė > Menininkai ir darbininkai
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Menininkai ir darbininkai


Brianas Holmesas ir Marco Deseriis apie knygą „Menas ir socialinės permainos“


7 MD

Share |
Gatvės meno pavyzdys „Disnėjaus karas“
Pabaiga. Pradžia Nr. 36


Marco Deseriis: Kontrkultūroje buvo ne tik pasirinkta tai, kas leistų kapitalizmui perorganizuoti darbo srautus, organizuoti komandinį darbą ir įgyti lankstumo. Į primityviojo kaupimo procesus, kurie buvo plėtojami informacinių technologijų sektoriuje, buvo stengiamasi įkinkyti jos atvirumo, dalijimosi ir decentralizacijos etiką. Fredas Turneris įrodė, kad San Francisko gėlių vaikų kultūrai susijungus su Silicio slėnio technologijų kultūra gimė tai, ką Richardas Barbrookas ir Andy Cameronas pavadino Kalifornijos ideologija - prieš valstybę nukreipta libertarinė aukštųjų technologijų doktrina, suteikusi pagreitį 10-ojo dešimtmečio internetinių technologijų bumui.

Šiuo atžvilgiu „Menas ir socialinės permainos“ pasako tik pusę tiesos. Nėra jokių abejonių, kad digerių „pokonkurencinis“ žaismingumas, laisvųjų miestų kūrimas Amerikoje ir linksmas veiksmų planas, kuriuo siekta įtikinti korporacijų darbuotojus palikti darbo vietas, atsispindėjęs šūkyje „Meskit darbus, būkite kartu su žmonėmis, ginkitės nuo nuosavybės“, yra galinga socialinė ir meninė kritika. Bet kai ši kritika buvo „apvalyta“ nuo radikalių aspektų, lankstusis kapitalizmas, pasitelkęs naujas komunikacines technologijas, suteikė darbuotojams galimybę atsisakyti kontorų (bet ne darbo); „buvimas kartu su žmonėmis“ čia reiškė kūrybingumo ir žmogiškų santykių plėtotę dirbant komandinį darbą; nuosavybės ir turto paskirstymo klausimus turėjo išspręsti dovanų ekonomika ir laisvė informacinėje visuomenėje. Rezultatas - šiandien kiekvienam suteikiama galimybė nemokamai naudotis internetu, net benamiui!

 

Dar viena šios istorijos pusė, kaip pasakytų Slavojus Žižekas, jos „šlykštus dugnas - kūrybinė klasė sparčiai „buržujiškais“ paverčia naujus miestų rajonus“, kur interneto prieiga yra nemokama, bet pragyvenimo kainos - išpūstos. Per paskutinius du dešimtmečius tų, kuriuos Richardas Florida vadino „aukštosios klasės bohema“, kultūrinę kūrybą beprotiškomis kainomis perėmė ir perpardavinėjo nekilnojamojo turto industrija: gaudami mažas pajamas, menininkai vis dėlto nebėra potencialūs dirbančiųjų klasės sąjungininkai - jie tapo „gentrifikacijos“ įkaitais. Manau, derėtų paklausti savęs, kaip pasipriešinti šiai tendencijai. Nuo ko pradėtum?

 

Brian Holmes: Pradėčiau naudoti naująsias medijas žmonėms į gatves kviesti, konfrontacijoms įžiebti. Kai kapitalizmo formos tapo lanksčios, spektaklis įgijo kitą prasmę. Tai nebe tas homogeniškas masinis reginys, kurį 6-7-ajame dešimtmetyje kūrė valstybė ir korporacinė žiniasklaida. Šiandien mes nuolatos kuriame spektaklį galybe miniatiūrinių priemonių. Jį būtina kritikuoti dinamiškai, interaktyviai.

 

Šioje antologijoje esama gerųįžvalgų, liečiančių tai, kas dabar vadinama „taktine žiniasklaida“, pavyzdžiui, Cildo Meireleso „Įsiterpimas į ideologinę grandinę“ ir Paulo Ryano „Partizaninis karas kibernetikoje“. Kompiuterinės medijų terpės ir konceptualiojo meno strategijų susijungimas atsispindi alternatyviuose videojudėjimuose, kuriuos 8-ajame dešimtmetyje propagavo žurnalas „Radical Software“. Meireleso Brazilijos kontekste pademonstravo, jog maištingą ekspresiją svarbu įtraukti į tas grandis, kuriomis remdamasis šiuolaikinis kapitalizmas veikia gyvenimą. Medijų perėmimas prilygsta gamybos priemonių perėmimui, juk dar Félixas Guattari pareiškė, kad svarbiausia kurti subjektyvumą.

 

Vėlesnę šių tendencijų plėtrą užčiuopti įmanoma „Raqs“ medijų kolektyvo internetinės kultūros sąvokų žodyne ir interviu su Ricardo Dominguezu, vienu iš Elektroninių trukdžių teatro kūrėjų. Jo tekste atsispindi hibridiškas, sienas peržengiantis Coco Fusco ir Guillermo Gomez-Pe¹a menas bei Augusto Boalio „nematomas teatras“ 8-ojo dešimtmečio Brazilijoje, į kasdienines performansų erdves perkėlęs brechtišką susvetimėjimo efektą. Tokie asmenys kaip Boalis davė pradžią zapatistų kultūrinei politikai, su jais artimai bendradarbiavo ir Dominguezas. Taigi net labai aukštųjų technologijų veikiamoje kultūroje transformuojama estetika ir revoliucinė istorija, prasidėjusi nuo trečiojo pasaulio judėjimų, kurie pakeitė internacionalo kovas prieš fašizmą. Jei į antologiją būtų patekę keletas nuorodų į 8-ojo dešimtmečio Italiją ir pasipriešinimo globalizacijai judėjimus, tokias pačias plėtros tendencijas būtume pastebėję ir Europoje. Kitaip nei Boltanskis ir Chiapello, nematau, kad kultūrinės problemos galėtų būti neįpainiotos į gyvenimo ir darbo politiką. Tačiau išties žlugo menininkų gebėjimas sukelti įniršį tiek dėl susvetimėjimo, tiek dėl išnaudojimo. Neoliberaliosios kultūros ideologija yra nepaprastai galinga.

 

M. D.: Mano nuomone, esama dviejų pagrindinių priežasčių, kodėl išblėso susvetimėjimo kritika. Pirma priežastis - kai padaugėjo galimybių patiems aktyvistams įsitraukti į „ideologines grandis“, žlugo buvimo stebėtoju jausmas (tai puikiai nusako „Indymedia“ lozungas: „Nepyk ant medijų, tapk medija“). Iškilus tinklinei visuomenei, darosi vis problematiškiau pritarti Debordui, kad spektaklis yra tik kapitalistinio atsiskyrimo kalba, t.y. vieno santykis su daugeliu, griežtai atskiriančiu tai, kas įmanoma, nuo to, kas leista.

 

Antroji priežastis, kodėl 7-ojo dešimtmečio meninė susvetimėjimo kritika nebėra efektyvi - tai naujieji mechanizmai, tapę, Donnos Haraway žodžiais, mūsų „intymiais komponentais“. Kadangi šie mechanizmai suteikia galimybę atlikti daug kartotinių ir kūrybinių užduočių, rankų darbo ir intelektinės veiklos, maištas prieš juos prilygtų maištui prieš save pačius. Bet jei tinklinės visuomenės amžiuje kiekvienas socialinis ir kalbinis veiksmas tampa darbu, kaip įmanoma kurti subjektus, kuriais nesimaitintų kapitalas? „Tiqqun“ grupės sukurtą tekstą „Kaip?“ galima būtų kritikuoti, nes jis dviprasmiškai džiūgauja dėl politinio anonimiškumo ir sukilimo mistifikavimo, bet iškelia žmonijos streiko idėją. Mano supratimu, šis streikas nukreiptas prieš dirbtinių subjektų kūrimą ir kritiką, kuri nesiremia vietinėmis bendruomenėmis, palaikančiomis stiprius afektyvius ryšius. Tai galima suvokti kaip taktinių medijų scenos išsakomą kritiką arba, dar plačiau, kaip tendencijas generuoti nuo bet kokio poreikio pakeisti visuomenę nutolusių kritinių diskursų kritiką.

 

B. H.: „Kaip?“ yra poetinis kvietimas sukilti, ataidėjęs daugelyje neseniai vykusių maištų. „Tiqqun“ išplėtojo radikalią kibernetinės visuomenės kritiką - tokią visuomenę ši grupė mato kaip visuotinį ego mobilizavimą beprasmiam darbui ir vartojimui. Žinoma, dėl to galima kritikuoti ir taktines medijas, smarkiai neutralizuotas korporacinės ir vyriausybinės paramos. „Tiqqun“ propaguoja antiestetiką, galimybę perkirpti virkštelę, siejančią mus su savo rinkos paliestais savaisiais aš. Jis susijęs su kylančiu geismu pabėgti iš miestų, bet tas geismas kitoks nei 7-ojo dešimtmečio utopijose. Daugiau ar mažiau agresyvi sprukimo iš neoliberaliųjų tinklų estetika dabar įgauna išraišką daugelyje šalių, nes tai - vienintelis būdas atverti naują paradigmą. Tačiau šis kelias labai pavojingas, galintis tapti dingstimi tolesnei karinės ir policinės valstybės raidai ir autoritarinio neoliberalizmo įtvirtinimui.

 

Šio dešimtmečio pradžioje aš tikėjausi, kad tinkliniai socialiniai judėjimai gali teatralizuoti realius neoliberalios visuomenės socialinius santykius, atsisakydami jos funkcinių normų ir atverdami erdvę bei laiką kolektyviniam neoliberalizmo kvestionavimui. Tai buvo padaryta išlaisvinus aibę radikalių idėjų, kurias miesto situacijose įgyvendino kovotojų grupė. Šie protestai buvo veiksmingi iki tam tikro laipsnio - neoliberalizmas intensyviai tyrinėtas tiek iš socialinės, tiek iš ekologinės kritinės perspektyvos. Dabar tikiuosi, kad socialiniai judėjimai gali padaryti įtaką naujai ekonominei paradigmai, kuri galiausiai iškils po krizės - tai jie padarys kurdami kritinius ir poetinius diskursus, atrasdami perspektyvias teritorijas ir konstruodami bendradarbiavimo mechanizmus.


M. D.: Manau, kad mums reikia pradėti nuo naujo susvetimėjimo formų įvertinimo. Kaip savo naujojoje knygoje „Gyvūnų sielos“ teigia Matteo Pasquinelli, tinklinės visuomenės libidinė ekonomika generuoja simbolinį perteklių, kurio atžvilgiu bando parazituoti nekilnojamojo turto rinka. Tai, kad informacija yra abstrakti vertybė, dėl kurios nekonkuruojama, nereiškia, kad jos teikiami lobiai negali būti perimti ir įšaldyti privačioje erdvėje. Iš to išplaukia suvokimas, kad intelektualinės nuosavybės kritikos negalima atskirti nuo turtinės nuosavybės ir rentos, t.y. seniausių kapitalistinės nuosavybės formų, kritikos.

 

Šiuolaikiniame biopolitiniame „fabrike“ menininkai yra miesto pionieriai, kurie anksčiau negu kiti įžvelgia karštuosius taškus. Todėl būtent jiems tenka užduotis paklausti savęs, kaip bendruomeninėje vaizduotėje ir kūryboje išlaikyti savo kūrybos vertę. Antologijoje yra straipsnis apie grupę „Park Fiction“, kuriame aprašoma sėkminga Hamburgo gyventojų kova už jiems priklausantį parką, siekiant apginti nuo miesto pastangų jį paversti aukštesniosios klasės gyvenviete.

 

Susvetimėjimo kritika gali įgauti įvairių simbolinių formų. Man asmeniškai patinka tokie kolektyviniai eksperimentai kaip „Laibach“, „Luther Blissett“, „etoy“, „Ubermorgen“, „Rtmark“, „Yo Mango!“ ir daugelis kitų, bandančių išeiti iš hegemoninio lauko ir pakeičiančių pačias savo veiklos koordinates. Puikus šios strategijos pavyzdys - „Laibach“ dainos ir pasirodymai. Supriešindami industrinius garsus, popdainas, totalitarinius simbolius ir avangardinį meną, „Laibach“ parodo agresyvią tautinės valstybės ir kiekvieno spektaklio prigimtį. Kaip jie sako savo manifeste, „Visas menas yra priklausomas nuo politinių manipuliacijų [...] išskyrus tokį meną, kuris kalba tų pačių manipuliacijų kalba.“

 

Tačiau svarbu pripažinti, kad „Laibach“ pasirodymuose nusitaikoma ne tik į popkultūrą ir totalitarinę ideologiją, bet taip pat į patį meną. Aš manau, kad naujoji meninė susvetimėjimo kritika negali ignoruoti esminio fakto - menas yra tam tikra galia. Dabar ypač aišku, kad menas nebenaudojamas siekiant estetizuoti politiką kaip totalitarizmo laikais, - jis naudojimas siekiant perkurti miesto erdvę, ją pritaikyti kintantiems semiokapitalizmo poreikiams. Šiuo atveju būtų labai svarbu atnaujinti Lefebvre'o galios kaupimo ir pasiskirstymo miesto erdvėje analizę, stimuliuoti susigrąžinimo praktikas, kuriose menininkai galėtų atlikti svarbų vaidmenį. Galų gale Lefebvre'o 1967-aisiais parašytas tekstas „Teisė į miestą“ tapo viso judėjimo lozungu.

 

Pagal „Mute“ parengė ir išvertė Kasparas Pocius

 

*  *  * 

„7 meno dienos“ Nr.37 (866), 2009-10-16

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

gCzwQhxmV, 2011-08-05 04:17

A wonerdful job. Super helpful information.

hudoznik, 2009-10-19 00:19

akivaizdu, kad XXIa. vakaru fronte nieko naujo. kai sitoj racionalistu ir technokratu visuomenej atsiras koks gudrus zydukas, kuris dirbtinio intelekto paradigmomis dasikas iki genetines intuicijos, va tada ir sulauksim revoliucijos.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti