Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 37 (866), 2009 spalio 16 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Kameriniam chorui „Aidija“ - 20 metų
Geriausių Rusijos spektaklių festivalis
Apie Stasį Vainiūną ir dabarties kultūros problemas
Antroji Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalė
Brianas Holmesas ir Marco Deseriis apie knygą „Menas ir socialinės permainos“
Peterburgo kritikai apie Eimunto Nekrošiaus „Idiotą“ ir Oskaro Koršunovo „Hamletą“
Animacinių filmų gerbėjams
Jonas Ūbis: Tautiškos ligos
Krėsle prie televizoriaus
Kronika
Antras Gintaro Varno spektaklio „Nusiaubta šalis Vilnius“ gimimas

Rasa Vasinauskaitė

Gintaro Varno „Nusiaubta šalis Vilnius“ dabar regisi radusi savo tikrąją erdvę. Ūkio banko teatro arena - beveidė, bedvasė ir be istorijos - kaip reta tinka kalbėti apie tai, kas ištiko utopines teatro, kūrybos, net gyvenimo iliuzijas. Nežinau, kaip joje suskamba kiti mūsų režisierių darbai - OKT/Vilniaus miesto ar a|ch teatrų spektakliai, - tik matyti, kad jie čia nepalieka jokios savo atmosferos, jokios individualios auros. Didžiulė, šalta ir nejauki erdvė primena tremties žemę, kurią savanoriškai pasirinko tie, kuriems vietos teatruose nebeliko.

2004 m. sukurtas ir ypatingose erdvėse vaidintas Varno spektaklis sugrįžta pasikeitęs - su naujais aktoriais, naujomis detalėmis, į akis krintančiomis potekstėmis. Tiksliau, pats režisierius verčia šias potekstes į spektaklio kalbą, nebijodamas atrodyti tiesmukas ir naivus. Taip, tai Lietuvos žemėlapio kontūrą išdėlioja karalius Artūras, finale svarstydamas apie tai, kad, nepaisydamas nieko, iš paskutinių jėgų privalo apginti Apskritojo stalo idėją - idėją šalies, kurioje siekta taikos, meilės ir teisingumo. Neatsisako režisierius ir tų mažų, graudžiai juokingai atrodančių žaislų - sunkiai įžiūrimų figūrėlių, kartais pajudančių gilumoje, arba baltų gulbių ir žydinčių šakelių, kuriomis pasipuošia viltingos gėrio idėjos suvienyti Apskritojo stalo riteriai. Spektaklio pradžioje jie, jauni ir drąsūs, stovintys prie stiklinių rutulių rato ir prisiekiantys ištikimybę, išties pasiryžę idėją įgyvendinti. O štai gotikinio pasaulio misteriją - plaukiančius freskų, paveikslų, gobelenų, audimo raštų fragmentus, apgaubiančius riterius tarsi dieviško grožio skliautu, kuriame nėra skirties tarp žemės ir dangaus ir tamsi kasdienybė stiebiasi iki rojaus palaimos, - režisierius padidina, paryškina ir paverčia scenovaizdžio bei veiksmo dalimi. Freskos ir šešėlių teatro ekranėlis, kuriame miniatiūrinės lėlės suvaidina karaliaus Artūro legendos pradžią ir pabaigą, regisi ritmine ir vaizdine atsvara tam, kas vyksta vaidybos aikštelėje ir kas iš tikrųjų nutinka Apskritojo stalo ginklanešiams. Jų likimus stengiasi „surežisuot“ velnio vaikas Merlinas: gimęs tam, kad dar kartą išbandytų pasaulio gelbėjimo scenarijų ir vis dėlto pripažintų - nėra tokios idėjos, kuri suvienytų visus be išimties, nėra tokio idealo, kurio siekimas neatvertų tikrosios, anaiptol ne dieviškos žmogaus prigimties. Sudaužyti ir išblaškyti Apskritojo stalo atributai, suniokota šalis ir tikėjimas, sulaužyti likimai ir ištrinta atmintis - štai kas lieka bėgant laikui, tenkinant keršto ir valdžios troškimą. Paskutinįsyk Merlinas pasirodo persimetęs romėnišką togą - Romos piliečio laisvės ir taikos simbolį - ir kartu su režisieriumi tarsi mirkteli mums, susirinkusiems į šią anoniminę pilko mūro „teritoriją“ - štai kaip atrodo barbariškų laikų teatras, per premjerą įeinant į jį apakinantis „garsius žiūrovus“ gaudančiomis fotografų blykstėmis, o būnant viduje persmelkiantis neviltim ir gėla.


Žinoma, šis niūrus spektaklio sluoksnis - tik dalis to, ką galima išskaityti iš šiandienio Varno spektaklio. Plaukiančio prieš žiūrovų akis kaip didžiulė, padilusi, bet vis dar puošni gondola, supama neramios laiko jūros, tai pratrūkstančios nevilties riksmais, tai nusidažančios nekaltų aukų krauju. Pats režisierius neslepia dabar kalbantis trečiojo vokiečių dramaturgo Tankredo Dorsto pjesės „Merlinas, arba Nusiaubta šalis“ veiksmo tonacija - utopija žlugo, o Merlino pasaulio gelbėjimo planas eilinį kartą patyrė fiasko. Turbūt todėl spektaklis įgijo daugiau dramatiškumo, už ankstesnės vilties atsivėrė liūdesio ir nuoskaudų žaizdos. Išryškėjo ir anksčiau nepastebėta, o gal ne itin buvusi svarbi laiko tėkmės ir kartų kaitos linija - dešimtmečiai grūdina riterius, nuspalvina jų plaukus baltai ir sulenkia figūras, bet idėjos įpėdinių jie nepalieka; laikas bėga, į vyresniųjų vietą stoja jaunieji, tačiau retas kuris, kaip nelaimingasis Persifalis, patiria sielos nuskaidrėjimą. Per Persifalio paveikslą nuo vaikystės iki brandos, nuo nekalto Dievo kūdikio iki kančia išpirkusiojo ankstesnį aklumą ir susigrąžinusiojo ramybę, režisierius tartum užsimena apie stebuklą. Gyčio Ivanausko Persifalis aštriabriaunis, sudėliotas iš kontrastingų detalių, vaidinamas tarsi ant pačios savigriovos ir savikūros briaunos: palikęs motiną ir „apsišarvavęs“ nežinojimu, jis elgiasi savavališkai ir agresyviai, spontaniškai ir nejautriai tol, kol paties neišsekina Dievo ir Gralio paieškos. Matydamas Persifalio kančią, Merlinas siunčia jam paskutinį išbandymą - pasiverčia saviplaka atsiskyrėliu, tikrindamas, ar dar turi garbėtroška Persifalis žmoniškumo ir atjautos kito skausmui. Turi. Tai ir yra Merlino atsakymas tėvui Velniui, abejojusiam, ar sūnus elgiasi teisingai, kiekvieną pakreipdamas ten, kur jis ir privalo būti. Tačiau stebuklas neįmanomas, nes šalia Persifalio yra kitas - Mordredo likimas. Būtent Mordredas negyvai užmėto nušvitimo ekstazę šokiu ir daina išreiškiantį Persifalį, sunaikindamas jo tyros meilės visiems ir viskam sodą. Mariaus Jampolskio Mordredas - tai blogis iš kūno ir kraujo, apčiuopiamas ir materialus, žingsnis po žingsnio valantis kelią į valdžią ne tik iš nepatirtos ir kerštu virtusios meilės, bet iš pačios sielos gelmės. Atsitiktinis, pirmą kartą nesąmoningai Persifalio pralietas kraujas Mordredui kasdienybė - prievarta yra jo kalba su pasauliu, egzistencijos būdas, prigimtinė lemtis. Tad čia tėvas Velnias teisus - vesdamas kiekvieną į save, Merlinas tik daugina jo karalystę.


Persifalio ir Mordredo ašys perveria spektaklio linijas. Tiesa, Persifalis vienas pats pradeda ir išbaigia savo likimą. Užtat Mordredas tampa tikra varomąja spektaklio jėga, be kurios neišsipildytų karaliaus Artūro, karalienės Gineverės ir jos mylimojo Lanceloto paskirtys, tiesiog visa Apskritojo stalo riterių idėja nebūtų verta legendos. Tik pasirodęs Mordredas įkaitina veiksmą: melsdamas angelo būti šalia ir žudydamas motiną, lydėdamas Lancelotą į mūšį ir užmušdamas tiesą bylojantį senį, pelnydamas Artūro pasitikėjimą ir prievartaudamas Gineverę, naikindamas, išduodamas, besityčiodamas ir pagaliau sugriaudamas visa, ką Artūras sukūrė. Už Mordredo nugaros ne tik mėgdžiojantys jį broliai, bet ir visi tie, kurie paslydo, išsuko iš kelio ar išmainė idėją į paprastus ir gyvenimiškus dalykus - visi, kurie tarsi nety�...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru