Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 36 (865), 2009 spalio 09 d. > Muzika > Minint Stasio Vainiūno šimtmetį
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Minint Stasio Vainiūno šimtmetį


Laura Kaščiukaitė

Share |
Nuotrauka iš LMTA archyvo
Koncertų salėse skambanti lietuvių autorių simfoninė muzika - reta dovana akademinės muzikos gerbėjams. Dažniausiai ši galimybė atsiveria minint jubiliejines iškilių menininkų gimimo ar netekties datas, kaip ir šįsyk. Padėkokime Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui (vadovas Gintaras Rinkevičius), naujajame koncertų sezone tęsiančiam lietuviškos muzikos populiarinimo misiją, ir pianistei Birutei Vainiūnaitei, nenuleidžiančiai rankų puoselėjant ir atliekant tėvo - lietuviškos muzikos klasiko Stasio Vainiūno - nuosaikiai modernią muziką. Jei ne karingųjų dukrų iniciatyva ir atsidavimas, vargu ar rugsėjo 25-ąją po Vilniaus kongresų rūmų skliautais būtų nuskambėjęs kompozitoriaus ir pianisto S. Vainiūno Koncertas fortepijonui Nr. 2 bei Rapsodija lietuviškomis temomis smuikui ir simfoniniam orkestrui.


Pastarieji kūriniai - tai koncerto, skirto S. Vainiūno šimtosioms gimimo metinėms paminėti, centras. Abu itin glaudžiai susiję su lietuvių folkloru, įskaitant tai, kad kompozicijos parašytos liaudiško romantizmo kūrybiniu laikotarpiu. Klasikinėmis struktūromis ir formomis paremtame Koncerte fortepijonui panaudotos liaudiškomis intonacijomis apipintos S. Vainiūno sukurtos melodijos. O Rapsodijos teminiam branduoliui pasirinktos jau anksčiau sukomponuotos lietuviškos sutartinės ir dainos, kone įaugusios kompozitoriui į kraują. Kūriniai panašūs ne tik muzikos kalba ir gana paprasta orkestruote, bet ir sklandančia lietuviška dvasia.

 

S. Vainiūnas lietuvių liaudies dainose ir sutartinėse slypintį paprastumą kompensavo sudėtingesne harmonizacija, prisodrinta alteracijų, įvairios struktūros septakordų, kurie drąsiai rikiavosi greta. Gana paprastą, sakytume, lietuvišką melodiką jis priešpriešino tarsi „kitoje tonacijoje“ plevenančiai moderniai harmonijai. Galybė S. Vainiūno sukurtų sutartiniškų temų (Koncerte) bei autentiškų citatų (Rapsodijoje) muzikos erdvėje funkcionuoja kaip džiaugsmingas, kartkartėmis net valiūkiškas viso kūrinio pradas, kažkuo susisiejantis su daugeliui amžininkų įstrigusiu paties kompozitoriaus guvumu, veržlumu, neblėstančiu šypsniu, turtingu emocijų pasauliu skambinant ir kuriant.

 

Kalbant apie S. Vainiūno kūrinių atlikimus, Koncerto fortepijonui įžanga dinamikos subtilybėmis ir muzikos atlikimo požiūriu įtikino. Įstrigo išraiškingai atliktas klarneto solo (Jurijus Rezničenko), vėliau - anglų rago (Eugenijus Piličiauskas) vedama melodinė linija, pereinanti į trumpą „nuogo“ fagoto (Andrius Puplauskis) epizodą. Šių instrumentų tembrai orkestro fone blykstelėjo ne kartą ir gana sėkmingai. Susiliedavo ir mažuose ansambliuose, pavyzdžiui, darniame ir melodingame fortepijono, fagoto bei klarneto fragmente lėtosios dalies pradžioje.

 

Koncerto solisto partija gana sudėtinga, vietomis itin virtuoziška ir techniška. Daugelio konkursų laureatė, profesorė B. Vainiūnaitė su šia užduotimi lengvai susitvarkė: ilgos melodinės linijos ar žvitrios, smulkių ritminių verčių gamutės preciziškai ir be ypatingų pastangų skriejo fortepijono klavišais. Tačiau nustebino gana laisvi solistės rubato finale, kurie kiek komplikavo orkestro artistų ir dirigento Martyno Staškaus precizišką asistavimą. Sutinku, kad koncerto žanre pagrindinis vaidmuo tenka solistui, tačiau be tinkamos ir tikslios foninių veikėjų pagalbos jo pasirodymas gali subliūkšti. Vis dėlto vainiūniška stilistika persisunkęs muzikinis opusas dar kartą įrodė, kad turime tikro aukso fondo vertą kūrinį.

 

Rapsodijos lietuviškomis temomis smuikui ir orkestrui solisto partiją griežė šiuo metu Maskvos valstybinėje P. Čaikovskio konservatorijoje (M. Fedotovo klasėje) studijuojanti Saulė Rinkevičiūtė. Turtinga smuikininkės biografija nuteikė optimistiškai, signalizavo apie kokybišką ir galbūt įdomią S. Vainiūno kūrinio interpretaciją. Tačiau pirmieji pradinio arpeggio garsai nuskambėjo ne itin tyrai. Nebent manytume, kad siekta artėti prie lietuvių liaudies dainų autentiškumo, kur „įvažiavimai“ į natas būtini. Tuomet smuikininkei pavyko. Tačiau stabilesnės intonacinės švaros ir organiškesnės muzikinės minties tėkmės S. Rinkevičiūtei pritrūko. Lyrinio, bet ir valiūkiško pobūdžio melodijų prisodrinta Rapsodija lietuviškomis temomis skambėjo mechaniškai ir emociškai pernelyg skurdžiai. Atrodė, kad solistė dar nepažįsta tikro S. Vainiūno muzikos veido.

 

Simfoninio muzikos vakaro, skirto S. Vainiūno šimtosioms gimimo metinėms, „periferiniai“ kūriniai - Sergejaus Rachmaninovo Vokalizė bei Penkių etiudų-paveikslų versijos simfoniniam orkestrui. Tai gana skirtingi muzikiniai opusai - tiek atlikimo, tiek paveikumo požiūriu. Koncertą pradėjusi Vokalizė, manau, buvo netinkamas programos autorių pasirinkimas, įbruktas brangiam mūsų laikui „užmušti“ ir/ar koncerto dalių proporcijoms laiko atžvilgiu išlaikyti. Džiaugiausi, kad visus nusivylimus it rūką išsklaidė įtaigiai atlikti Etiudai-paveikslai. Daug dėmesio smulkioms detalėms, štrichams, dinamikos niuansams, melodinei linijai, pulsacijai... Ir nepaprasta, iš kūrinio partitūros puslapių keliama guvi, pasotinanti energija, publikai perteikta ypatingo Lietuvos talento be vietos - dirigento Martyno Staškaus. Jo interpretacija ne kartą įtikino su kaupu, o pastangos ir gebėjimai tarsi lieka šešėly...

 

Arvydas Žilinskis - vienas S. Vainiūno amžininkų ir bendramokslių Latvijos konservatorijoje - yra linkėjęs, kad jo muzikos palikimas būtų teisingai, giliai įvertintas ir aprašytas, taip pat kad gyvuotų skambėdamas koncertuose. Savo ruožtu norėčiau pridėti: linkiu, kad savita kompozitoriaus muzika būtų atliekama kokybiška, S. Vainiūno individualų stilistinį braižą išryškinančia maniera. Tuomet skambančių mūsų aukso fondo partitūrų nuolat ilgėsis ir atlikėjai, ir klausytojai.

 

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.36 (865), 2009-10-09

Versija spausdinimui

Komentarai

ZrLBnGgOOHKzTmmnvu, 2011-08-05 13:11

Ya learn something new erveyday. It's true I guess!

Vejas, 2009-10-14 16:03

Man patiko kad randasi nauja kritiku karta, kuri neturi senosios kompleksu. Tie kompleksai - tai baime sakyti ka girdi ir ka neabejotinai supranti. Tai pataikuniskas linksejimas zymiems vardams. Gyrimas nevisai vertu. Tuo poziuriu recenzija pasirode gana objektyvi ir drasi. Jaunai kritikei linkiu toliau augti ir igauti rysku savaji veida. Reiskia, daugiau rasyti.

Dalia, 2009-10-10 11:58

Labai puiku, kad pagaliau galima isgirsti objektyvia nuomone apie koncerto atlikejus. Ypatingai dziugu, kad atkreiptas demesys i viena is talentingiausiu Lietuvoje dirigentu - Martyna Stasku.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti