Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Vilnius - avataras


X Baltijos tarptautinio meno trienalė „Miesto istorijos“ ŠMC


Aleksandra Piktytė

Share |
Žilvinas Landzbergas. „00-24“. 2009 m.
Turbūt populiariausia klaida kalbant apie Vilnių yra vadinti šį miestą Vilniumi. Tai Wilno, Vil'nia, Vil'na, Vilne, tik pastaruosius 63 metus rimtai besimaskuojantis Vilniaus pavadinimu. Sutikime, kad 63 metai Europos miestui yra gana niekingas laiko tarpas.


Vilnius yra keturi miestai, keturių tautų kultūriniai centrai ir dar vienos tautos sostinė, kuri jai atiteko kaip gana pelnyta dėdės Stalino dovana po šiokių tokių esminių valymų ir deportacijų. XX amžiaus pradžioje Vilniuje gyveno 1-2 procentai „vilniečių“, užtat visiems likusiems lietuviams, ir ypač smetoniškiems kauniečiams, Vilnius buvo kunigo Jono karalystė, kurioje vaidenosi Gediminas su visais jo arkliais, šunimis, medžiokliniais sakalais, kriviais ir vaidilutėmis.

 

Tai, kad Vilnių šiandien vadiname Vilniumi, o ne Wilno, Vil'nia, Vil'na, Vilne, yra istorinis, mums tikrai labai laimingas atsitiktinumas. Tačiau ši istorija, kaip ir daugelis kitų šio daugiadimensio miesto legendų ir paslapčių, kurios žinomos tikram vilniečiui, turinčiam ne vieną draugą Izraelyje, laisvai kalbančiam rusiškai ir daugmaž suprantančiam lenkiškai (jeigu jūs, mielieji, šių savybių neturite, nė velnio jūs ne vilniečiai), nenusės mokykliniuose vadovėliuose. „Mirtis galbūt užgydys jo žaizdas“, - Adam Mickiewicz, „Dziady“, Drezdenas, 1832.

Penkių miestų menininkai nuolat bandė atsakyti į klausimą, kas yra Vilnius (arba Wilno, Vil'nia, Vil'na, Vilne), bet susidurdavo su problema, kad jų tiesos tiko tik vienam iš penkių miestų. Adamas Mickiewiczius kalbėjo apie Wilno, nes Vilnius tuo metu paprasčiausiai neegzistavo, bet vis tiek tapo Adomu Mickevičiumi.

 

Vilniaus - Europos kultūros sostinės proga ŠMC pristato X Baltijos tarptautinio meno trienalę „Miesto istorijos“, skirtą Vilniui, kaip miesto avatarui, arba stalkeriškai miesto zonai kodiniu pavadinimu (ir kintančiu turiniu) „Vilnius“. Šios parodos kuratoriai - Ann Demeester, visiems gerai žinomo ir godžiai nužiūrimo šiais krizės laikais „de Appel“ meno centro Amsterdame direktorė, ir dar geriau žinomas ŠMC direktorius Kęstutis Kuizinas - „Miesto istorijas“ pristato kaip tekstą, papildantį kultūros sostinių viešųjų ryšių retoriką (nors, kadangi lietuviai - drąsi tauta, viešųjų ryšių kultūros sostinės retorika Vilniaus atveju buvo panaudota ir antireprezentacinei informacijai skleisti).

 

Ši trienalė prasidėjo nuo impozantiškai ilgo laiško (Gediminas mokėjo tai padaryti trumpiau), kviečiančio menininkus kurti savo Vilniaus versijas, „tokias realias arba tokias nerealias, kokias tik galima įsivaizduoti“. Laiško rezultatai pristatomi „Juodųjų gulbių, tikrų istorijų ir privačių tiesų“ parodos dalyje, klaustrofobiškoje Valdo Ozarinsko ŠMC stebuklų šalyje, kurioje realias ŠMC sales dubliuoja 20 procentų mažesnės už originalus erdvės. (Tai perskaičiau gide, nes tiek iš pirmo, tiek ir iš antro žvilgsnio viskas atrodo kaip labirintas). Tiesa, dar yra „Vilnius Coop“ projektas Gedimino prospekte, buvusioje Sveikatos apsaugos ministerijoje, bet tai atskira istorija.

 

„Juodose gulbėse“ pristatomi 36 menininkų darbai, dalis jų specialiai sukurta Vilniui arba kažkuriai jo versijai paralelinėse realybėse, o dalis susiję su Vilniumi taip, kad yra niekaip nesusiję. Mano asmeniniai mylimiausi atsitiktine tvarka yra šie:

 

- Chim Pom varnos, nes labai gaveliška. Nemanau, kad autoriai suprato, koks gaveliškas ir vilnietiškas yra šis darbas, trūksta tik Vilniaus Gaono ir golemo kur nors kampe;

 

- Lauros Garbštienės bėgiojimas su vampyriška suknele po vietas su daug kryžių;

 

- Algimanto Kunčiaus retro nuotraukos ir Deimanto Narkevičiaus retrotechnologijos;

 

- Paulo Ramirezo Jonas plytos ir Žilvino Landzbergo eglės;

 

- Thomaso Manneke's nuotraukos - gražu ir tikrai apie Vilnių.

 

Jeigu matuotume X Baltijos trienalę pagal žiūrovo suglumimą (mano mėgstamiausiu šiuolaikinio meno kriterijumi), tai devintoji trienalė dešimtąją buvo aplenkusi gana toli. „Miesto istorijos“ yra gerai besielgianti, išauklėta paroda, kurioje daugelis kūrinių turi neblogą humoro jausmą - kultūros sostinių retorika vis dėlto yra labai užkrečiamas dalykas.

 

*  *  *

 


„7 meno dienos“ Nr.36 (865), 2009-10-09

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

JYgMx6OCjV, 2017-03-22 13:34

We can chew gum and walk at the same time. I would really qusotien how "racial aware" any White is that buys into the whole "the enemy of my enemy is my friend" thing. Let's leave that sort of stuff to the desert peoples.

tbRJquCTt, 2011-08-05 11:52

That's the best aswner of all time! JMHO

Šarūnas, 2009-10-23 18:17

Kas čia mėgina dėlioti ytaškus ant i?Bergždžios pastangos.Chuliganams ir pezėtojams tai nė trupučio nerūpi,nerūpi jokia tiesa.Kad tik pliką subinę parodyti ir "reakciją" sukelti...

Regimantas, 2009-10-23 18:14

Dievas nubaus visus niekšus.

Gražina, 2009-10-23 18:02

Atrodo, kad šio rašinio autorė gerokai "paėmusi" per parodos atidarymą ir neišsiblaiviusi sėdo rašyti.Šitiek nesąmonių(piktybiškų,išsidirbinėjant ir vaizduojant avingardo mergą) dar neteko skaityti.Panele, nenusisukite sprando iš mandrumo!

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti