Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 36 (865), 2009 spalio 09 d. > Dailė > Menininkai ir darbininkai
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Menininkai ir darbininkai


Brianas Holmesas ir Marco Deseriis apie knygą „Menas ir socialinės permainos“


7 MD

Share |
Situacionistų ideologinis komiksas. XX a. 7-asis dešimtmetis
2007 metais išleistoje rinktinėje „Menas ir socialinės permainos“ pateikiama šiuolaikinės radikaliosios kultūros genealogija. Knygoje galima atrasti didelę tekstų ir manifestų kolekciją, kurią į keturias dalis paskirsto skirtingi šiuolaikinės socialinės ir politinės istorijos etapai: 1871-ųjų Paryžiaus komuna, 1917-ųjų sovietų revoliucija, 1968-ųjų socialiniai judėjimai ir 1989-ųjų revoliucijos buvusiame Rytų bloke.


Galima teigti, kad sudarinėjant antologiją buvo pasitelkta genealoginė prieiga. Užuot ieškojusi mitinės pradžios ir jos istorinio tęstinumo, genealogija, kaip sekdamas Friedrichu Nietzsche teigė Michelis Foucault, tiria „tam tikrą praeinančių įvykių sklaidą“. Šiame interviu Brianas Holmesas ir Marco Deseriis dalinasi įspūdžiais apie knygą ir apie kritinės kultūros kūrimo šiandieniame rekuperuotame „semiokapitalizme“ dilemas.

 

Marco Deseriis: Knyga prasideda labai simboliniu istoriniu faktu - 1871-ųjų Paryžiaus komuna. Tuo metu buržuazinis meno ir socialinės praktikos atskyrimas jau buvo tapęs fait accompli (įvykusiu faktu). Industrinė revoliucija buvo sudavusi mirtiną smūgį meistrystei - veiklai, kurioje dar glūdėjo rankų ir intelektinio darbo įgūdžiai, estetikos ir naudos pojūtis. Racionalizavus gamybą, meno kūrinius pradėta suvokti tik kaip priklausančius estetikos sričiai. Tokį status quo atspindėjo l'art pour l'art (meno dėl meno) teorija: menas pašalinamas iš praktinio gyvenimo, meno kūriniai kuo toliau, tuo labiau praranda savo socialinę funkciją. Tačiau komunos akivaizdoje tokia buržuazinė meno autonomija susilaukė tam tikro vertinimo. Tai, kad Gustave'as Coubertas menininkus kvietė per sukilimą į savo rankas perimti muziejus ir meno kolekcijas, o Williamas Morrisas sukūrė socialistinę meno koncepciją, pagal kurią menas „yra būtinas žmogaus gyvenimui, ir visuomenė jo negali atimti iš nė vieno piliečio“. Tai mums sako, kad XIX amžiaus pabaigoje menininkai pradėjo reikalauti socialinės meno funkcijos grąžinimo ir jie tai darė kartu su darbininkų judėjimu.

 

Brian Holmes: Antologijos išeities tašku pasirinktos situacionistų „Tezės apie komuną“, parašytos 1962-aisiais. Jiems komuna reiškė gigantišką festivalį, išsiskyrusį nevaldomu spontaniškumu ir nutiesusį kelius vadinamajai „unitarinei urbanistikai“ - nuvertusį paminklus viešpatavimui. Tačiau Courbet jie taip pat matė kaip iliuzijų apsvaigintą idealistą, nugriovusį Vendomo koloną ir nepastebėjusį artimos Paryžiaus krantinės, kuri jau buvo pakankamai pasiruošusi būti apiplėšta. Situacionistams komunoje svarbiausi buvo materialūs rezultatai ir gyva estetinė patirtis - tokį požiūrį iš jų perėmė dešimtojo dešimtmečio tiesioginio veiksmo judėjimai.

 

Tačiau įmanomas ir kitas išeities taškas - 1848-ųjų revoliucijos, svarbus visoje Europoje įvykusių revoliucijų ciklas. Prancūzijai 1848-ieji - tai pirmas kartas, kai miestuose atsidūrę darbininkai atpažino save kaip klasę, priverstą kentėti be darbo, pastogės ir maisto, ir pirmas kartas, kai jie įsiveržė į atstovaujamosios demokratijos areną. Šio konflikto - tikros galios teisėtumo krizės - paskatintos atskiros valdančiųjų klasių grupės įgijo naujo politinio solidarumo ir ėmėsi utopinių estetinių eksperimentų. Tai aktualu ir po 1968-ųjų atsiradusiems kairiųjų judėjimams.

 

M. D.: Taip, 1848-ųjų revoliucinės bangos socialinė sudėtis buvo labai įvairialypė ir sluoksniuota. Tarp revoliucionierių buvo ir smulkiosios miesto buržuazijos atstovų, propaguojančių liberalias reformas bei tautinę nepriklausomybę, ir nuskurdusių valstiečių bei fabrikų darbininkų. Šiuos socialinius prieštaravimus sulieti į galingą estetinę ir politinę viziją bandė mąstytojas Charles'is Fourier. Falansterijos, sukurtos turtingųjų ir vargšų bendrajam gėriui, turint tikslą atkurti socialinę harmoniją nekvestionuojant kapitalistinio kaupimo, vis dėlto inspiravo daugelį utopinių bendruomeninių eksperimentų. Fourier darbą suprato kaip malonią, žaismingą veiklą, kuri modeliuojama atsižvelgiant į žmogaus požiūrį ir troškimus. Todėl jo teorijos padarė gerą įspūdį siurrealistams, situacionistams ir visiems socialiniams judėjimams, kurie labai vertina kūrybinę vaizduotės galią.

 

Fourier viziją, kuri, deja, nepateko į šią antologiją, būtų galima laikyti ankstyva apraiška to, ką Lucas Boltanskis ir Eve Chiapello pavadino kapitalizmo „menine kritika“. Ši kritika, daugiausiai plėtojama intelektualų, bohemos atstovų ir buržuazijos atskalūnų, savo taikiniu pasirinko fordistinio darbo organizavimo ir pramoninio funkcijų pasidalijimo sąlygotą susvetimėjimą ir priespaudą. Ją istoriškai lydėjo dirbančiųjų klasės plėtojama nelygybės kritika, kuria bandoma priešintis neribotam turto kaupimui kapitalizmo sąlygomis.

 

Socialinei kritikai antologijoje atstovauja dvi atskiros srovės. Pirmoji susieja komuną, Berlyno dadaizmą, siurrealistus, situacionistų internacionalą ir San Francisko digerius. Visos šios grupės tikėjo, kad menas gali būti iki galo sukurtas tik tada, kai jis nustos gyvuoti kaip autonomiška sritis - tokia užduotis, kaip mano minėtos grupės, neišvengiamai susietos su kapitalizmo panaikinimu. Antrajai srovei atstovauja Bauhausas ir De Stijl, bandantys įveikti dichotomiją tarp rankų ir intelektinio darbo, funkcionalumo ir malonumo; siekdami šio tikslo, industrinėje gamyboje jie diegia naujus dizaino principus. Tam tikru atžvilgiu šiai antrajai modernizmo srovei galima priskirti ir rusiškąjį konstruktyvizmą, kuriame taip pat mėginama sieti meną ir industrinę gamybą; tačiau ideologiškai pastarasis judėjimas artimesnis dadaistams ir situacionistams - jame griežtai atmetamas bet koks stilius ar estetika, nepaklūstanti laikiniems darbininkų klasės poreikiams.

 

B. H.: Gerai pasakyta, bet socialinę kritiką priskiriant vien tik tokiems judėjimams, kurie siekė arba meną paversti kasdienybe, arba „suplakti“ jį su industrine gamyba, nuvertinama tai, kas neatsiduria šioje genealogijoje. 1936-aisiais antifašistinis Liaudies Frontas pasauliui pateikė įvairių socialistinio realizmo pavyzdžių, kurie dažnai vėliau pasikartodavo trečiojo pasaulio išsilaisvinimo judėjimų mene. Antologijoje jie beveik nepastebimi, todėl sunku užčiuopti artumą tarp JAV Emory Douglas kurtos Juodųjų panterų vizualikos, Ramonos Parros brigadų sienų tapybos Čilėje ir „Atelier Populaire“ plakatų Prancūzijoje. Trūkstamoji grandis - tai revoliucinė Kuba ir Trijų kontinentų judėjimas, sukūręs seriją plakatų, kviečiančių į pasaulinę revoliuciją. Tiesioginio veiksmo ir saviorganizacijos genealogija leidėjams, taip pat ir man, atrodo patrauklesnė. Tačiau fantasmagoriškas eksperimentavimas ir populiaraus žargono vartojimas gatvės mene yra labai artimas darbininkų judėjimui ir jo plėtotai socialinei kritikai.

 

M. D.: Taip, jūsų minima sienų tapyba ir politiniai plakatai (prie kurių aš pridėčiau anarchistinius Ispanijos pilietinio karo plakatus) šioje antologijoje nustumiami į paraštes. Čia pirmauja ekspresyvios pasipriešinimo formos, tokios kaip performansai, manifestai ir kvietimai į akcijas. Žinoma, aktyvistų sienų tapyba ir plakatai taip pat gali inicijuoti įvairius veiksmus, bet vizualinė pasipriešinimo reprezentacija nuolat rizikuoja arba tapti politinio avangardo instrumentu, arba nurimus gyvybingai socialinei kovai virsti tiesiog liaudies menu.

 

Šiuo atveju vis dar svarbi Guy Debordo spektaklio analizė. Antologijoje atsidūrė dar vienas situacionistų tekstas, kuriame paaiškinama, kad 28 šio internacionalo nariai iš jo buvo pašalinti dėl to, kad nenorėjo atsisakyti savo menininkų karjeros - ši pozicija laikyta nesuderinama su situacionizmu. Tai nusako aktyvizmo mene prieštaravimus. Socialiniai judėjimai visada pasižymėjo veiklia vaizduote, bet kultūrinė industrija grasina tą vaizduotę paversti preke. Boltanskis ir Chiapello tikina, kad į dabartinį etapą kapitalizmas galėjo įžengti tik ekonominėmis lengvatomis neutralizuodamas socialinę ir pasilikdamas sau meninę kritiką.

 

B. H.: 1968-ųjų judėjimų anarchistinius-libertarinius klodus išrausė ir tai, kas tiko, pasisavino kylanti neoliberalizmo hegemonija. Kultūrinė integracija yra tie klijai, kurie palaiko pakrikusią sistemą. Boltanskis ir Chiapello statistiškai aprašė, kaip 1968-ųjų sąvokos buvo panaudotos vadybininkams skirtoje literatūroje. Bet meninė kritika jiems neatrodo vertinga. Jie aprauda darbininkų judėjimo žlugimą ir idealizuoja gerovės valstybės periodą, nekvestionuodami tokios valstybės sąsajų su nuolatine karo būkle (welfare-warfare state), bet neįstengia charakterizuoti dabar vykstančių kovų.

 

Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje tapo aišku, kad iškyla ištisi nauji susvetimėjimo klodai ir tai susiję ne tik su vis didesniu stebėjimu ir kontroliavimu, bet taip pat su profesine ir laisvai samdoma praktika. Buvo reikalaujama, kad žmonės taptų produktyvesni, turėtų didesnį apetitą, vis intensyviau įsitrauktų į skaitmeninę gamintojų ir vartotojų (prosumer) sistemą. Visa tai buvo neįsivaizduojama be naujo reiškinio, kurį aš vadinu semiotine ekonomika, plėtros. Semiotinė ekonomika - tai, viena vertus, karštligiškas reginių ir ženklų vartojimas, kita vertus, nuolatiniai kreditai finansinėse rinkose. Kadangi nesunku buvo numatyti šios „naujosios ekonomikos“ baigtį, aš maniau, kad menininkai turi kritikuoti šiuolaikines susvetimėjimo formas ir rasti būtų prieš jas maištauti, solidarizuodamiesi ir bendradarbiaudami su dar labiau prislėgtais ir išnaudojamais žmonėmis.

 

B. d.

 

Pagal „Mute“ parengė ir išvertė Kasparas Pocius

 

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.36 (865), 2009-10-09

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

KYHyZFDiRRM, 2011-06-23 09:19

Boy that rlealy helps me the heck out.

hu, 2009-10-11 17:28

kai iš meno daroma politika, tada yra šūdas.

googl, 2009-10-10 16:53

"menas yra sudas"
is 68 - uju grafitti.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti