Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 35 (864), 2009 spalio 02 d. > Dailė > Paroda „Parodos“, arba Refleksija kvadratu
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Paroda „Parodos“, arba Refleksija kvadratu


Gintaro Didžiapetrio kūryba galerijoje „Tulips & Roses“


Eglė Mikalajūnaitė

Share |
Gintaras Didžiapetris yra vienas sėkmingiausiai karjeros laiptais kylančių jaunosios kartos menininkų Lietuvoje; dėl šios priežasties jo kūryba susilaukia kaip reta emocingų ir kontroversiškų vertinimų, išsakomų tiek oficialiojoje rašytinėje, tiek neoficialiojoje sakytinėje Lietuvos meno kritikoje.


Keliuose G. Didžiapetriui skirtuose straipsniuose jo kūriniai analizuojami remiantis psichoanalitinėmis teorijomis (neatsitiktinai - būtent psichoanalitinėje meno kritikoje labiausiai priartėjama prie kūrėjo asmens), nesiginčiju, taikliai išryškinant kai kurias jo strategijas (Neringos Černiauskaitės straipsnyje „Moteriškumo kaukė ir paslapčių draugija“ kalbama apie mistifikaciją, Monikos Krikštopaitytės „Sunku patikėti, bet pabaiga laiminga“ - apie santūrumą ar susilaikymą), tačiau trūksta tekstų, kuriuose būtų apmąstomos paties menininko kūrybą tiesiogiai paveikusios teorijos. Šiame trumpame straipsnyje pabandysiu jas paliesti.

 

G. Didžiapetrio paroda „Parodos“ yra persmelkta meninių tradicijų, pastarąjį pusšimtį metų rutuliotų idėjų; tai yra pokalbis su Vakarų dailės istorija. Žmogui iš džiunglių ji nesakytų nieko, arba sakytų kažką radikaliai skirtingo nuo paties menininko intencijų. Žmogui, nieko negirdėjusiam apie pastarųjų penkiasdešimties metų Vakarų dailės istoriją ir filosofiją, ji galėtų atverti naujų meno suvokimo kampų. Žmogui, išmanančiam apie konceptualų meną, institucinę kritiką, apropriaciją, postprodukciją (Nicolas Bourriaud terminas), ji gali pasirodyti kaip subtilus žaidimas istorinėmis idėjomis.

 

Paroda sugestyviu pavadinimu „Parodos“ persmelkta mažiausiai dvigubo lygio refleksyvumo. Pirmas lygis slūgso pačioje tradicijoje, kuria remiasi menininkas. Tai yra tradicija kvestionuoti vyraujančias meno sampratas, atspindėti kūrybos procesą, apeliuoti į būsimas žiūrovo kūrinio interpretacijas, apmąstyti kūrinio kontekstą fiziniame, politiniame, meniniame lygyje. Uždengdamas galerijos langus užuolaidomis Gintaras kalba apie kuriamus institucijų, meno pasaulio įvaizdžius; metale išliedamas modernistinėje dailėje pasikartojantį motyvą - smuiko įrantos tuštumą - kuria dialogus su dailės istorija; užsimindamas apie Jesse Ash kūrinį, kuris bus pristatomas būsimoje „Tulips & Roses“ parodoje, kontaktuoja su šiuolaikiniu menininku; leisdamas parinkti jo, G. Didžiapetrio, meno kūriniu tapsiantį daiktą kitam žmogui, kvestionuoja kūrybos procesą; pristatydamas labiausiai tradicinį muziejinį objektą, vazą, kaip savo meno kūrinį, atspindi tiek muziejinę meno reprezentacijos praktiką, tiek meno auditorijos pozicijas; per išsiveržusio ar neišsiveržusio ugnikalnio įvaizdį apmąsto kūrinio suvokimo ir kūrybos procesus.

 

Antrasis refleksyvumo lygis įmatomas suvokiant, kad visos šios strategijos nėra paprasčiausiai „menininko strategijos“; bet jo panaudoti rasti objektai, ready-made. Gintaras Didžiapetris nesako, neva „po Duchamp'o menas yra vertingas tiek, kiek jis kvestionuoja pačią meno prigimtį“. Jis sako, kad, anot Josepho Kosutho, „po Duchamp'o menas yra vertingas tiek, kiek jis kvestionuoja pačią meno prigimtį“. Jis nesako, kad „pasaulis ir taip perkrautas objektų“ ir kad jis „nenori gaminti dar daugiau“; jis sako, kad Douglas Huebler taip sako. Jis sako, kad Roland'as Barthes'as sako, kad „skaitytojas gimė autoriaus mirties kaina“. Sako, kad Marcelis Broodthaersas sako. Ir taip toliau, galiausiai viską apgaubdamas Sherrie Levine: „Paveikslas yra iš nesuskaitomų kultūros centrų surinktų citatų audinys.“

 

Jei be šios dvigubos refleksijos nebūtų nieko daugiau, ji turbūt sukeltų tik galvos skausmą: refleksija nebėra tai, ką visuomet reikėtų skatinti ar kuo tebebūtų galima džiaugtis, atvirkščiai, dabar dažnai ji jau yra tapusi nevaldomu įsibėgėjusiu traukiniu. Tačiau refleksijų tinkle nyra jam nepriklausančios smulkios detalės - į intymumą apeliuojantis kišeninis užuolaidų audinys, kubistų logiką apvertus atsiradęs sąmojis, kūrinio atsiradimo metu sudalyvavęs atsitiktinumas randant gatvėje vazą ir kt. Rezultatas yra gana įtikinamas: paroda neatrodo kaip pretenzingas bandymas iššokti aukščiau bambos, sukurti fejerverkinį, prieš tai buvusias idėjas sprogdinantį šou („ugnikalnio išsiveržimą“), bet kaip nuosaiki intervencija į užgriūnantį pastarojo pusšimčio metų paveldą.

 

(Savi)refleksijos įprotį kažkada pradėjau stumti sąmoningai (ieškodama geresnio gyvenimo). Dabar jos skatinti nebereikia, ji jau prasiskverbė iki to, kas vadinama pasąmone: sapnuodama mąstau, kokie išoriniai veiksniai galėjo mane paskatinti susapnuoti sapną, kurį šiuo metu sapnuoju. Vis dar nelabai žinau, kaip elgtis su tuo dabar slėgti pradėjusiu įpročiu, bet pripažįstu, kad žudymas nėra išeitis, kad jį reikėtų kažkaip švelniai, subtiliai... hm, koks čia galėtų būti žodis, - apdoroti?

 

Redakcijos pastaba. Galimybė publikuoti G. Didžiapetrio kūrinių nuotraukas nebuvo suteikta paaiškinant taip: „Jie tokie subtilūs, kad iliustravimas gali pakenkti kūrinio suvokimui.“

 

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.35 (864), 2009-10-02

Versija spausdinimui

Komentarai

RLToCEVgXm, 2011-06-24 18:46

That saves me. Thanks for being so ssenilbe!

MLuPcdQxkQTVyFgab, 2011-06-23 13:21

I'm imprsesed! You've managed the almost impossible.

lbtZUoNaMfKbDsnj, 2011-06-23 07:11

So eixcted I found this article as it made things much quicker!

xiraZlKYechLcAeoGQr, 2011-06-23 07:11

BION I'm imprsesed! Cool post!

deja, 2009-10-10 22:20

intelektine impotencija

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti