Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 34 (863), 2009 rugsėjo 25 d. > Teatras > Utopijos yra būtinos
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

Utopijos yra būtinos


Pokalbis su režisieriumi Gintaru Varnu


7 MD

Share |
Tankred Dorst ir Gintaras Varnas
Rugsėjo 30 d. Teatro arenoje atgims Jūsų statytas spektaklis „Nusiaubta šalis - Vilnius“. Norėtųsi sužinoti, kodėl jis grįžta į vaidybos aikštelę.

 

Pradėti reikėtų nuo to, kad Tankredo Dorsto ir Ursulos Ehler pjesė „Merlinas, arba Nusiaubta šalis“ tiek apimtimi, tiek prasmėmis yra viena iš retesnių pjesių pasaulyje. Apimtimi ji turbūt rekordininkė - daugiau nei du šimtai puslapių. Pats Dorstas sakė, kad kartą ji buvo vaidinama beveik visa - spektaklis truko šešiolika-septyniolika valandų. Nepaisant to, pjesė labai gili. Ji remiasi garsiąja legenda apie Apskritąjį stalą - karaliaus Artūro idealios valstybės modelį. Iki šiol nesutariama, ar karalius Artūras egzistavo iš tikrųjų. Viduramžiais, ypač vėlyvaisiais, pasipylė gausybė riterių romanų apie karalių Artūrą ir jo riterių ordiną, Persifalis, Lanselotas, Gineverė, Gaveinas ir kiti tapo populiariausiais personažais. Dorsto pjesė remiasi šiomis legendomis ir riterių romanų siužetais, bet iš tikrųjų kalba apie mūsų laikus.

 

Prieš penkerius metus „Nusiaubtą šalį“ stačiau per anksti. 2004 m. Lietuva dar nebuvo „priėjusi“ trečiojo pjesės veiksmo. O ir spektaklį tada kūrėme kaip pastatymą netradicinėse erdvėse. Ieškojome praeities ir nusiaubtų erdvių santykio. Ideali vieta tuomet buvo apleista laikraščio „Tiesa“ spaustuvė. Dabar ten baigiamos įrenti patalpos Vilniaus dailės akademijai. Prieš penkerius metus iš cecho neseniai buvo išneštos spausdinimo mašinos, betoninės grindys atrodė baisiai. Apleistas cechas, kuriame buvo spausdinamas laikraštis „Tiesa“. Laikraštis, kurio nė viename sakinyje turbūt nebuvo tiesos. Ši vieta inspiravo kalbėti apie tiesą, sąžinę ir kitus dalykus.

 

Klaipėdoje spektaklį rodėme apleistoje laivų statykloje. Kaune - buvusiame fabrike, kurio vietoje dabar stovi „Akropolis“. Gdanske „Nusiaubta šalis“ buvo parodyta laivų statykloje, erdvėje, kurioje gimė „Solidarumo“ judėjimas. Vėliau „Nusiaubta šalis“ perkelta į Kauno dramos teatro Didžiąją sceną taip, kad žiūrovų salė tapdavo spektaklio veiksmo vieta. Dabar ten - didžiulė smėlio duobė. Salė atrodo kaip po karo - tikra nusiaubta šalis. „Štai ką dabar ten reikia vaidinti“, - sakė man Kauno dramos teatro aktoriai ir technikai. Tam tikra prasme mes tą „nusiaubimą“ truputėlį išpranašavom.

 

Žodžiu, tada spektaklis buvo susijęs su laiko kaita, dingstančiomis erdvėmis ir pan. Dabar mums svarbus kitas klausimas. Man karaliaus Artūro Apskritasis stalas panašus į Sąjūdžio tarybą - pusiau slaptą, pusiau viešą organą, kuris sugalvojo idealios valstybės modelį. O kas iš to išėjo? Mes dabar esame trečiojo - paskutiniojo - veiksmo finale, kai šalis yra nusiaubta ir jos ateitis neaiški. Atėjo nauja karta, kuriai neberūpi idėja, kuri nori valdžios, pinigų, postų ir t.t. O kur dingo tie Sąjūdžio riteriai? Dauguma jų tikrai ne politikoje. Dorsto riteriai iš Gralio taurės paieškų grįžo nieko neradę, vieni apakę, kiti painiai kalbantys ir t.t. Kitaip tariant, ilgai ieškoję Gralio ir jo neradę, daugelis tiesiog nusivylė. Manau, dėl to „Nusiaubta šalis“ dabar yra aktuali tikrąja to žodžio prasme. Ji kalba apie karalių Artūrą ir jo idėjas, bet galima suprasti ir kitaip, nes viskas spektaklyje yra tarsi pusiau simbolizmas.

 

Idėja atnaujinti „Nusiaubtą šalį“ priklauso Audroniui Liugai. Įžvalgi idėja, mielai jos ėmiausi. Spektaklis taip pat yra skiriamas projektui „Vilnius - Europos kultūros sostinė“, tiksliau, šio projekto žlugimui, idėjos sunaikinimui. Tai buvo ambicinga idėja - sukurti menų sostinę. Galbūt šis „stalas“ nebuvo tokio didelio masto, kaip idėja sukurti valstybę, bet... Kas iš to išėjo, visi žinom - vėl nusiaubta šalis. Kažkodėl tie procesai Lietuvoje nuolat kartojasi.

 

Gal ne vien Lietuvoje...  

 

Gal, bet Lietuvoje ypač. Nesu girdėjęs, kad kiti Europos kultūros sostinių projektai būtų taip, sakyčiau, netgi planingai sužlugdyti. Kita vertus, lietuviai juk turi kažką destruktyvaus. Todėl „Nusiaubta šalis“ dabar yra pilietiškai būtina. Nors tai ne politinis teatras, bet kas norės, galės suprasti ir taip.

 

Po spektaklio „Nusiaubta šalis - Vilnius“ žadate vėl statyti „Publiką“ ir „Jei praeitų penkeri metai“ pagal Federico Garcios Lorcos tekstus. Šie spektakliai Lietuvos teatro scenose buvo rodyti daugiau nei prieš dešimtį metų. Kodėl ir juos atkuriate? Nesinorėtų tikėti, kad pritrūkote idėjų ar nesurandate įdomios dramaturginės medžiagos..

.  

Čia visai kitas klausimas. Idėjų netrūksta, nors geros dramaturgijos, tiesa, pasigendu. Prirašyta daugybė pjesių, kurių 90 proc. man kažkodėl neįdomios. Pjesių trūksta, tikrai.

 

Spektakliai „Jei praeitų penkerimetai“ ir „Publika“ - galiu garantuoti - buvo irgi pastatyti per anksti. Mes dar buvome „žali“, mums tai buvo nauja, greitai kažką sukūrėm... Aktoriai, įtariu, turbūt patys gerai nesuprato, ką vaidino... Man to gaila. Šios Garcios Lorcos pjesės yra tokios beprotiškos, gaivališkos. Jis jas parašė, kai dar buvo jaunas. Pjesės paveiktos tuo metu jau gimusio siurrealizmo, iš kurio Lorca, man atrodo, pasiėmė vieną esminį dalyką. Jis jokiu būdu nelaikė siurrealizmo kažkokiu sąmonės srautu - jo pjesės turi savo logiką, nors ir keistą. Bet jis suprato, kad fantazijai nėra ribų, kad mene galima kurti savo realybę, sapną arba virš realybę, kuri yra aukštesnė už tą tikrąją realybę. Mano supratimu, šios pjesės yra kur kas įdomesnės nei kitų autorių kūriniai, dabar statomi teatruose. Bet čia mano nuomonė... Dabar, repetuodamas „Nusiaubtą šalį“, aš randu tuščių, visai „nepadarytų“ vietų - „baltų lapų“. „Nusiaubta šalis“ kelia labiau visuomeninius klausimus, o Lorcos tekstai kalba apie „meną menui“. Kažkaip labai norisi panirti į tą „meną menui“. Į tą fantazijos ir iliuzijų pasaulį. Norisi pabėgti nuo šitos realybės...

 

Kita priežastis. Lorcos pjesių, ypač „Publikos“, orientacija yra aiškiai homoseksuali. Pjesėse viskas sukasi ne tik apie teatrą, teatrą „po smėliu“, bet ir apie aistras. O kadangi Lietuvoje neseniai priimtas garsusis nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas, tai... aš kažkaip jaučiu didelį norą užsidirbti kokią nors baudą, sėsti į kalėjimą arba įrodyti, kad tas įstatymas yra visiškas šlamštas.

 

Dar viena priežastis, kodėl grįžtu prie „Nusiaubtos šalies“ ir Lorcos tekstų, yra pedagoginė. Jaučiu, kad esu skolingas savo studentams, kurie nelabai turėjo galimybių dirbti su abstrakčia, ne tokia realia dramaturgija. Jiems reikia medžiagos, kuri išmuštų juos iš to hiperrealizmo.

 

Grįžkime prie „Nusiaubtos šalies“. Dainių Kazlauską, vaidinusį Merliną, pakeis Arūnas Sakalauskas. Kodėl keičiate aktorių ir kodėl pasirinkote Sakalauską?  

 

Arūnas Sakalauskas yra vienas mėgstamiausių mano aktorių ir vienas iš geriausių Lietuvoje apskritai. Jis, kaip sakoma, „tos pačios kraujo grupės“. Aš jį atsimenu dar tada, kai jis grįžo į Kauno dramos teatrą iš armijos - jaunas berniukas išplėstomis akimis. Mes esame nemažai dirbę kartu. Be to, man atrodo, kad dabar jam žūtbūt reikia būtent tokio vaidmens. Jis iš tikrųjų subrendo kaip aktorius, turi ką pasakyti ne vien žodžiais, bet savimi, savo patirtimi, gyvenimu. O dėl kitos klausimo dalies - labai paprasta. Tiesiog prie Apskritojo stalo lieka ne visi riteriai. Kai kuriems nusibosta, jie nebetiki ta idėja ir todėl išeina kitur.

 

O kaip į tą Apskritojo stalo riterių būrį įsimaišė Gediminas Girdvainis? Tai pirmas Jūsų, kaip režisieriaus, susitikimas su šiuo aktoriumi?  

 

Taip, pirmas. Na, tiesiog mums teko keisti visus Kauno dramos teatro aktorius, nes nebuvo įmanoma suderinti repeticijų grafiko. O Gediminas Girdvainis po daugelio metų vėl grįš prie velnio vaidmens. Arūno Žebriūno filme „Velnio nuotaka“ sukūręs šmaikštųjį Pinčiuką, „Nusiaubtoje šalyje“ pakeis Liubomirą Laucevičių - vaidins „tikrą“ velnią.

 

Kokie bus naujų „Nusiaubtos šalies“ aktorių kuriami personažai? Juk Arūnas Sakalauskas kitokios prigimties aktorius nei Dainius Kazlauskas. Be to, spektaklyje vaidins dalis Jūsų vadovaujamo kurso aktorių...  

 

Vaidyba skirsis. Bet kaip tai įvardyti?.. Manęs aktoriai irgi klausia: „Tai kaip mums vaidinti? Kokiu stiliumi?“ Sakau: „16 B“. Jeigu būtų koks vaidybos stilių sąvadas, mielai pasiskaityčiau. „Nusiaubtoje šalyje“ daugiau sąlygiškumo, simboliškumo, todėl ir vaidyba turi būti ryški, be smulkmenų, su staigiomis kulminacijomis. Kadangi scenų yra daug ir jos dažniausiai trumpos, aktorius turi nedaug sceninio laiko savo personažo linijai suvaidinti. Žodžiu, vaidyba skiriasi.

 

O Arūnas Sakalauskas yra vaidinęs įvairių stilių spektakliuose ir filmuose. Aktoriui, turinčiam patirties, nėra taip sunku suprasti, ko reikia. Arūno Merlinas, manau, bus... dramatiškesnis, švelnesnis ir dėl to skaudesnis... Žodžiu, kitoks.

 

Kaip Jums atrodo, kokiomis utopijomis gyvena šiuolaikinis žmogus? Ką jam reiškia šis žodis?  

 

Istoriškai tas žodis siejamas su idealios valstybės idėja. Tai politinė utopija. Bet šiaip „utopija“ turi ir platesnę reikšmę - tai, kas neįmanoma arba labai norima pasiekti, bet vargu ar pasiekiama. Kiekvienas menininkas turi savo utopiją. Tiesa, laikui bėgant kai kurie praranda tą tikėjimą. Pavyzdžiui, aktoriai pradeda vaidinti komerciniuose spektakliuose, televizijoje arba „sėdi etatuose“ ir jiems jau nebeįdomu. Kurie dar tiki savo utopijomis, tie ką nors daro.

 

Mene niekada nepasieksi tobulybės, tai utopija. Abejoju, ar Leonardo da Vinci, nutapęs Moną Lizą, manė, jog tai tobulas kūrinys. Kai dabar pasižiūriu ar prisimenu kokį nors savo spektaklį, šiurpstu nuo jo netolygumo, neišbaigtumo ir pan. Savo spektaklių nedailinu nuolatos.

 

Pastatau, truputį prižiūriu, bet... Nelabai ir įdomu, tiesą sakant, nes jau repetuoju ką nors nauja, grįžti nesinori. Tik „Nusiaubta šalis“ ir tiedu spektakliai pagal Garcią Lorcą dabar tiesiog turi konkrečias priežastis.

 

O nemenininkų utopijos... Net nežinau. Tai irgi turbūt kažkas labai asmeniška. Utopijos susijusios su asmens siekiamybėmis, su jo vystymusi. Gal kam nors utopija yra pasiekti nirvaną. Kodėl ne? Utopijos būtinos. Ir kuo bjauresnė realybė, tuo jos reikalingesnės. Nes kaip kitaip? Tada vien depresija būtų, tikrai. Manau, kad realybėje paguodos ieškoti neverta. Ją reikia surasti, savyje, knygose, mene, galų gale - gamtoje. Gamta, per šimtmečius niokota, vis dar kažkaip laikosi. Dėl to, kad ji labai gyvybinga. Žmogus turbūt ne toks. O gal?.. Nežinau.

 

Ko tikitės iš spektaklio „Nusiaubta šalis - Vilnius“? Iš jo žiūrovų?  

 

Nieko nesitikiu, tik norėčiau jį pastatyti. O jei žiūrovams tai bus įdomu ir aktualu, tada spektaklis gyvuos. Jei ne - išnyks, nes, vadinasi, jo nereikia. Aišku, būtų labai džiugu, jeigu „Nusiaubta šalis“ taptų populiari. Mes gyvenam žiauraus kapitalizmo sąlygomis. Mūsų sukurtas teatras „Utopia“ nėra valstybinis teatras, dotacijų negauna. Jei žiūrovai pirks bilietus, eis į spektaklį, - mes vaidinsim. Kitaip nesugebėsim mokėti nuomos už sales, negalėsim samdytis aktorių, technikų ir t.t. Jau dabar aktoriai daugiausia dirba iš idėjos, yra pasiilgę būtent tokio teatro.

 

Prieš penkerius metus Lietuvoje nebuvo tiek komercinio teatro, kiek dabar. Tas teatras, matyt, kažkaip paveikė žiūrovų skonį, prioritetus. „Nusiaubta šalis“ - viena iš progų tai išsiaiškinti. Aš tikiu, kad teatras savo prigimtimi vis dėlto turi kelti klausimus ir žmogų krėsti, purtyti, o ne liūliuoti. Į meno muziejų juk einama todėl, kad norisi kažką pamatyti, atrasti, nustebti, susižavėti ar būti sukrėstam, o ne „ai, einam išgersim alučio, kavutės, paskui - į muziejuką truputį“. Ne! Tai ne tas pats. Kad ir kaip būtų, egzistuoja aukštoji kultūra ir vadinamasis laisvalaikis, pramogos. Kai kultūra suplakama į viena su televiziniais veideliais, kurie dainuoja, šoka, juokina publiką, - tai jau įžeidu.

 

Mūsų kultūra irgi baigiama nusiaubti. Valstybė nesupranta, kad ji gali tobulėti tik remdamasi kultūra. Ir ne naujieji lietuviai turi nu statyti judėjimo kryptį, o menininkai. Juk Apskritojo stalo idėją sugalvojo Merlinas, o karalius Artūras ją tik įvykdė. Merlinas, kuris krizės metu sako: „Aš menininkas - ir man tai svarbu!“ Bėda ta, kad valstybė nesupranta, jog kultūra - tai ne vien darbo vietos muzikantams, režisieriams, aktoriams ir poetams. Jeigu valstybė į kultūrą būtų žiūrėjusi rimtai nuo pat pradžių, tai šiandien šalis gal ir nebūtų nusiaubta. Nėra jokios kultūros strategijos! Dvidešimt metų jos nebuvo. Jeigu nė pusės Shakespeare'o kūrybos nėra išversta į lietuvių kalbą... Calderono - nė vieno kūrinio! Arba Marlowe... Niekas turbūt net nežino, kas tas Marlowe! Tauta, šalis negali savęs vadinti kultūringa, kol taip yra. Pavyzdžiui, kasmet galima būtų skubiai išleisti penkias, šešias, dešimt klasikos kūrinių knygų. Mažos šalys turi panašias kultūros strategijas - nereikia toli ieškoti. O mes - kaip kokiam Dievo užkampyje.

 

Vis dar egzistuojanti sovietinė (sic!) valstybinių teatrų sistema ne tik ydinga, bet tiesiog žlugdanti teatro meną. Mes išlaikom valstybinius teatrus, kurie baigia nusiristi iki komercinių pigių „žiūralų“ (su retomis ir vis retėjančiomis išimtimis). Kyla klausimas - ką valstybė dotuoja? Pigų komercinį šlamštą. Tuo metu tikro teatro salelės, kurių viena kita dar egzistuoja, turi veikti žiauriomis komercijos sąlygomis. Be užsienio paramos jos, žinoma, neišgyventų. Tad ir manai, kad Lietuvos kultūros politika nukreipta PRIEŠ nepriklausomus, gyvus teatrus. Anot vieno klasiko, „o kas galėtų paneigti, kad tai kažkam naudinga?“ Kam galėtų būti naudinga prisidengus įstatymais naikinti sąžiningą probleminį teatrą ir dotuoti komercinį?..

 

Žodžiu, nuotaikos pesimistinės. Entuziazmo dar turim, bet nežinia, kiek jo užteks. Pažiūrėsim.

 

Dėkoju už pokalbį. Lauksime spektaklio.  

 

Kalbėjosi

Monika Meilutytė

 

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.34 (863), 2009-09-25

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

uUslCYhu, 2011-12-01 13:55

I'm not wohrty to be in the same forum. ROTFL

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti