Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos

Puoselėjant tradiciją

Rima Povilionienė
Rugsėjo 25 d. Vilniaus kongresų rūmuose vyks simfoninės muzikos koncertas, skirtas Stasio Vainiūno 100-osioms gimimo metinėms. Koncerte dalyvaus pianistė Birutė Vainiūnaitė, smuikininkė Saulė Rinkevičiūtė, Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui diriguos Martynas Staškus.


Pasitikdamas jau dvidešimt pirmąjį koncertų sezoną, Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (vadovas Gintaras Rinkevičius), sakytum, laikosi dar pirmojo koncerto metu prisiimtų įsipareigojimų - ištikimai puoselėti lietuvišką muziką. Tada, 1989 m. sausio 30 d., pirmajame koncerte, diriguojant Gintarui Rinkevičiui, M.K. Čiurlionio simfoninės poemos „Miške“ akordai jaunimo orkestrui tapo pirmuoju gyvybės gurkšniu ir... savotišku pažadu savo repertuare atskirą ir reikšmingą vietą skirti lietuvių kūrėjams. Orkestras nepabijojo būti maištingas ir drąsus netgi tada, kai kiti šalies kolektyvai atsisakydavo atlikti vieną ar kitą lietuvišką kompoziciją. Taip LVSO ir G. Rinkevičiaus dėka suskambėjo į kitas koncertų įstaigas „nepriimtas“ F. Bajoro „Dievo avinėlis“, atlikta nemažai premjerų, surengta autorinių Lietuvos kompozitorių vakarų.

 

Šiais metais orkestras tęsia savo garbingą misiją ir mini Lietuvos kompozitoriaus ir pianisto Stasio Vainiūno (1909-1982) 100-ąsias gimimo metines. Tai žmogus, kuriam dar gyvam esant sklandė legendos apie tarptautinę pianisto šlovę (S. Vainiūnas buvo pirmas ir vienintelis lietuvis, 1933 m. pelnęs laureato vardą prestižiniame pianistų konkurse Vienoje, Austrijoje). Tai žmogus, kuris yra greta žymiausių to meto Lietuvos kompozitorių. Ir trečia, tai buvo pedagogas, savo erudiciją ir kultūrą perdavęs daugeliui mokinių, tarp kurių - žymūs nūdienos Lietuvos muzikos pasaulio, kultūros veidai. Kalbiname profesorių pianistą Eugenijų Ignatonį ir Lietuvos muzikologijos patriarchą profesorių hab. dr. Algirdą Ambrazą, kurių studijos S. Vainiūno fortepijono klasėje darė ženklią įtaką jų muzikiniam keliui.

 

Eugenijus Ignatonis: Stasys Vainiūnas buvo išskirtinė asmenybė, kuri norėjo ir sugebėjo bendrauti, o muzika, atlikimas ir pedagogika jame skleidėsi kaip vientisas reiškinys. Mokiniai ir kūriniai S. Vainiūnui buvo tarsi vaikai. Autorius tuojau pat supažindindavo su naujomiskompozicijomis, kai kurie studentai jas iš karto skambindavo. Savo kūrybos interpretuotojams S. Vainiūnas suteikdavo visišką laisvę ir priimdavo visus variantus. Tai buvo tolerantiška asmenybė, labai retai sakydavusi kritines pastabas kitiems muzikantams. Šis bruožas atsispindėjo ir vertinant kitų muziką - profesoriui patiko apskritai visa klasikinė muzika, jis retai kada pareikšdavo kategoriškesnę nuomonę apie vieną ar kitą autorių.

 

Šiandien vis aiškiau pastebiu, kad man profesoriaus kūriniai darosi įdomesni, turiningesni ir savitesni, nei buvo anksčiau. Kongresų rūmuose skambėsiantis Antrasis koncertas fortepijonui buvo sukurtas dar prieš mano „erą“ ir mano laiku apie koncertą buvo daug diskutuojama. Tada man atrodė, kad kūrinys - tarsi duoklė to meto reikalavimams, jog po Pirmojo, ypač įspūdingo koncerto kompozitorius eina į kompromisus. Tačiau dabar, kai daugelis vis dažniau pamiršta buvusią okupaciją, terorą, šaudymus, vežimus, S. Vainiūno, kurį labiau pavadinčiau tragiškuoju dainiumi, Antrasis koncertas įgauna naują jaunatviško džiaugsmo prasmę.

 

Algirdas Ambrazas: Profesoriaus S. Vainiūno fortepijono klasėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje praleidau net šešerius metus, tad turėjau progos tiesiogiai susipažinti su jo dėstymo ypatumais. Pamokos metu profesorius kalbėdavo nedaug, daugiausia apsiribodavo konkrečiomis taikliomis pastabomis apie studijuojamo kūrinio atlikimo niuansus. Savo pasiūlymus paprastai konkretizuodavo gyvu pavyzdžiu, skambindamas kitu fortepijonu. Turėjo gana stabilų ilgametėje pedagoginėje veikloje patikrintą studijuotinų kūrinių repertuarą, bet buvo gana liberalus, leisdavo ir patiems mokiniams pasirinkti jų pageidaujamus kūrinius. Likus laiko, pamokoje kartais paskambindavo ir ką nors iš tuo metu rašomų savo paties kompozicijų. Taip aš tapau bene pirmuoju jo kuriamos Simfonijos eskizų klausytoju.

 

Bendraudamas su mokiniais profesorius buvo tėviškai atidus ir rūpestingas, be galo nuoširdus, draugiškas, visada taktiškas. Neprisimenu, kad kada nors būtų pakėlęs balsą. Mano studijų metais (1952-1958) mėgdavo rengti tarsi atviras pamokas - turėdavome kolegoms dalyvaujant viešai paskambinti išmoktus kūrinius. Neužmirštamos jo klasės mokinių tradicinės popietės pasibaigus mokslo metams jaukiuose ir svetinguose Profesoriaus namuose. Jautėmės tarsi vienos darnios šeimos nariai.

 

Mano pageidavimą baigus antrą kursą pereiti į sudominusią muzikos teorijos specialybę Profesorius priėmė palankiai. Maža to, pasiūlė tęsti studijas jo specialiojo fortepijono klasėje. Taigi jaučiuosi tarsi įgijęs dvi specialybes, didžiuojuosi galėdamas save laikyti profesoriaus Stasio Vainiūno mokiniu. Vėliau Maestro ne kartą man yra patikėjęs pristatyti spaudoje savo naujųjų kūrinių premjeras. Mūsų bendravimas jau tęsėsi daugiausia Kompozitorių sąjungos plotmėje - per sistemingas naujų kūrinių perklausas ir kitus šios kūrybinės organizacijos renginius.

 

Ir solidaus amžiaus sulaukęs, S. Vainiūnas išlaikė puikią koncertinę formą. Dažniausiai teko girdėti jį skambinant savo paties kūrinius, tarp jų - Antrąjį fortepijoninį koncertą. Įsiminė virtuoziška technika, ugningas temperamentas, turtinga skambesio spalvų paletė.

 

Dar savo kūrybinio kelio pradžioje S. Vainiūnas reiškėsi kaip pažangios orientacijos, nuosaikiai modernios krypties kompozitorius, savo muzikoje sąmoningai pabrėžiantis tautinį pradą. Tačiau šalia J. Gruodžio būtent S. Vainiūnas, ypač jo Rapsodija dviem fortepijonams ir orkestrui (1947), tapo nuožmios kritikos taikiniu, o 1948 m. odiozinis Sovietų Sąjungos kompartijos nutarimas muzikos klausimais įsiūbavo kovą prieš „formalizmą“. Ideologinis spaudimas kuriam laikui lėmė S. Vainiūno muzikos kalbos supaprastėjimą.

 

Tai juntama ir jubiliejinio vakaro programon įtrauktuose kūriniuose: Rapsodijoje lietuviškomis temomis smuikui ir simfoniniam orkestrui (1950) bei Antrajame fortepijoniniame koncerte (1952). Bet metams slenkant vis labiau išryškėja Stasio Vainiūno kūrybos išliekamoji vertė ir vieta lietuvių muzikos raidoje.

 

Kompozitoriaus kūrybos atsinaujinimo procesas, prasidėjęs nuo jo monumentalios Simfonijos cis-moll (1957), tęsėsi iki pat jo gyvenimo pabaigos, atvesdamas į tokias viršukalnes kaip Ketvirtasis fortepijoninis koncertas (1975). S. Vainiūnas išliko pirmose iškiliųjų savo amžininkų gretose šalia Eduardo Balsio ir Juliaus Juzeliūno.

 

*  *  *

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.