Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 34 (863), 2009 rugsėjo 25 d. > Muzika > Ar išsaugosime muzikos mokyklas?
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Ar išsaugosime muzikos mokyklas?


Onutė Narbutaitė

Share |
Užsienio spaudos nuotrauka
Vilniaus muzikos mokyklų bendruomenės yra sujaudintos dabartinės neformalaus ugdymo naikinimo politikos. Planuojamos ir jau pradedamos įgyvendinti (ženkliai sumažinus pedagogų atlyginimus ir pamokų trukmę) reformos sutrikdė ir mokytojus, ir mokinius bei jų tėvus. Valdžios žmonių trumparegiškumas, regis, smarkiai progresuoja - panašu, kad muzikos mokyklos netrukus bus laikomos nebereikalingomis.

 

2009 m. rugsėjo 2 d. Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos Vilniaus miesto susivienijmas surengtame Vilniaus miesto devynių muzikos mokyklų atstovų posėdyje parengė kreipimąsi į tuometinį LR Seimo pirmininką A. Valinską, LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininką Kęstutį Kaminską, LR Švietimo ir mokslo ministrą Gintarą Steponavičių, Vilniaus miesto savivaldybės merą Vilių Navicką. Jame teigiama, kad „priimtas Vilniaus m. savivaldybės švietimo skyriaus potvarkis kardinaliai keičia  požiūrį į muzikinį vaikų lavinimą ir turiningą užimtumą, o Vilniaus m. savivaldybės švietimo skyriaus nutarimo įgyvendinimas sumažinti ugdymo programos apimtis apie 50% neišvengiamai atsilieps ugdymo programos turinio įgyvendinimui“. Į redakciją atkeliavęs laiškas atspindi šią itin skaudžią situaciją. Tikėkimės, kad Onutės Narbutaitės, kaip ir daugelio kitų tėvų, kurių vaikai mokosi Vilniaus muzikos mokyklose, balsas bus išgirstas.  

 

Nesu tiek susipažinusi su esama situacija, kad galėčiau kalbėti labai konkrečiai. Galiu tik išsakyti savo bendresnį požiūrį, kaip šią mokyklą (Balio Dvariono dešimtmetę muzikos mokyklą - red. past.) lankančios mokinės mama ir kaip Lietuvos kultūroje šiek tiek dalyvaujantis žmogus. Nauji mokslo metai prasidėjo nuo sumaišties, kurią sukėlė neparuoštos ekstrachirurginės operacijos, keičiančios tiek mokytojų, tiek mokinių padėtį ir lūkesčius siekiant savo tikslų. Suprantama, kad tą sumaištį lydi nerimas dėl B. Dvariono mokyklos ir visos muzikos mokyklų sistemos ateities. Nežinau, kiek tas nerimas pagrįstas, bet jį provokuoja ne tik bendros visai visuomenei sunkmečio problemos ir dažnai drastiški jų sprendimo būdai. Akivaizdu, kad prielaidas tam nerimui sukuria bendra Lietuvos kultūros situacija, kai nuolat netikėtai iškyla aikštėn įtartini atsakingų institucijų ketinimai ir sprendimai, pavyzdžiui, dėl archyvų pertvarkymo ar Mokslų Akademijos - vadinamosios Vrublevskio - bibliotekos likimo. Dalį skubotų „naujalietuviškų“ sprendimų pavyksta sustabdyti tik sąmoningos visuomenės susirūpinimo dėka.

 

Matant tokią praktiką, labai svarbu būtų žinoti, ar mes šiuo konkrečiu mokyklos atveju susiduriame su laikinomis, skausmingomis, bet gal neišvengiamomis priemonėmis, ar už to slypi kokios nors tolimesnės strategijos. Manau, kad su tuo susijusi visuomenės dalis turėtų žinoti, kas kuria tas strategijas, jei tokios yra, ir į ką jas kurdami orientuojasi. Kurių šalių patirtis laikoma vykusiu pavyzdžiu - ar gigantiškų turtingų JAV su savo visiškai specifine kultūrine sankloda, garsėjančia kontrastais tarp puikių universitetų ir dalies visuomenės analfabetizmo, ar, pavyzdžiui, mažos, netolimos ir istorine patirtimi artimos kaimynės Suomijos, kur valstybė savo investicijomis į kultūrą ir labai plačiai šalyje paskleistą muzikinį švietimą pasiekė įspūdingų rezultatų, pastebimai darančių įtaką šalies prestižui.

 

Laikome save europiečiais ir turbūt neabejojame, kad Europos branduolys ir įvairiataučius jos žmones jungianti esminė substancija pirmiausia yra turtingas bendras kultūros paveldas, kuriame labai svarbi vieta tenka klasikinei muzikai. Tam tikra nuovoka, o dažnai ir labai gilus šios muzikos pažinimas yra neatsiejama tradicinio Europos inteligento išsilavinimo dalis, ar jis būtų teisininkas, ar gydytojas, filosofas ar rašytojas. Daugybę puikių grožinės literatūros kūrinių, gimusių šioje terpėje, sunku pilnavertiškai perprasti neturint specialių muzikos žinių. Keliaudami turbūt ne vienas esame susidūrę su mėgėjų ansambliuose muzikuojančiais įvairiausių profesijų švedais ar danais, ką jau kalbėti apie austrus ar vokiečius. Ir Lietuvoje įvairiais laikais tokių tradicijų būta. (Teko pažinti botaniką profesorių Kazį Brundzą, kompozitorės Konstancijos Brundzaitės tėvą, visą gyvenimą smuikavusį, šeimos muzikavimui subūrusį ir savo vaikus. Toje prieškariu išugdytoje kartoje tai gal nebuvo taisyklė, bet nebuvo ir išimtis.) Deja, Lietuvos istorinės peripetijos, kitaip nei didžiųjų Europos valstybių, nebuvo palankios stabiliai, tęstinei, išpuoselėtai kultūros tradicijai, įsišaknijusiai platesnėje visuomenėje, ir mes tą nuolat juntame savo valstybės gyvenime, dalies valstybininkų laikysenoje ir sprendimuose.

 

Vis dėlto kultūros lauke nuolat triūsė daugybė pasišventusių žmonių ir yra sukurta puikių tradicijų, kurias turėtume branginti ir puoselėti. Viena jų yra muzikos mokyklų sistema, prigijusi ir reikalinga nepriklausomai nuo to, ar kur nors kitur ji yra, ar jos nėra. Šiandien mes galime jaustis gyveną Europoje, girdėdami baroko muziką grojančius Lietuvos daktarus, ekonomistus ir bibliotekininkus, pasišventėlio Pauliaus Koncės suburtus į jau daug metų nuostabiai gyvuojantį Universiteto senosios muzikos ansamblį. Tai yra tiesioginė pirmiausia B. Dvariono muzikos mokyklos pedagogų darbo pasekmė. Ir tai tik vienas ryškus pavyzdys tarp daugelio formų ir būdų, kuriais šioje mokykloje įgyta patirtis integruojama į kasdienį Lietuvos gyvenimą, veikia įvairias aplinkas ir bent kiek keičia bendrą visuomenės veidą.

 

Turbūt negreitai sulauksime laiko, kai bendrojo lavinimo mokyklose gilesnio dailės ir muzikos pažinimo reikmė bus taip pat suprantama ir gerbiama, kaip literatūros pažinimas, bet net jei reikalai šioje srityje maksimaliai gerės, kas šiandien atrodo gana utopiška, tai nė kiek nesumažins specializuotų muzikos mokyklų reikšmės - netgi atvirkščiai, nes iš kur rasis pakankamas skaičius tinkamo lygio pedagogų geidžiamoms reformoms įgyvendinti, jei ne iš to kontingento, kuris muzikos pradmenis gauna šiose mokyklose.

 

Muzika yra ne tik menas, bet ir pakankamai sudėtingas mokslas, otokio profilio mokykla, kaip B. Dvariono muzikos mokykla, gali suteikti vaikams ne tik galimybę atskleisti ir lavinti savo gabumus, ugdyti muzikinį skonį, dvasinį jautrumą, atrasti įvairesnį prasmių ir patirčių spektrą savo gyvenime, bet ir išmokyti disciplinuotumo, darbštumo, koncentracijos, greitos reakcijos, komunikabilumo - įgūdžių, praversiančių bet kurioje srityje, kurią galėtų pasirinkti mokyklos auklėtiniai. Ne vienas šios mokyklos auklėtinis yra pasirinkęs ir muzikos profesionalo kelią, bet, manau, svarbiausia mokyklos misija yra nediletantiško kultūros pažinimo ir suvokimo skiepijimas platesniame augančios visuomenės rate, kuriame, tikėtina, yra ir būsimųjų verslininkų bei politikų.

 

Šiandien daugelis sričių, tarp jų ir kultūros, neišvengia sunkumų, bet labai norisi tikėti, kad normalų mokyklos darbą sutrikdę smūgiai ir neapibrėžtumai bus laikini ir bendromis pastangomis bus rastos žinių kokybei mažiausiai nuostolingos išeitys.

 

Baigdama norėčiau pacituoti kelias frazes iš teksto, parašyto 1933 metais. Jo autorius, buvęs Kauno konservatorijos rektorius kompozitorius Viktoras Kazimieras Banaitis (Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro Saliamono Banaičio sūnus), karui baigiantis emigravęs į JAV, visada labai aktyviai rūpinosi muzikos ir apskritai kultūros reikalais Lietuvoje. Skaitant jo straipsnius atrodo, kad viena kultūros tradicija Lietuvoje tikrai tęstinė ir stabili - tai būtinybė nuolatos kažkam priminti, kad kultūra egzistuoja ir kad jos reikalų tvarkymas taip pat reikalingas išmanymo, kaip bet kuri kita sritis.

 

„Nerandame bent kiek kultūringos visuomenės, kuri nesirūpintų įvairių meno šakų ugdymu ir skiepijimu priaugančioms kartoms. Turtingose didelėse valstybėse čia daug pasitarnauja įvairios kultūrinės organizacijos, draugijos bei pavieniai globėjai mecenatai. Mažose valstybėse, kur nėra stiprių visuomeninių organizacijų, ta misija tenka šalies vyriausybei, t.y. švietimo ministerijai. Meno ugdymui ir plėtimui labai didelės reikšmės turi sveika ir nuosaiki meno politika, t.y. mokėjimas atskirti pirmaeilius esminius tautos kultūros reikalus nuo antraeilių, paviršutiniškai atstovaujamų dalykų, ir sulig to jau tvarkyti menui skiriamas iš valstybės iždo lėšas.

 

Kaip pas mus Lietuvoj šis reikalas tvarkomas? (...) Per ištisus penkiolika nepriklausomo gyvenimo metų šiuo atžvilgiu nėra pasiekta reikiamos pusiausvyros. Mūsų padėtis, kaip vėlai atgimusios tautos, ir meno kėlimo klausimu yra visai skirtinga, nepanaši į didžiųjų tautų; vaduojantis vien įprastais šablonais, galima padaryti tautos dvasinei kultūrai daug žalos, ir tai sunkiai bepataisomos! (...) Nepakanka vien skirti menui lėšas, bet dar reikia ir planingai, tiksliai jas panaudoti. Pas mus daroma kartais visai priešingai: mažos reikšmės bei nedidelės meno vertės dalykams numetame stambiausias sumas, o kur tikras reikalas būtų paremti - ten ir kelių centų gailimės.

 

Reiškia - taupome, kremtamės dėl dvylekio, dėl kelių centų, o dešimtis tūkstančių betiksliai išmėtome arba ištisus milijonus (...) prašvilpaujam!

 

Meno politikos (o kartu ir meno kultūros) reikalai Lietuvoje pagerės tuomet, kai asmens, kuriems pavedama ši sritis, bus ne vien valdininkais formalistais, bet išmoks dar ir patį meną branginti, gerbti bei įsigilinti į jo gyvybinius klausimus.“ (K.V. Banaitis, „Mūsų meno reikalai ir kliūtys“, Tėvų žemė, 1933 12 10)

 

*  *  *

 

„7 meno dienos“ Nr.34 (863), 2009-09-25

Versija spausdinimui

Komentarai

XoDsPHutx, 2011-12-01 09:27

Mighty useful. Make no mtsiake, I appreciate it.

zinote,, 2009-09-28 17:20

Sumaistis mokslo metu pradzioje buvo daugelyje Vilniaus mokyklu, ne tik muzikos. Tiesiog valdininkai (savivaldybes?) grizo is vasaros atostogu ir rugsejo 1 emesi darbo nuo 8 iki 16.45 val. su pietu pertrauka ir ne minutes ilgiau. Rudens pokyciams vasara pasiruosti niekas negalejo. Juk atostogos!

labai teisingai, 2009-09-28 13:39

aciu uz si straipsni. teisingai pasakyta: "naujalietuviski sprendimai". tik per svelniai. bukaprociams reikia ne taip svelniai paaiskinti.

Man atrodo,, 2009-09-25 20:42

Visos musu bedos - hibridine sistema, t.y. bandoma sujungti kapitalizma ir socializma. Juk kapital. valstyb. muzikos mokyklos yra privacios.

klaustukas, 2009-09-25 14:39

Kodel imamasi pvz is Suomijos, jei nezinoma padetis butent sitoj srity?...

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti