Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 34 (863), 2009 rugsėjo 25 d. > Dailė > Kelionės nepatirto atmintin
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Kelionės nepatirto atmintin


Esther Shalev-Gerz paroda „Still/film 2009“ galerijoje „Akademija“


Monika Krikštopaitytė

Share |
Esther Shalev-Gerz. „Užuolankų g. 25“. 2009 m.
Ar įmanoma užfiksuoti akimirką, beregint virstančią atsiminimu? Vargiai. Kvapai, oro drėgnumas, erdvėje sklandantys garsai, tos dienos jausmas lieka už kadro. Net jei pasitelktum itin jautrią techniką, kaip spaudos pranešime teigiama apie Esther Shalev-Gerz bandymus peržengti užmarštį, pačiupsi geriausiu atveju įspūdžio skverną, gal net perkursi jį taip, kad būtų panašiau į laiko vejamą patirtį. Po kurio laiko vaizdas gali imti atrodyti vis tikresnis. Ar bent likti atspirties tašku, kuris leidžia vėl nerti į grimztantį prisiminimą. O jei atsiminimas ne tavo? Tu apie jį tik žinai arba nuspėji? Kaip tai patirti ir dar parodyti kitam žmogui?

 

Šiuo metu Paryžiuje gyvenanti menininkė Esther Shalev-Gerz, menkai teprisimenanti Vilnių, kurį paliko būdama aštuonerių, nusprendė fiziškai atsidurti toje erdvėje, kur prabėgo pirmieji jos motinos gyvenimo metai. Esther nuvyko į Alytų, Užuolankų gatvę, ir, padedama kelių žmonių iš archyvų, rado namą, kuriame iki devynerių metų gyveno jos mama. Po kelionės liko nuotraukos.

 

Visa tai galime pavadinti dvasiniu detektyvu, kur sutampa dviejų mergaičių išvykimo amžius, t.y. ir atminties būklė gali būti panaši. Tas iškeldintas iš savos erdvės mergaites, dabar jau moteris (vienos jų nebėra tarp gyvųjų), sieja kraujo ryšys. Galima numanyti, kad jos yra kalbėjusios apie judviejų vaikystę, Alytaus erdvė, ko gero, net šmėžavo pasakojimuose, susicementuodama su mamos veido išraiškomis ir patylėjimais. Nors ir rezgasi šiokios tokios paralelės, nei „įkalčių“, nei „nusikaltimo“ sudėties nėra, o juo labiau neverta tikėtis atomazgos, nes šias dvi moteris skiria neįveikiami laiko toliai. Tačiau yra troškimas pažinti. O ten, kur troškimas, ten ir jėga. Nežinau, kokia, klauskite mistikų, bet kažkokie smagračiai kažkur sąmonėje ar pasąmonėje ima suktis.

 

Iš pažiūros nuotraukų serija, fiksuojanti Užuolankų gatvę Alytuje, atrodo labai santūriai. Keli namai, keli apšiurę kiemai. Nuotraukos dubliuojasi: tas pats vaizdas fiksuojamas iš pradžių ryškiai, kad net galima tyrinėti augmeniją aplink elektros stulpus, o čia pat pateikiamas išplaukęs jo brolis dvynys, kur objektyvo žvilgsnis regisi apgirtęs ar ašarose paskendęs. Neįsigilinus lengva skubriai nueiti truktelėjus pečiais. Tačiau jei sutinki įsitraukti į beveik nepatiriamą nuotykį, tampi trečiuoju asmeniu grandinėje. Pirma čia menininkės mama, kuri Užuolankų gatvėje augo, turbūt pirmą kartą nusibrozdino kelius, gal net matė, kaip jos tėvas metė į milicininką batus (dokumentuose užfiksuotas įvykis), pati Esther (antroji) čia lankėsi ne taip seniai ir tais čiuptuvėliais, kurie atėjo su krauju (genais, jei norite) ir motinos emocijų iškrovomis bepasakojant, mėgino atbuline data patirti erdvę ir galiausiai - Jūs, pasikaustęs(-čiusi) visa įmanoma empatija, stengiatės pajusti kitų žmonių atsiminimus.

 

Gal tos nuotraukos yra skylė, pro kurią galima susisiekti su visais savo prarastaisiais, su savais nebuvimais ir apleistomis erdvėmis. Gal ta būsena, nors ir kokia asmeniška, kažkiek universali? O gal tiek daug norėti iš šio „detektyvo“ ir neverta, gal užtenka paprasčiausiai pripažinti, kad šiomis niekuo neišsiskiriančiomis ir net neįdomiomis nuotraukomis (vienu vaizdu) Esther surado ekvivalentą žodžiams, kurie užimtų daug vietos ir atrodytų kerėpliški, varginantys. Na kažkas panašaus į tai: „...kaip aš ilgiuosi savo mamos, kaip man gaila, kad jos nesupratau, nors pati gerai žinau, ką reiškia nebesugebėti prisiminti, iš kur aš, nes atrodo, kad tai galbūt galėtų man padėti bent kiek suprasti save, ir kartu nieko nesigailiu, man tiesiog patinka štai tas šulinys, kodėl gi jo nesutvarko, įdomu, ar ji kada nors prie jo prisilietė...“ Ar panašiai. Juk nėra vieno žodžio tam jausmui apsakyti. Bet gal įmanomas vaizdas? Jei leidi sau regėti ne protu.

 

Esther Shalev-Gerz projektas užuolankomis veda prie naujų užuolankų. Linkęs į mistiką detektyvas bent jau pagalvotų, kad renkantis namus turbūt verta atkreipti dėmesį į gatvės pavadinimą. Bandant išsiblaivyti po kelionės kitų atmintimis, būtina paminėti, kad atsiminimo veiksmą vis dėlto įmanoma užfiksuoti. Bent jau išorinį. Menininkė tai įrodė savo videokūriniu „Tarp kalbėjimo ir klausymosi“ (2005 m.), kur sumontuoti tylos momentai prieš išlikusiųjų atsakymus į klausimus apie patirtis Aušvico koncentracijos stovykloje. 40 minučių tylos stebint grimztančius į sukrečiančius prisiminimus veidus. Galima ir pražilti. Kinai sako, kad tyla - irgi atsakymas. Tokiais atvejais tyla veikia kur kas stipriau nei bet koks įmanomas pasakojimas. Tyla čia tampa monumentu. Pačiu tikriausiu. Nes argi tai įmanoma pamiršti?

 

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.34 (863), 2009-09-25

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti