Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 34 (863), 2009 rugsėjo 25 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Svetur
Pokalbis su režisieriumi Gintaru Varnu
Premjera
Premjera Vilniaus mažajame teatre
Monika Krikštopaitytė: Kelionės nepatirto atmintin
Esther Shalev-Gerz paroda „Still/film 2009“ galerijoje „Akademija“
Prano Gailiaus kūrybos paroda „Jautrūs paviršiai“ galerijoje „Arka“
Živilė Pipinytė: Stebuklas Gdynėje (2)
34-ajam lenkų vaidybinių filmų festivaliui pasibaigus
Krėsle prie televizoriaus
7MD informacija: Viskas tavo galvoje (6)
Nauji filmai
„Artscape“ parodoje - Ignasi Aballi ir Gintaras Makarevičius

Kristina Stančienė

Galerijos „Vartai“ tarpdisciplininiame projekte „Artscape“ pristatomos Lietuvos ir kitų Europos sostinių menininkų ekspozicijos kaskart atrodo skirtingai, bet ne visuomet menininkai būna lygiaverčiai. Šįkart mąslūs, vizualinių įspūdžių, suvokimo mechanizmų užkaboriais klaidžiojantys ispanų menininko Ignasi Aballi darbai ir skaudus, ironiškas Gintaro Makarevičiaus filmas „Sibiro testamentas“, atrodo, tikrai verti vienas kito.

 

Maža to, dėl objektyvių aplinkybių, atpažįstamos, lietuviškos problematikos artimesnis ekspozicijoje gali pasirodyti Makarevičius. Juk apie tai, ką matome jo 15 min. trukmės filme, galime laisvai kalbėti jau beveik du Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečius, tačiau vis dar tebesimokome suvokti savo istoriją, tremties, karo, priespaudos paženklintą vyresniosios lietuvių kartos patirtį.

 

Ir ispanas, ir lietuvis parodoje iš esmės apmąsto vaizdo, arba atvaizdo, vaidmenį dabarties pasaulyje, šiandienos individo pasaulėvokoje. Abiem svarbus, bet kartu labai skirtingai suvokiamas vaizdinio ir verbalinio mąstymo santykis, vaizdo ir teksto koreliacija, nesutapimai ir paradoksai. Ignasi Aballi grimzta į filosofinius, pasąmonės plotus, stebi ir fiksuoja simbolinius materialius kultūros istorijos atspindžius miesto peizaže. Jis - tarsi mokslininkas ar alchemikas, kuris, atimdamas iš vaizdo jo tradicinę prigimtį, paskirtį - informuoti, pasakoti, - čia pat kuria naujas tikroves. G. Makarevičius taip pat filosofuoja, bet labiau kaip metraštininkas, per konkrečios biografijos, kartu - istoriško pasakojimo prizmę. Atrodo, vaizdas ir verbalinė dalis jo kūrinyje įvairiais požiūriais konkuruoja viena su kita. Nuo to, kuri bus svaresnė žiūrovui, priklauso išties daug...

 

Ignasi Aballi „Ryškinimas“ („Revelaciones“) prislegia žiūrovą kosminiu greičiu, kuriuo skrieja nuotraukos ekrane. Čia neįmanoma įžiūrėti nei vieno veido, nei vieno bruožo, spalvos, formos ar kito atpažįstamo ženklo. Anonimiška vaizdų košė verčia susimąstyti ne tik apie skirtingų medijų veikimą, bet ir apie asmens tapatybę, individualumo vertę. Atrodo, kad niveliuojanti jėga jį besąlygiškai sunaikina, susmulkina it mėsmalė. Konceptualūs menininko tapybos darbai iš serijos „Spalvinimas“ („Coloraciones“) pavergia paprasta ir aiškia paralele tarp vaizduojamo objekto ir jo esmės - spalvos, ir pačios tapybos prigimties lingvistinių, istorinių apibrėžimų. Kaip čia neprisiminsi istorinio vaizduojamosios dailės lūžio, kai ši pasiekė abstrakčiąją savo raidos fazę... Užtat ispanų menininkas šiandien priartėja ne prie formos, bet prie objekto prasmės, jo esminių savybių redukcijos.

 

„Santrauka“ („Synopsis“) - filmo kūrimo aplinkos nuotraukos: elektros kabeliai, metalinės štatyvų kojos, ištuštėjusios studijos, garso aparatūros pultai, dėžės. Kaip priešprieša tam - tekstai, kuriais žiniasklaidoje pristatomas filmo siužetas. Vėl abejojama vieno ir kito tikrumu, eliminuojamas vaizdo ir teksto ryšys. „Atspindys (Aistra)“ („Reflexion (Passion)“) - nufilmuotas Jeano-Luco Godard'o filmo „Aistra“ (1982) projekcijos atspindys ant grindų, sugeriančių ir atspindinčių aplinką. Šis kūrinys itin mistiškas, efemeriškas - apverstas aukštyn kojomis, padūmavęs, išskydęs vaizdas mirguliuoja subtiliais sidabriniais tonais lyg seno veidrodžio amalgama. Realumo ir sapno riba ir vėl sąmoningai nutrinta taip, kad niekaip negalėtume jų atskirti. Šioje apverstų veidrodžių karalystėje, kaip ir kituose Aballi kūriniuose, kvestionuojamas filmuoto vaizdo fenomenas, jo perskaitymo, suvokimo galimybės.

 

„Sibiro testamento“ įspūdis dvejopas. G. Makarevičius naudoja archyvinę XX a. 7-ojo dešimtmečio kino juostą, kurioje užfiksuoti nežinomos sovietinės šeimos gyvenimo vaizdai - ruošiamasi Naujųjų metų sutikimui. Tuo tarpu garso takelyje pasakojama jaudinanti kitos šeimos tremties istorija. Viena vertus, sukryžminti antipodus - banalų kasdienybės veiksmą ir dramatišką išpažintį „už kadro“ - lyg ir per daug paprasta. Tačiau vaizdas ir tekstas čia disonuoja ne šiaip, o neretai įgyja simbolines paraleles. Jų junginys primena ritualą. Filmo pradžioje garsas mus pasiekia anksčiau, nei iškalbingoje ekrano baltumoje ima šmėžuoti anoniminiai archyvinių kadrų herojai. Tėvo ir sūnaus barzdos skutimasis, realus ir simbolinis apsišvarinimas, kurį atlieka pasakotojas su tėvu už kadro, atrodo lyg siekis atsigręžti į praeitį,atsiribojus nuo jos kraujo ir purvo... Tai atskleidžia ir santykį su autobiografija bei visos tautos istorija - apie tai galima kalbėti tik „švariam“, pasiruošus, susikaupus...

 

Pabaigoje šiurpokai atidengiamos banalios sovietmečio kasdienybės kortos - archyvinio filmo veikėjai vienas po kito užsimaukšlina domino kaukes, virsta neatpažįstamais makabriško karnavalo dalyviais. „Sibiro testamente“ teksto ir vaizdo supriešinimas yra ir kitaip metaforiškas - tai tarsi tikrina mūsų suvokimą, kiek esame budrūs, o gal atbukę, abejingi. Ar šiuo atveju vaizdą keičia pasakojimas? O gal atvirkščiai - vaizdas, tas romus gyvenimas, šventinis stalas, laiminga šeima niveliuoja tragiškus prisiminimus? Be to, nekalbant apie istorinę atmintį,akivaizdu, kad vis labiau tampame „vaizdo“ žmonėmis, į tai orientuota ir daugelis šiuolaikinių medijų. Klausymuisi, verbalinei informacijai mokame skirti vis mažiau dėmesio. Taigi Makarevičius kalba ir apie suvokimą, jo transformacijas ir paradoksus.

 

G. Makarevičiaus „Sibiro testamentas“ kiek susijęs su Artūro Railos archyvinių kadrų mišiniu „Kažko vis trūksta, kažko vis negana“, pristatytu 2001 m. ŠMC vykusioje parodoje „Savigarba“. Čia autorius sumontavo archyvinius kino žurnalus, menančius tris Lietuvos okupacijas, įvykusias XX a. viduryje. Anderso Kreugerio žvilgsnis į filmo problematiką buvo paremtas Lietuvos nacionalinės savimonės analize pagal Sigmundo Freudo idėjas.

 

Ji iš esmės patvirtino filmo esmę - hermetiškas vienos tautos pasaulėlis nedaug tepakinta, nors jį mėgina transformuoti įvairios okupacinės kariuomenės ir santvarkos. Šiuo požiūriu Makarevičiaus pozicija lyg ir aiškesnė - jis ne tik proceso stebėtojas, bet ir dalyvis, siekiantis atkreipti mūsų dėmesį ar bent jau mus išbandyti... Tačiau vaizdo ir garso priešybė „Sibiro testa...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru