Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 33 (862), 2009 rugsėjo 18 d. > Teatras > Patirčių horizontai
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

Patirčių horizontai


Rudeninė „Naujosios dramos akcija“


Rasa Vasinauskaitė

Share |
„Vyšnių sodas“ V. Hyvönen nuotr.
Kiekvienais metais NDA pateikia vis naujus šiandienos teatro raidos aspektus, bandydama įveikti ir teatro, ir gyvenimo iššūkius. Festivalio, kuris prieš vienuolika metų buvo sumanytas kaip dramaturgijos naujovių pristatymas, tikslai nesikeičia, bet forma ir turinys nuolat varijuoja. Per visus akcijos gyvavimo metus jos rengėjai liko ištikimi vienam dalykui - teatro asmenybėms. Per jų pasaulio supratimą ir matymą atverta (sukurta) naujoji drama tapo artimesnė ir lietuviškai scenai, ir lietuviškai tikrovei.

 

Šiųmetė NDA skilo į dvi programas - pavasarinę ir rudeninę. Pastarąją NDA rengėjai pavadino „Nauji horizontai“. Šiuos horizontus atvėrė po ilgokos pertraukos į dramos teatro teritoriją grįžęs Jonas Jurašas, pirmą kartą lietuvių žiūrovams pristatytas vengrų ekstremalaus meno šalininkas Kornélis Mundruczó ir neatpažįstamas „Vyšnių sodas“, kurį su lietuvių menininkais sukūrė beveik tautiečiu tapęs suomis Kristianas Smedsas.

 

Visas šias asmenybes jungia spektaklio, kaip įvykio, kuris nutinka ir vaidinantiems, ir žiūrintiems, supratimas, paskatinęs leistis į autentiškos aplinkos paieškas, kad spektaklį būtų galima ne tik žiūrėti, bet ir išgyventi kaip naują patirtį. Ar tai būtų provokuojantis disputas, apnuoginantis amžiną sustabarėjusių dogmų ir jų įveikimo priešpriešą, ar akistata su gimstančiu, augančiu ir užvaldančiu blogiu, ar savo pačių meninės ir teatrinės istorijos refleksija, žvelgiant į ją kūrusias asmenybes per čechoviškų temų prizmę, - tai teatras, kuris išbandydamas skirtingiausias priemones siekia prisikasti iki mūsų sąmonės, jausenos, atminties.

 

Pasirinkęs šiuolaikinio airių kilmės amerikiečių dramaturgo ir scenaristo Johno Patricko Shanley pjesę „Dvejonė“, Jurašas irgi šiek tiek dvejojo - ar bus suprastas, ar jo pasirinkta tema bus aktuali mūsų aplinkai. Sėkmingai vaidinta Brodvėjuje ir susilaukusi ekranizacijos, pjesė kaip reta asketiška, bet kartu paliečianti itin jautrias sociumo problemas. „Dvejonėje“ šis sociumas - tai katalikiška mokykla, sauganti nusistovėjusias dvasinio ir dorovinio auklėjimo taisykles ir pasiryžusi viskam, kad šios taisyklės nebūtų pažeistos. Keturi veikėjai - mokyklos direktorė Aloizija, mokytoja sesuo Ami, mokytojas kunigas Flynas ir juodaodžio berniuko motina ponia Maler - įtraukiami į savo pažiūrų patikrinimą, kur nėra teisiųjų ir neteisiųjų. Parašyta kaip prasižengimo tyrimas, „Dvejonė“ leidžia patiems žiūrovams spręsti, kieno pusėje jie norėtų būti - direktorės, apkaltinusios Flyną nederamais ryšiais su juodaodžiu berniuku, ar Flyno, šiuos ryšius neigiančio, bet taip ir neatveriančio tikrosios savo paslapties.

 

Tai, kad „Dvejonės“ vaidinimo vakarą žiūrovų susirinko sausakimšai, rodo, jog Jurašo vardas ne tik nepamirštas, bet vis dar intriguoja, o visiškai naujas darbas jau šiandien regisi rimta paraiška būsimam spektakliui. Rugsėjo 4 d. vaidinimas buvo rodytas Malūnų g. 5 pastato, priklausančio Dailės akademijai,salėje-celėje: balta skliautuota erdvė, apsidės niša, pro langus besiskverbianti šviesa kūrė natūralią aplinką - galėjai pasijausti ne tik dalyvaująs konfidencialiuose pokalbiuose direktorės kabinete, bet ir besiklausąs įspūdingų Flyno pamokslų. Formos požiūriu spektaklis santūrus ir lakoniškas, tačiau režisierius nė sekundei neatleidžia įtampos, megzdamas tarp veikėjų kupinus nepasitikėjimo ir įtarumo saitus. Šie saitai driekiasi iš rūsčios ir valdingos Aloizijos, užkrečia neryžtingumu seserį Ami, veda iš kantrybės Flyną ir iškankina misis Maler. Visas spektaklio scenas, kurios vyksta prieš pat žiūrovus, jiems tampant tarsi nebyliais šios uždaros mokyklos mokiniais, jungia Berniukas, skaitantis pjesės remarkas. Išoriškai veiksmas statiškas, atsisakyta bet kokio reginiškumo, bet užtat vidinis veikėjų gyvenimas dinamiškas ir prasiveržia kontrastingomis nuotaikomis bei emocijomis. Ir įdomu ne tik klausytis, pavyzdžiui, metaforizuotų tėvo Flyno pamokslų ar sekti direktorės Aloizijos geležinio balso intonacijų pokyčius, bet matyti, kaip už tikslios ir nuosekliai režisieriaus plėtojamos temos ištirpsta akivaizdžiai sąlygiška spektaklio forma: atėjus laikui, aktoriai nusimeta kapišonus ir stojasi nuo „neutraliais apsiaustais“ apgobtų kėdžių, kad apgintų savo tiesą. Šis režisieriaus sumanymas sutelkia žiūrovų dėmesį, verčia klausyti ir įsiklausyti, o kartu neleidžia atsipalaiduoti aktoriams, „pasitraukiantiems“ iš veiksmo“ ir nuolat jame dalyvaujantiems.

 

Jurašas itin taikliai pasirinko aktorius. Svarbiausieji - Povilas Budrys ir Eglė Mikulionytė, kurdami tėvą Flyną ir seserį Aloiziją, regisi autentiški ir savo buvimu „vaidmenyse“, ir atstovaudami savo požiūriui į situaciją. Kaip režisierius ištrina ribą tarp teatrinės ir natūralios aplinkos, draminio ir žiūrovų laiko, taip šie aktoriai pasiekia nematomą persikūnijimą, kuris leidžia pažinti abiejų veikėjų charakterius, įsijausti į jų padėtį ir net palaikyti vieną kurią pusę. Be abejo, Budrio vaidinamas Flynas - šis žmoniškumo ir pakantumo, meilės ir atjautos įsikūnijimas - nuo pat pirmų žodžių verčia juo patikėti, tačiau kuo aštresnius kaltinimus jam meta Aloizija, kuo jautresnes jo gyvenimo ir dvasios puses ji užkabina, tuo raiškiau artikuliuojama spektaklio mintis - riba tarp balto ir juodo, teisumo ir nuodėmingumo, dvejonės ir įsitikinimo yra labai plonytė.

 

Mikulionytės vaidinama Aloizija laiko savo rankose spektaklio intrigą, psichologines atakas modeliuoja tarsi spąstus, pagaunančius kitus veikėjus, ir jos kategoriškumas, valdingumas bei kurtumas priešingoms motyvacijoms aktorės bei režisieriaus išauginami iki beveik simboliško reiškinio. Tokio beatodairiško, fanatiško įsitikinimo savo teisumu įveikti neįmanoma – gali ma arba jam paklusti (Ami atvejis), arba jį ignoruoti (misis Maler atvejis), arba nuo jo pasitraukti (Flyno atvejis). Režisieriaus pakviestos aktorė Vaida Būtytė (Ami) ir dar studentė Oneida Kunsunga (misis Maler) iš pirmo žvilgsnio tik antrina dviejų lygiaverčių partnerių dvikovai. Būtytė pabrėžia sesers Ami geranoriškumą ir tikėjimą, atsidavimą ir nuolankumą, ir būtent dėl šių savybių ji ir dabar, ir ateityje bus priversta tarnauti vyresniesiems. O netikėtas juodaodės misis Maler sprendimas - su pilkomis vienuolėmis ji kontrastuoja ne tik ryškiu drabužiu, bet ir judesiais, kalbėjimo maniera, net daina - tai tikro ir gyvo pasaulio įsiveržimas, visus sudėtingus Aloizijos klausimus atremiantis kasdiene patirtimi grįstais atsakymais. Kunsungos išvaizda ir elgesys tik akimirką atrodo šokiruojantys - jaunutė aktorė, kalbanti dialektu ir tarsi trūkčiojančiais, „šokančiais“ sakiniais, yra žanrinis svetimkūnis monochrominėje spektaklio aplinkoje, tačiau be jos neišryškėtų pasaulio abipus mokyklos sienų kontrastas. Beje, pastarąjį savitai perteikia ir Berniukas, suvaidintas Simo Lindeišio, - tarsi vienas mokyklos auklėtinių, kurio (kaip ir mokytojos Ami) laisvės polėkį „išreiškia“ dainelė apie zuikį. Jurašas „Dvejonėje“ nėra rūstus - dėliodamas pozicijų priešpriešas, jis randa smagių komiškų akimirkų, kurios praskaidrina demagogišką mokyklos atmosferą ir tiek veikėjams, tiek spektakliui suteikia gyvumo. Tiesa, vaidybos natūralumas, intonacijų ir veikėjų santykių gyvumas atsiranda dar ir todėl, kad aktoriai ne iki galo išmoko tekstą ir visas spektaklis dar stokoja užtikrintumo. Bet išties būtų apmaudu, jei po tikrosios premjeros (o ji neabejotinai reikalinga) šis spontaniškos kūrybos įspūdis dingtų - juk „Dvejonė“ tuo ir ypatinga, kad iš aktorių reikalauja ne tik vidinio susiklausymo ir subtilios partnerystės, bet ir kad žiūrovai jais besąlygiškai patikėtų.

 

Vengro Kornélio Mundruczó „Frankenšteino projektas“, prasidėjęs kaip nekalta aktorių atranka filmui, po gero pusvalandžio virsta beveik skerdynėmis. Filmą kurti ketinančiam Režisieriui patikęs jaunuolis pasmaugia etiudo partnerę, ši pasirodo buvusi jo motinos vyro duktė, tą vyrą, gelbėdamas nuo prievartavimo motiną, jaunuolis papjauna skardinės dangčiu, o netrukus susidoroja ir su Režisieriumi, kuris iš tikrųjų buvo jo tėvas. Jaunuolio, kadaise atsitiktinai pradėto, palikto ir pamiršto vaikų namuose, o dabar grįžusio atkeršyti, istoriją Mundruczó rutulioja kaip garsiojo Mary Shelley romano parafrazę: naujasis Frankenšteinas ir jo kūrinys - tiek pat „meno“, kiek ir tikrovės vaisius, sugalvotas, bet ir tėvo bei motinos sutvertas. Neatsitiktinai šis Mundruczó spektaklis-instaliacija-performansas atsiduria ant pačios natūralumo ir „natūriškumo“ ribos, kur toje pačioje Malūnų g. 5 erdvėje suspaudžiama viskas: žiūrovai, studija su kameromis, benamių valgyklos virtuvė, miniatiūriniai kambariai ir, žinoma, aktoriai, dabar tapę „realiais“ šios siaubo istorijos veikėjais.

 

Mundruczó nedomina įprastas teatras, jam svarbu sukurti tokį spektaklį-įvykį, kuriame nebeliktų skirties tarp paskirų pasakojimo dalių, kur susilietų skirtingi veiksmo sluoksniai ir veikėjai, išnyktų laiko ir erdvės kontūrai. Mundruczó pabrėžtinai skaido veiksmą į fragmentus, montuoja juos tarsi išdidintus vienos situacijos ar įvykio „planus“ ir išgalvoja vis naujus istorijos posūkius, kad juos sujungtų ir pagrįstų žiūrovai, sufleruojami pasirodžiusių policininkų. Žiūrovai dalyvavę aktorių atrankoje ir buvę tarsi gyva studijos „dekoracija“, nepastebimai atsiduria pačioje Frankenšteino „filmo“, kur fikcijos nebeįmanoma atskirti nuo tikrovės, gelmėje - pačioje atstumtųjų ir nereikalingųjų pasaulio, kuris nesiliauja gimdęs vis naujas frankenšteinų pabaisas, šerdyje. Ir net jei nieko gąsdinančio visoje šioje istorijoje nėra, vis tiek ima šiurpas žvelgiant į akmeninius Motinos, jos Vyro, juolab Rudolfo Frescos, suvaidinusio jaunuolį, veidus, jų pusiau fantomišką būvį ir kažkokį užkrečiantį abejingumo, irimo ir naikinimo(si) ritmą. O kad frankenšteiniški projektai tęsis, ženklina Mundruczó spektaklyje brėžiama vėžiu sergančios merginos linija - iš jos režisierius sukuria žmogiškumu ir pasmerktumu sukrečiantį naujos „Frankenšteino sužadėtinės“ paveikslą.

 

Kristiano Smedso „Vyšnių sodas“ - pavyzdys to, kaip giliai teatras gali būti įsiskverbęs į sąmonę ir atmintį, o pažadintas sukelti ir naujus potyrius, ir naujus išgyvenimus. Šis suomių režisieriaus darbas man yra vienas gražiausių ir jautriausių kada nors NDA kurtų projektų. Regis, tik nelietuvis, svetimas lietuviško teatro realybei žmogus galėjo taip išlaisvinti pačius šios realybės kūrėjus ir surinkęs visus į būrį „pamedituoti“ Čechovo pjesės temomis - pabūti pjesėje ir už jos, pabūti esamajame ir pjesės, ir tikrovės laike, kuriam fizinį pavidalą šįkart suteikė sodo namas ir miesto šurmuliui tolima gamtos aplinka. Į sodą Vilniaus pakraštyje vykstantys žiūrovai nė nenumanė, koks „Vyšnių sodas“ jų laukia.

 

Režisieriams Jonui Vaitkui, Gyčiui Padegimui, Benui Šarkai ir Pauliui Budraičiui, aktoriams Juozui Budraičiui, Virginijai Kelmelytei, Vytautui Anužiui, Dainiui Gavenoniui, Rasai Samuolytei, Aldonai Bendoriūtei ir Irinai Lavrinovič Smedsas įdavė į rankas po Čechovo tomelį, susodino ankštame kambaryje ir liepė skaityti vaidmenimis. Nemačiusi pirmosios, pavasarinės „Vyšnių sodo“ peržiūros, galiu kalbėti tik apie antrąją, pranokusią lūkesčius ir teatro profesionalų „sueigą“ pavertusią tikru teatriniu įvykiu. Nes Smedsas, padedamas vaizdo menininko Ville's Hyvöneno ir dailininkės Jūratės Paulėkaitės, sugebėjo taip sujungti skirtingus šio reginio sluoksnius, suderinti teatro, kino, performanso ir hepeningo priemones, kad tarp jų nedingo nei pjesė, nei atlikėjai. Maža to - į spektaklį pakviesti mūsų režisieriai ir aktoriai, regis, prikaustyti prie stalo ir knygos, sugebėjo atverti ištisą čechoviškų veikėjų ir savo pačių pasaulį, nusidriekusį atpažinimo ir asociacijų virtine ir išgryninusį vyšnių sodo, kaip idealios iliuzijos ir gražios anaiptol ne vien lietuviško teatro utopijos, idėją.

 

Kiekvienas šio projekto dalyvis atsinešė į jį ir dalį savo gyvenimo, meninio likimo, kuris dabar sugrįžo čechoviškomis replikomis ir čechoviškais pavidalais. Tad už stalo susodinti lietuvių teatro kūrėjai, į jų nugaras iš fotografijų žvelgiant tiems, kuriuos padengė metų ir dešimtmečių dulkės, o į akis - dabartiniams sodo lankytojams, tapo tais, kuriuos, kaip kadaise čechoviškus inteligentus, sodas surinko į krūvą. Ir paradoksalu - klausantis jų, stebint betikslę ir jaukia ramybe dvelkiančią jų egzistenciją, pagaliau galėjai suprasti režisieriaus ir aktorių subtiliai į paviršių ištrauktas pjesės potekstes. Kodėl sodas toks gyvybiškai svarbus štai tokiam Jono Vaitkaus sukurtam Lopachinui, kiekviena savo replika tik paryškinusiam savo iliuzijose ir įpročiuose paskendusių Juozo Budraičio Gajevo ir Virginijos Kelmelytės Ranevskajos bejėgystę. Kodėl jaunasis Pauliaus Budraičio Petia Trofimovas, siekiantis viską pradėti nuo pradžių ir palaikomas Irinos Lavrinovič patikliosios Anios, norinčios būti savarankiška, bet vargu ar suprantančios, apie ką šis kalba, tik sudegindamas sodą mato išsilaisvinimą. Gyčio Padegimo Simeonovui-Piščikui ir Vytauto Anužio Jepichodovui sodas neturi jokios reikšmės, nes jiems svarbesni jų kasdieniai rūpesčiai, Dainiaus Gavenonio Jaša pavergė Rasos Samuolytės Duniašą fotografijomis iš Paryžiaus, Aldonos Bendoriūtės Varia niekada neištekės už Lopachino, o Beno Šarkos Šarlota, čia besijaučianti svetima užsieniete, yra nepakartojamas ugninių fokusų meistras. Būtent šis netikėtas atlikėjo ir jo „personažo“ atitikmuo, ne suvaidintas, o tiesiog išbūtas ir išgyventas, tapo Smedsui raktu į Čechovo pjesę, perkeliant jos situacijas į konkretų laiką ir erdvę.

 

Vieną žiūrovų dalį pakvietęs į kambarį ir susodinęs prieš pat artistus, kitai Smedsas pateikė ne mažesnį siurprizą - sėdėdami sode ir matydami pjesės skaitymą didžiuliame ekrane, jie tapo čia pat kuriamo ir demonstruojamo filmo apie „Vyšnių sodo“ skaitymą žiūrovais, kuriems montažu ir skirtingais planais režisierius siūlė dar vieną šio skaitymo suvokimo kryptį, grįstą jau ne teatro, bet kino vaizdo priemonėmis. Tad atskirdamas teatrą ir kiną, naraciją ir recepciją, Smedsas pasiekė įspūdingą rezultatą - nepakartojamos buvimo ir dalyviu, ir žiūrovu patirties, kurią dar labiau sustiprino spektaklio finalui paruoštas „sodo pardavimo“ hepeningas. Pasižiūrėti Šarlotos fokusų į sodą išskubėję „veikėjai“ įsimaišė į žiūrovų gretas ir kartu su jais, Lopachinui paskelbus, kad dabar jis šio sodo šeimininkas, buvo išprašyti už vartų. Tiesa, kad netrukus sugrįžtų paskutiniam renginio akordui - simboliškam „hepiendui“ su šampanu.

 

Žinoma, režisieriui ir aktoriams buvo reikalingas ankstesnis buvimas kartu (repeticijų epizodai mirga ekrane kaip fonas pašėlusio siausmo lauke) - susigyvenę, suprantantys vienas kitą iš pusės žodžio, pajutę šios bendrystės džiaugsmą, dabar, vėl susėdę už stalo ir kalbėdami Čechovo žodžiais, jie suteikė tekstui „vyšnių sodo“ praradimo gaidą. Tuo šio projekto patirtis yra neįkainojama ne tik jiems, tarkime, Virginijai Kelmelytei, trumpam sugrįžusiai į gimtinę iš Paryžiaus, prisimenančiai jaunystės metus ir negalinčiai, kaip Ranevskaja, sulaikyti ašarų, bet dar labiau žiūrintiesiems, kuriems, įsileidę į savo sodą, menininkai primena, kad jis nenumaldomai nyksta.

 

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.33 (862), 2009-09-18

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti