Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 33 (862), 2009 rugsėjo 18 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Parengta pagal LNF informaciją
Tęsiamas „ARTscape“ koncertų ciklas
Jūratė Vičienė : Ex tenebris vita (4)
Antroji italų ansamblio „Accordone“ viešnagė Vilniuje
Režisieriaus Rimo Tumino spektaklis Maskvos J. Vachtangovo teatre
Monika Krikštopaitytė: Skruzdėlynas ir tekantis vanduo (1)
Jaunų Šanchajaus menininkų paroda „Kultflux“ paviljone
Anthony Stellaccio keramikos paroda „1000 gabaliukų x 2“ „Kvadrato“ lauko galerijoje
Paulina Pukytė: Eteriu per meną (5)
Paulina Pukytė kalbasi su kitais
Živilė Pipinytė: Stebuklingame miške (2)
Pirmieji 34-ojo Gdynės lenkų vaidybinių filmų festivalio įspūdžiai
7MD informacija: Amerikos fragmentai
Anonsas
Krėsle prie televizoriaus
Anonsas
Kronika
Rudeninė „Naujosios dramos akcija“

Rasa Vasinauskaitė

Kiekvienais metais NDA pateikia vis naujus šiandienos teatro raidos aspektus, bandydama įveikti ir teatro, ir gyvenimo iššūkius. Festivalio, kuris prieš vienuolika metų buvo sumanytas kaip dramaturgijos naujovių pristatymas, tikslai nesikeičia, bet forma ir turinys nuolat varijuoja. Per visus akcijos gyvavimo metus jos rengėjai liko ištikimi vienam dalykui - teatro asmenybėms. Per jų pasaulio supratimą ir matymą atverta (sukurta) naujoji drama tapo artimesnė ir lietuviškai scenai, ir lietuviškai tikrovei.

 

Šiųmetė NDA skilo į dvi programas - pavasarinę ir rudeninę. Pastarąją NDA rengėjai pavadino „Nauji horizontai“. Šiuos horizontus atvėrė po ilgokos pertraukos į dramos teatro teritoriją grįžęs Jonas Jurašas, pirmą kartą lietuvių žiūrovams pristatytas vengrų ekstremalaus meno šalininkas Kornélis Mundruczó ir neatpažįstamas „Vyšnių sodas“, kurį su lietuvių menininkais sukūrė beveik tautiečiu tapęs suomis Kristianas Smedsas.

 

Visas šias asmenybes jungia spektaklio, kaip įvykio, kuris nutinka ir vaidinantiems, ir žiūrintiems, supratimas, paskatinęs leistis į autentiškos aplinkos paieškas, kad spektaklį būtų galima ne tik žiūrėti, bet ir išgyventi kaip naują patirtį. Ar tai būtų provokuojantis disputas, apnuoginantis amžiną sustabarėjusių dogmų ir jų įveikimo priešpriešą, ar akistata su gimstančiu, augančiu ir užvaldančiu blogiu, ar savo pačių meninės ir teatrinės istorijos refleksija, žvelgiant į ją kūrusias asmenybes per čechoviškų temų prizmę, - tai teatras, kuris išbandydamas skirtingiausias priemones siekia prisikasti iki mūsų sąmonės, jausenos, atminties.

 

Pasirinkęs šiuolaikinio airių kilmės amerikiečių dramaturgo ir scenaristo Johno Patricko Shanley pjesę „Dvejonė“, Jurašas irgi šiek tiek dvejojo - ar bus suprastas, ar jo pasirinkta tema bus aktuali mūsų aplinkai. Sėkmingai vaidinta Brodvėjuje ir susilaukusi ekranizacijos, pjesė kaip reta asketiška, bet kartu paliečianti itin jautrias sociumo problemas. „Dvejonėje“ šis sociumas - tai katalikiška mokykla, sauganti nusistovėjusias dvasinio ir dorovinio auklėjimo taisykles ir pasiryžusi viskam, kad šios taisyklės nebūtų pažeistos. Keturi veikėjai - mokyklos direktorė Aloizija, mokytoja sesuo Ami, mokytojas kunigas Flynas ir juodaodžio berniuko motina ponia Maler - įtraukiami į savo pažiūrų patikrinimą, kur nėra teisiųjų ir neteisiųjų. Parašyta kaip prasižengimo tyrimas, „Dvejonė“ leidžia patiems žiūrovams spręsti, kieno pusėje jie norėtų būti - direktorės, apkaltinusios Flyną nederamais ryšiais su juodaodžiu berniuku, ar Flyno, šiuos ryšius neigiančio, bet taip ir neatveriančio tikrosios savo paslapties.

 

Tai, kad „Dvejonės“ vaidinimo vakarą žiūrovų susirinko sausakimšai, rodo, jog Jurašo vardas ne tik nepamirštas, bet vis dar intriguoja, o visiškai naujas darbas jau šiandien regisi rimta paraiška būsimam spektakliui. Rugsėjo 4 d. vaidinimas buvo rodytas Malūnų g. 5 pastato, priklausančio Dailės akademijai,salėje-celėje: balta skliautuota erdvė, apsidės niša, pro langus besiskverbianti šviesa kūrė natūralią aplinką - galėjai pasijausti ne tik dalyvaująs konfidencialiuose pokalbiuose direktorės kabinete, bet ir besiklausąs įspūdingų Flyno pamokslų. Formos požiūriu spektaklis santūrus ir lakoniškas, tačiau režisierius nė sekundei neatleidžia įtampos, megzdamas tarp veikėjų kupinus nepasitikėjimo ir įtarumo saitus. Šie saitai driekiasi iš rūsčios ir valdingos Aloizijos, užkrečia neryžtingumu seserį Ami, veda iš kantrybės Flyną ir iškankina misis Maler. Visas spektaklio scenas, kurios vyksta prieš pat žiūrovus, jiems tampant tarsi nebyliais šios uždaros mokyklos mokiniais, jungia Berniukas, skaitantis pjesės remarkas. Išoriškai veiksmas statiškas, atsisakyta bet kokio reginiškumo, bet užtat vidinis veikėjų gyvenimas dinamiškas ir prasiveržia kontrastingomis nuotaikomis bei emocijomis. Ir įdomu ne tik klausytis, pavyzdžiui, metaforizuotų tėvo Flyno pamokslų ar sekti direktorės Aloizijos geležinio balso intonacijų pokyčius, bet matyti, kaip už tikslios ir nuosekliai režisieriaus plėtojamos temos ištirpsta akivaizdžiai sąlygiška spektaklio forma: atėjus laikui, aktoriai nusimeta kapišonus ir stojasi nuo „neutraliais apsiaustais“ apgobtų kėdžių, kad apgintų savo tiesą. Šis režisieriaus sumanymas sutelkia žiūrovų dėmesį, verčia klausyti ir įsiklausyti, o kartu neleidžia atsipalaiduoti aktoriams, „pasitraukiantiems“ iš veiksmo“ ir nuolat jame dalyvaujantiems.

 

Jurašas itin taikliai pasirinko aktorius. Svarbiausieji - Povilas Budrys ir Eglė Mikulionytė, kurdami tėvą Flyną ir seserį Aloiziją, regisi autentiški ir savo buvimu „vaidmenyse“, ir atstovaudami savo požiūriui į situaciją. Kaip režisierius ištrina ribą tarp teatrinės ir natūralios aplinkos, draminio ir žiūrovų laiko, taip šie aktoriai pasiekia nematomą persikūnijimą, kuris leidžia pažinti abiejų veikėjų charakterius, įsijausti į jų padėtį ir net palaikyti vieną kurią pusę. Be abejo, Budrio vaidinamas Flynas - šis žmoniškumo ir pakantumo, meilės ir atjautos įsikūnijimas - nuo pat pirmų žodžių verčia juo patikėti, tačiau kuo aštresnius kaltinimus jam meta Aloizija, kuo jautresnes jo gyvenimo ir dvasios puses ji užkabina, tuo raiškiau artikuliuojama spektaklio mintis - riba tarp balto ir juodo, teisumo ir nuodėmingumo, dvejonės ir įsitikinimo yra labai plonytė.

 

Mikulionytės vaidinama Aloizija laiko savo rankose spektaklio intrigą, psichologines atakas modeliuoja tarsi spąstus, pagaunančius kitus veikėjus, ir jos kategoriškumas, valdingumas bei kurtumas priešingoms motyvacijoms aktorės bei režisieriaus išauginami iki beveik simboliško reiškinio. Tokio beatodairiško, fanatiško įsitikinimo savo teisumu įveikti neįmanoma – gali ma arba jam paklusti (Ami atvejis), arba jį ignoruoti (misis Maler atvejis), arba nuo jo pasitraukti (Flyno atvejis). Režisieriaus pakviestos aktorė Vaida Būtytė (Ami) ir dar studentė Oneida Kunsunga (misis Maler) iš pirmo žvilgsnio tik antrina dviejų lygiaverčių partnerių dvikovai. Būtytė pabrėžia sesers Ami geranoriškumą ir tikėjimą, atsidavimą ir nuolankumą, ir būtent dėl šių savybių ji ir dabar, ir ateityje bus priversta tarnauti vyresniesiems. O netikėtas juodaodės misis Maler sprendimas - su pilkomis vienuolėmis ji kontrastuoja ne tik ryškiu drabužiu, bet ir judesiais, kalbėjimo maniera, n...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru