Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Vargšų virtuvė


Krėsle prie televizoriaus


Jonas Ūbis

Share |
„Kvepalai. Vieno žudiko istorija“
Antradienį, kai gaunu naujos savaitės televizijos programas, pasijuntu lyg vėl atsidūręs kokioje nors sovietinėje valgykloje, kur valgiaraštis nesikeitė mažiausiai penkiasdešimt metų. Prarūgusi publicistinė košė, lietuviško „popso“ žvaigždžių „solianka“, kietas kaip puspadis nacionalinių serialų muštinis, liaudiškai tariant, „šnicelis“. Desertui sekmadienį - net pusantros valandos trunkantis dokumentinis Nacionalinės televizijos filmas apie Nacionalinio teatro direktorių. Apie sotumo jausmą kalbėti nėra ko, bus gerai, jei maiste neaptiksi tarakonų liekanų ar nepaleis vidurių. Atsiprašau už fiziologiškumą, bet dažniausiai vis dėlto paleidžia.


Taip atsitiko ir pirmadienį pasižiūrėjus žinias, kur vienas politikas kreipėsi į tautą „savais“, „liaudiškais“ žodžiais. Nežinau, kas politikui parašė tuos žodžius, bet rašantysis aiškiai pervertino aktorinius kalbėtojo sugebėjimus. Vaizdelis, švelniai tariant, buvo apgailėtinas. Todėl kartais pagalvoju, kad televizijos tiesiog atspindi lietuvišką mentalitetą, atliepia slaptuosius lietuvių tautos poreikius. Kad tie poreikiai mazochistinio pobūdžio, gal jau būtų kita tema.

 

Kad ir kaip būtų, antradienis man būna juoda diena. Nuolat klausiu savęs, kam reikia tų visų mano raštiškų skatinimų pasižiūrėti geresnius filmus. Maža to - jaučiuosi tikras veidmainis, nes pats vis rečiau įsijungiu televizorių. Priklausomybė nuo interneto, žinoma, nėra geras dalykas, bet pasirinkimo laisvė didesnė. Tačiau jei jūs, mieli skaitytojai, vis dar kažko tikitės iš mūsų televizijų, galiu parekomenduoti kelis filmus.

 

Pirmiausia tai bus 2006 m. Tomo Tykwerio sukurta garsaus Patrico Süskindo romano ekranizacija „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“ (LTV, 12 d. 23 val.). Ji perkels į XVIII amžiaus Prancūziją - markizo de Sade'o ir utopinių projektų laikus - ir papasakos genialiojo Žano Baptisto Grenujo istoriją. Jis žudo, kad sukurtų idealius kvepalus, atskleidžiančius žmogaus, tiksliau, šviesiosios jo prigimties dalies, esmę. Iš tikrųjų tas žmogiškas kvapas, kurio ilgisi Grenujis, yra meilės sinonimas. Tačiau, kaip, beje, patys gerai žinote, tai nėra dar vienas pasakojimas apie žudiką maniaką, tik filosofinė parabolė apie genijų ir meilę. Grenujis (Ben Whishaw) - šiek tiek menininkas, šiek tiek kitos tikrovės pasiuntinys. Pamestinukas ir atstumtasis, jis jaučiasi blogesnis už kitus.

 

Süskindas vienas pirmųjų įtvirtino postmodernistinio romano formulę, kurioje labai svarbus kinematografinis vaizdų pobūdis. Tokių romanų autoriai, regis, labiau jaučiasi ne pasakotojais, o savotiškais pasąmonėje gimusių vaizdų operatoriais.

 

Tačiau perkelti į ekraną tokį kūrinį nėra lengva. Mat panašiame romane visada atsiranda keli dugnai, keli prasmių lygmenys, todėl kino režisierius pirmiausia priverstas būti interpretuotoju. Bet jam, deja, dažniausiai tenka tenkintis vienu knygos lygmeniu. Taip atsitiko ir su „Kvepalais“. Tykweris gana tiksliai „materializuoja“ knygos vaizdus, atkuria psichologinę pagrindinio herojaus evoliuciją, bet filme dingsta dauguma filosofinių poteksčių, kurios knygoje man pasirodė vertingiausios.

 

Juk, atvirai kalbant, žudiko maniako istorija šiuo atveju yra duoklė masinei kultūrai, be kurios negalėtų gyvuoti nė vienas „bestseleris“, o Grenujo meilės troškimas nelabai skiriasi nuo dabar beveik privalomo filmo elemento - vaikystėje herojaus patirtos traumos, kuri nulemia tolesnius jo veiksmus.

 

Tačiau Tykweris negali išsižadėti ir literatūros, todėl filme atsiranda tradicinis užkadrinis pasakotojas (John Hurt). Taip paradoksaliai „Kvepaluose“ atkuriama pusiausvyra tarp intensyvių, kartais beveik fiziškai apčiuopiamų vaizdų, jų faktūros ir pasakojimo magijos. Kita vertus, knyga ilgokai buvo laikoma kinui nepasiduodančios literatūros pavyzdžiu. Ją ekranizuoti svajojo Timas Burtonas, Stanley Kubrickas, Ridley Scottas. Manau, kad dar sulauksime kitų romano kino variantų, nors, žinoma, „Kvepalai“ - tai ne koks nors „Grafas Montekristas“, pagal kurį nuolat sukami filmai ir serialai.

 

LNK „Snobo kinas“ (13 d. 22.40) parodys Michaelo Aptedo „Kraštutines priemones“. Manau, kad jis gali patraukti ne tik snobus, nes apie ligas mėgsta kalbėti visi. Filmo herojus yra vienos Niujorko ligoninės gydytojas Gajus (Hugh Grant), kurį sudomina mirtinos benamio ligos simptomai. Netrukus jis suvokia, kad ligoninėje apskritai vyksta įtartini dalykai. Pasirodo, garsus neurologas Myrikas (Gene Hackman) atlieka eksperimentus su žmonėmis, o jį dengia FTB. Moralinės Gajaus dvejonės niekam nerūpi.

 

Tikrus snobus turėtų sudominti pagal garsų Osamu Tezuka komiksą sukurtas japonų animacinis filmas „Metropolis“ (TV3, 12 d. 1.45). Jis nukels į ateities miestą, kuriame savąjį „aš“ bando surasti paslaptinga mergina. Ji dar nežino, kad yra robotas... Vienas japonų animacijos žinovas paaiškino, kad „Metropolis“ - tai savotiška vizitinė japonų anime kortelė ir vienas ambicingiausių projektų (beje, filmas rekomenduojamas tik vaikams nuo 12 metų). Filmo privalumai - puikūs kompiuteriniai efektai, gera džiazo muzika ir siužetas. Tačiau nepatyrusius žiūrovus gali trikdyti piešinio pobūdis. Toks piešinys neįprastas net japonų animacijoje, bet„Metropolio“ kūrėjai norėjo tiksliai perteikti 6-ajame dešimtmetyje pasirodžiusio manga komikso „Metropolis“ dvasią. Matyt, TV3 programuotojai nusprendė, kad filmą žiūrės tik robotai, todėl ir rodo jį tokiu nežmonišku laiku.

 

Nacionalinė televizija greičiausiai nusprendė paerzinti elitą ir rubriką „Elito kinas“ ištrėmė į LTV2, o laiką parinko patį nepatogiausią – penktadienio vakarą. Aš nesijaučiu tuo elitu, kurį turi omenyje LRT vadovai, bet penktadienio vakarais galiu žiūrėti tik „Midsomerio žmogžudystes“ per TV1, smegenys reikalauja kažko paprastesnio. Šiandien LTV2 (11 d. 22.55) parodys režisierės Beeban Kidron kelio filmą „Ačiū už viską, Vong Fu. Džiuli Njuman“ (1995). Pagrindinio filmo herojaus, kurį suvaidino Patrickas Swayze'as, vardas skamba labai lietuviškai - Vida Boheme, bet Lietuvoje jis liktų nesuprastas, nes yra transvestitas. Kartu su Noksema Džekson (Wesley Snipes) jis laimėjo kelionę į Holivudą. Bet aplinkybės susiklosto taip, kad mis ČiČi Rodriguez (John Leguizamo) prarado laimėjimą, tad trijulė priversta vykti į Holivudą ne lėktuvu, o geltonu kadilaku. Netrukus filmo herojus sustabdo mažo miestelio šerifas...

 

Kelio filmai visada juk būna ne tik apie kelionę. Keliaujant iš taško A į tašką B keičiasi viskas. Nesikeičia tik filmai, kuriuos rodo mūsų televizijos. Todėl šią savaitę galite dar kartą pasižiūrėti klasikinius 1975 m. Steveno Spielbergo „Nasrus“ (LTV, 11 d. 23 val.), kurie iki šiol sugeba įvaryti siaubą, Franco Zeffirelli filmą apie operos divą Marią Callas „Kalas visiems laikams“ (BTV, 13 d. 23.10), nostalgiškus „gėlių vaikų“ prisiminimus sukelsiantį 1973 m. Arthuro Barrono „Džeremį“ (LTV2, 13 d. 19.55) ir virtuoziškas Briano De Palmos „Gyvatės akis“ (LNK, 11 d. 22.15) - tačiau jei žiūrite pirmą kartą, būtinai sulaukite pabaigos, nes filmo „raktas“ bus aiškus tik po finalinių titrų.

 

Jūsų -

 

Jonas Ūbis

 

*  *  *

 

„7 meno dienos“ Nr.32 (861), 2009-09-11

Versija spausdinimui

Komentarai

ohBNrUBZvjk, 2012-01-08 12:33

It was dark when I woke. This is a ray of snuhsine.

sena ponia, 2009-09-13 12:17

Pone Ūbi, per didelis kuklumas irgi negerai. Esate reikalingas. Nedaugelis žmonių gyvena vienu kinu ir žiūri visus filmus iš eilės kino teatre ar kai jie pirmą kartą rodomi per televizorių. O nepažiūrėto (dažnai ir pažiūrėto) filmo pavadinimas kaipmat pasimiršta, todėl Jūsų rašiniai tikrai duoda naudos. Štai vakar žiūrėjau "Kvepalus", nemaloniai "fiziologinį", įdomų ir gerai padarytą filmą. Tik šviesiosios žmogaus prigimties dalies paieškos labai jau tamsios buvo... :)

jona, 2009-09-12 19:35

p.s. nežinau ar mano "kompas" /čia aš anūkų žargonu/ negerai sureguliuotas, ar kas, bet šiame tinklapyje komentarų eilutės visada gaunasi labai išplėstos ir trukdo normaliam skaitymui, nes reikia stumdyti iš vieno šono į kitą...

jona, 2009-09-12 19:21

Džiaugiuosi, kad sugrįžote... jau buvau taip išsunkusi visą tinklalapį /nežinau, kaip teisingai pavadinti/, kad viską beveik mintinai mokėjau... tik jau nepradėkite abejoti savo reikalingumu, nors tiesą sakant, šis savaitraštis skirtas nedidelei auditorijai- čia rašote meno žmonės viens kitam... Manau, kad neturėtumėte būti per daug "pasikėlę" ir tarp rimtų straipsnių galėtumėte pateikti ir vieną kitą žaismingesnį rašymėlį... nieko nepadarysi... gyventi tai reikia, ir ne tik gyventi, bet ir išgyventi...

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti