Politinės iškamšos
Laura Garbštienė. Kadras iš videodarbo „Brėmeno muzikantai“. 2008 m. Jau kuris laikas ieškojau progos parašyti apie šią menininkę. Visų pirma todėl, kad jos darbai mane visada pagauna ir murkdo į už sąmonės esančių pojūčių pelkes, kur galiausiai turi prabilti apie jausmus, kas nėra labai paprasta. Kitaip tariant, Lauros Garbštienės kūriniai su manim kažką nuveikia. Verčia patirti. Ir kažkodėl aš ja pasitikiu. Matyt, todėl, kad juose niekad nejaučiau smurto, o tik bandymą suprasti, mažų mažiausiai - norą pasidalinti rezignuoti privertusiu nesuprantamu potyriu.
Antra priežastis - vienas kolega įtikino, kad kritiko, kaip nepriklausomos institucijos ir galimo įtvirtinimo mechanizmo, pareiga yra rašyti apie tuos, kurie, jo manymu, verti dėmesio. Įtikino, kad galbūt tai irgi gali kažką nuveikti.
Proga pasitaikė per galerijos „Vartai“ organizuojamą parodų ciklą „Artscape“. Mat paeiliui pristatant Europos kultūros sostinių menininkus, šių kūryba grupuojama su kūrybos principais ar temomis kuo nors...
|
Nuo griovimo iki erotikos
Bifo skaitant paskaitą, Leninui buvo uždengtos akys. D. Abromavičiūtės nuotr. Jau porą metų Lietuvos kultūrą kausto šmėkla - meno streiko šmėkla. Prieš „amžinas“ „rimtosios kultūros“ ir „profesionalaus meno“ sąvokas šįkart kyla ne kokios nors „masės“ iš košmariško Ortegos y Gasseto sapno, ne Kinijos kultūrinės revoliucijos chunveibinai, bet patys kūrėjai, supratę, kad „kažkas papuvę meno karalystėj“...
Tiesą sakant, dabartinėje situacijoje, kai prie aukštojo meno altorių prigludę rimtosios kultūros atstovai bando ginti savo privilegijuotą statusą ir nieko nesuvokdami desperatiškai žvelgia į tuščias jų gerovę kadaise laidavusios valstybės akis, meno streiko idėja atrodo gal net pavėluotai. Valstybė ne tik neketina nieko remti, ji šaiposi iš tų, kurie vis dar pasitiki jos gerumu, kuriuo paremta visa tai, kas didinga - „aukštoji kultūra“,...
|
|