Jų įvairovė reprezentuoja šiuolaikinio teatro ieškojimus. Bet ne tik. Juos inspiravo iš šiandienio gyvenimo prieštaravimų kylantys klausimai: kokią vietą teatras užima pasikeitusiame visuomenės ir kultūros gyvenime, kur yra riba tarp „kitoniškumo“ ir visuomenės normų, kokia yra abejonės vertė ir koks utopijos likimas šiandieniame pasaulyje? Į juos nėra vienareikšmių atsakymų. Tik sąžiningas jų ieškojimas išreiškia pilietinę menininko poziciją ir atveria naujus teatro meno horizontus.

NDA’09 rudens programą pradės naujas režisieriaus Jono Jurašo darbas pagal garsaus amerikiečių scenaristo Johno Patricko Shanley pjesę „Dvejonė“ (pats autorius pagal ją sukūrė Lietuvos kino teatruose neseniai rodytą filmą „Abejonė“). Pjesė pelnė prestižinę Pulitzerio premiją ir su dideliu pasisekimu buvo pastatyta Brodvėjuje. „Pjesės autorius pateikia visuomenės diagnozę, kai išnykus paskutiniams tolerancijos likučiams nebelieka elementarios pagarbos žmogui. Belieka tik nesveikas domėjimasis „žvaigždėmis“, jų asmeninėmis paslaptimis, ypač jei jos paviešinamos teismuose.

Ekstremali politinė ir asmeninė konfrontacija, kaltinimai vieni kitiems, šlykštūs nuosprendžiai visuomenės užkulisiuose – tai yra mūsų gyvenimo atmosfera, kurią patiriu net ir nutolęs nuo Lietuvos.

Man atrodo, kad vienas blogiausių dalykų šiandienėje Lietuvos visuomenėje yra abejonės stoka.

Abejonė reikalauja daugiau drąsos, nei įsitikinimas, be jos neįmanomas politinis, kultūrinis ir ekonominis progresas“ – šie režisieriaus Jono Jurašo žodžiai išreiškia jo idėją pristatant „Dvejonę“ lietuvių publikai. Pagrindinius vaidmenis kuria aktoriai Eglė Mikulionytė ir Povilas Budrys. Į būsimo spektaklio eskizą įėjimas nemokamas.

Dar vienas nemokamas NDA’09 renginys – tai jauniausios režisierių kartos, Rimo Tumino mokinių, bendras darbas „Pornografija“ pagal plačiai Europoje nuskambėjusią britų dramaturgo Simono Stephenso pjesę. 2005 m. liepą Londoną sukrėtė savižudžių sprogdinimai. Kodėl sprogdintojai žudė savo šalies gyventojus? Pasitelkęs originalią dramaturginę formą, Stephensas pjesėje „Pornografija“ vaizduoja bendruomenės žlugimą, atvedusį iki katastrofos. „Man nedavė ramybės mintys apie tai, ką šie sprogdintojai išgyveno pačią paskutinę dieną. Buvau priblokštas, kad jų poelgio esmėje slypėjo atskirtis tiek nuo žmonių, kuriuos jie rengėsi nužudyti, tiek nuo savęs pačių. Atrodė, jog tai būdinga vartotojiškai kultūrai, kuri sudaiktina visus ir viską. Sudaiktinimas taip pat yra ir pornografijos gamybos bei vartojimo pamatas. Manau, gyvename pornografijos laikais“, – teigia pjesės autorius Simonas Stephensas. „Pornografijos“ pristatymą kūrė jaunųjų režisierių komanda: Kirilas Glušajevas, Paulius Ignatavičius, Neli Ivančik, Vilius Malinauskas ir Gabrielė Tuminaitė.  

Didžiausia NDA’09 intriga – vengro Kornélio Mundruczó ir suomio Kristiano Smedso darbai. Mundruczó yra vienas originaliausių jaunųjų Europos kino režisierių. Jį išgarsino filmas „Delta“, 2008 metais Kanų kino festivalyje apdovanotas prestižiniu tarptautinės kino kritikų asociacijos prizu. Tačiau ne visi šio režisieriaus kinematografo gerbėjai žino, kad savo kelią jis pradėjo teatre ir pastaruoju metu pelnė ne mažesnį tarptautinį pripažinimą už savo teatrinę kūrybą. Rugsėjo 8 d. Vilniuje viešės garsiausias Mundruczó spektaklis „Frankenšteino projektas“, tapęs pagrindiniu 2008 metų Vengrijos teatro įvykiu ir apkeliavęs daugelį Europos teatro festivalių.

Anot K. Mundruczó, filme „Delta“ jis siekė pateikti savo požiūrį į netoleranciją šiandieniame pasaulyje. Beveik tuo pačiu metu kurtame spektaklyje „Frankenšteino projektas“ režisierius stengiasi priversti žiūrovą susimąstyti apie fašizmo gimimą šiuolaikinėse visuomenėse: „Manau, filosofine prasme fašizmas gimsta iš pavydo, sumišusio su baime. Noriu, kad žiūrovai labai tikroviškai patirtų šį procesą. Reikia, kad šis klausimas iškiltų ne intelekto lygmenyje, nes jame jau turime paruoštus atsakymus.

Būtų geriau, jei kupini nuostabos įstengtume suvokti faktą, kad visų pirma esame padavėjos ar konteinerių prekeiviai, o ne kitoniški, ypatingi individai.“ Subūręs rinktinę garsių Vengrijos aktorių ir neprofesionalų (kartu su vengrais Vilniuje pasirodys du lietuvių policininkai ir benamiai), filmavimo aikštelę pavertęs scena, spektaklio režisierius klausia – kur yra riba tarp „kitoniškumo“ ir visuomenės normų? Ir atlieka originalų eksperimentą su publika, laužydamas stereotipus ir provokuodamas mąstyti apie „paprasto fašizmo“ apraiškas mūsų gyvenime. „Frankenšteino projektas“ – tai meninėmis priemonėmis sukurtas įvykis, kuris ilgam išlieka žiūrovų atmintyje. Ką jis byloja apie mus pačius esamajame laike, – kūrėjai palieka atvirą klausimą. 

Mundruczó viešnagė Vilniuje neapsiribos vien spektakliu. Įvyks susitikimas su režisieriumi ir jo teatrinės kūrybos pristatymas, bus demonstruojamos ištraukos iš kitų Mundruczó spektaklių (susitikimą ves žinoma šiuolaikinio Vengrijos teatro ekspertė, buvusi režisieriaus Árpádo Schillingo dramaturgė Anna Lengyel), „Skalvijos“ kino centre įvyks specialus filmo „Delta“ seansas.

Nuo pavasario kuriamas garsiausio šiuolaikinio Suomijos režisieriaus Kristiano Smedso projektas „Vyšnių sodas“ pristatomas bendradarbiaujant su programa „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“. „Vyšnių sodą“ kuria rinktinė Lietuvos teatro menininkų komanda: aktoriai Vytautas Anužis, Aldona Bendoriūtė, Juozas Budraitis, Dainius Gavenonis, Irina Lavrinovič, Rasa Samuolytė, Benas Šarka, Virginija Kelmelytė, o taip pat režisieriai Paulius Budraitis, Gytis Padegimas ir Jonas Vaitkus. Pasak Smedso, „Lietuvoje teatras buvo ypatingai svarbus sovietų režimo metu. Jo kūrėjai sakė tiesą apie laiką ir visuomenę, konfliktavo su cenzūra. Pasikvietėme į projektą kai kurias pagrindines to laikmečio ir naujosios kartos teatro asmenybes, norėdami įvertinti, kaip iš esmės pakito teatro ir jo kūrėjų vaidmuo nūdienoje. Kita vertus, mums rūpi dabartinio teatro kūrimo paskatos ir ką jo kūrėjai mąsto apie jį.“ Antono Čechovo pjesė „Vyšnių sodas“ čia pasitelkiama kaip metafora, siekiant apmąstyti teatro ir apskritai kultūros vietą laiko tėkmėje. Šio „Vyšnių sodo“ veiksmo vieta – senas sodas Vilniaus priemiestyje, atspindintis gyvenimo būdo pokyčius per pastaruosius dešimtmečius. Dalyviai – lietuvių teatro kultūros žmonės. Kai kuriuos jų likimas išblaškė po pasaulį, o visus sujungė „Vyšnių sodo“ idėja. Skirtingų kartų ir meninių interesų, vadovaujami Smedso jie tampa kūrybine bendruomene ir dalyvauja gyvame teatro, kino, muzikos ir performanso jam session.

Šiųmetę „Naujosios dramos akciją“ vainikuos režisieriaus Gintaro Varno premjera „Nusiaubta šalis – Vilnius“, kurią taip pristatys „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“. Pirmą kartą Varnas režisavo spektaklį „Nusiaubta šalis“ 2004 m. apleistose „Tiesos“ spaustuvės patalpose, būsimojoje „Menų spaustuvėje“. Pastatymas buvo įgyvendintas bendradarbiaujant su tarptautine programa „SEAS“ ir „Intercult“ (Švedija). „Nusiaubta šalis“ buvo parodyta Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Gdanske (buvusioje laivų statykloje, kur gimė „Solidarumo“ judėjimas) ir tapo pirmuoju po atkurtos Nepriklausomybės tęstiniu bandymu kurti teatrą netradicinėse erdvėse.

Pasitelkęs vieną iškiliausių XX amžiaus pabaigos pjesių, garsaus vokiečių dramaturgo Tankredo Dorsto istorinę misteriją „Merlinas, arba Nusiaubta šalis“, režisierius Gintaras Varnas kartu su rinktine lietuvių aktorių komanda kuria modernų istorinį spektaklį, atspindintį naujosios kartos požiūrį į savo šalies istoriją ir šiandieną. „Nusiaubta šalis – Vilnius“ – tai šiuolaikinė istorinė misterija, kurioje teigiama, kad valstybės ir kultūros idėjos yra neatsiejamos kaip amžina žmonijos Utopija. Ji įgauna ypatingą reikšmę XXI a. pradžios prieštaravimų draskomame pasaulyje, kur žmogus, anot Susan Sontag, išgyvena „utopijų pabaigą ir atgimstantį jų ilgesį“.

Naujos „Nusiaubtos šalies“ versijos sumanymą padiktavo dabartinis laikmetis, ypač nedėkingas utopinėms idėjoms. Spektaklis atkuriamas su viltimi, kad taps pilietiniu meno reiškiniu ir galbūt šiandien bylos apie esamąjį laiką daugiau nei vakar.

NDA inf.

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.31 (860), 2009-09-04