Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos

Kultūrų sambūvio pėdsakais

Beata Leščinska
Lietuva ir Lenkija. Dabartis ir praeitis. Muzika ir dailė. Žodis ir garsas. Tradicija ir naujovės. Iki šių kertinių sąvokų galima suvesti rugpjūčio 22 d. Vlado Vildžiūno galerijoje vykusio vakaro prasmes ir kontekstą. Jo metu skambėjo Renesanso laikų Lenkijos ir Lietuvos muzika.


 Programa taip ir vadinosi – „Cracovia mundi. XV-XVII a. Abiejų Tautų Respublikos muzika“, o ją atliko Krokuvos Vavelio karališkųjų rūmų senosios muzikos ansamblis „Floripari“, taip suteikęs papildomos perspektyvos galerijoje veikiančiai Vilniuje gimusio lenkų menininko ir, galima būtų pasakyti, LDK piliečio, Andrzejaus Strumiłło grafikos ir tapybos darbų parodai „1975 Pan catalogue. Tapyba 2009“. Svarbu paminėti, jog kelias savaites iki tol, rugpjūčio 8-ąją, toje pat erdvėje buvo pristatyta A. Strumiłło sumanyta „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės knyga. Bendrų Europos tradicijų link“, kurioje lenkų, lietuvių, baltarusių ir anglų kalbomis publikuojami trijų valstybių, buvusių LDK teritorijoje, – Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos – istorikų bei rašytojų (Alfredo Bumblausko, Egidijaus Aleksandravičiaus, Andžejaus Pukšto, Czeslawo Miloszo, Tomo Venclovos ir kitų) esė „paribio“ temomis.

 

Kultūrų sambūvio idėja suvienijo ir A. Strumiłło kvietimu Vlado Vildžiūno galerijoje koncertavusio ansamblio „Floripari“ programą „Pasaulio Krokuva“. Ją ansamblio nariai (meno vadovas Aleksanderis Tomczykas – renesanso ir baroko pučiamieji ir mušamieji instrumentai, Arturas Łuczakas – barokinis smuikas ir viola, Justyna Rekść-Raubo – viola da gamba, Mateuszas Kowalskis – viola da gamba ir balsas) pateikė klausytojams kaip muzikinę kelionę per tris jungtinės respublikos sostines – iš Krokuvos per Varšuvą į Vilnių. Kiek netikėta buvo koncerto forma: vietoje akademiško koncerto, kur atlikėjus ir publiką skiria tam tikras atstumas, o kūrinių „metrikos“ būna kruopščiai surašytos programėlėje, klausėmės kone poetinio iškalbos nestokojančio (bet ir saiko jausmą turinčio) ansamblio vadovo pasakojimo su beveik anoniminėmis muzikinėmis iliustracijomis. Pavyzdžiui, pirmuosius du kūrinius A. Tomczykas pristatė maždaug taip: rytmetis – skamba iš Marijos bazilikos bokšto trimitu grojamos fanfaros melodija („Hejnał Mariacki“), laikas maldai... Kad toji malda – tai greičiausiai Cypriano Bazyliko „Oratio Dominica“, muzikas nemini.

 

Žinoma, tokį neformalų pateikimą lėmė ne tik ansamblio deklaruojamas siekis kuo labiau atlikėjų aistringai mėgstamą senąją muziką paversti artima ir sava klausytojams, bet ir faktinis daugumos šių kūrinių – o kalbame apie tuo laikotarpiu Lenkijoje ir Lietuvoje kurtą muziką – anonimiškumas. Tarkime, nežinomas yra „Floripari“ atliktos maldos dėl maisto („Prośba do Boga o pożywienie“) autorius, ši giesmė buvo palydėta trumpo pasakojimo apie tai, kaip menami keliauninkai, patraukę iš Krokuvos, atvyksta į Lenkijoje gana gausia buvusią protestantų – arijonų – bendruomenę. Nežinomas ir ypač nuotaikingai atliktos XVII a. vidurio Lenkiškos barokinės siuitos (Suita Polska Barokowa) autorius, ji nuskambėjo Varšuvai skirtoje programos vietoje: kokia gi sostinė be puotų ir kokia puota be šokių? O štai menamiems keliauninkams išvykus iš Varšuvos ir patraukus Rytų link, atskrieja ir liūdna žinia, mirė karalius Žygimantas: tad klausėmės anonimo sukurtos „Giesmės apie karaliaus Žygimanto Senojo mirtį“ („Pieśń o śmierci króla jego miłości, Starego Zygmunta I“). Taip pat koncerte skambėjo kurį laiką Vilniuje dirbusio Žygimanto Augusto karališkosios kapelos kompozitoriaus Mikalojaus Gomulkos giesmės iš Jano Kochanowskio lotyniškosios Biblijos vertimų rinkinio, girdėjome instrumentinę Adamo Jarzębskio (m. 1648) „Tamburetta“ ir kitus kūrinius. Įdomu, kad po koncerto biso vaidmenį atliko senovinė giesmė „Bogurodzica“ („Dievo motina“), atlikta... vieno iš žiūrovų (Povilo Mataičio) pageidavimu. Betgi ir apie ją „Floripari“ vadovas šį tą papasakojo: ši giesmė Žalgirio mūšio išvakarėse buvo giedama Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės, meldžiant Dievo motinos užtarimo: „klausydamiesi šios giesmės, įsivaizduokite, kad ją traukia keli tūkstančiai vyrų“. Ir kad būtų klausytojams įtikinamiau, uždainavo visi trys ansamblio vyrai.

 

Bet visa tai – „beletristika“, pasakysite jūs, o kaip gi pati muzika, atlikimo kokybė, kokio lygio tai ansamblis? Ką gi, nors klausantis „istorijos pasakojimo“ labai konkrečių atlikimo dalykų net ir nefiksuoji, bendras įspūdis stiliaus požiūriu įtikinantis, sklandus. Ypač gerai nuteikė ansamblio dėmesys detalėms, gebėjimas išryškinti muzikinę retoriką. Ko verta vien Giesmės apie karaliaus Žygimanto Senojo mirtį“ būgnais mušama pradžia ir pabaiga: ritmas ir smūgių intensyvumas bei intervalai tarp jų kaip mat suteikė kūriniui reikiamą nuotaiką. Arba barokinės siuitos šokių atlikimas – kiekvieno pobūdis aiškiai pabrėžtas būtent detalėmis: kaip užgaunamos stygos ir koks dėl to skamba garsas, frazuotė, tempas ir pan. Žinoma, ar viskas buvo padaryta „teisingai“ istorinio atlikimo (mados) reikalavimų požiūriu, manau, galėtų pasakyti tik šios srities paslaptis išmanantieji. Kita vertus, atlikimas, ypač senosios muzikos, kai užrašymas dažnai tėra minimalus, – tai kūryba, labai daug priklauso nuo interpretuotojų vaizduotės ir skonio, o šių savybių, mano galva, „Floripari“ nestinga. Pagaliau atlikėjams turėtų gelbėti ir patirtis: „Floripari“ (išvertus būtų – „gėlių raižytojai“, senovinių instrumentų puošėjai) įkurtas 1994 m. Krokuvos muzikos akademijos ir Hagos Karališkosios konservatorijos absolventų, paakintų meistriškumo kursų pas senosios muzikos meistrus Paulą Goodwiną, Emmą Kirkby ir Anthony Rooley. Beveik nuo įkūrimo ansamblis groja istoriniais instrumentais, mat 1995 m. pelnė Davido Reichenbergo bendrijos stipendiją instrumentų įsigijimui.

 

„Floripari“ jau yra koncertavę Vilniuje: 2008 m. Pilies festivalyje ir šį balandį „Baroko dialogų“ programoje. Galbūt „Gėlių raižytojus“ iš Krokuvos išgirsime ir Euroradijo muzikos savaitės metu, kai spalio 1 d. Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje choras „Brevis“ ir Dariaus Stabinsko vadovaujamas konsortas surengs senosios muzikos koncertą „Karalaičio Vladislovo kelionė į Romą“.


Grįžtant prie vakaro atmosferos, reiktų pridurti, jog nemenką vaidmenį čia suvaidino vietos aura: kamerinė atmosfera, skatinanti tiek glaudesnį atlikėjų ir publikos ryšį, tiek ir šiltą bendravimą po koncerto, vaikštant po Jeruzalės skulptūrų sodą, kuriame ir pastatyta nedidukė balta Vlado Vildžiūno galerija. Jaukumo suteikė ir tai, kad į koncertą, kaip paprastai, susirinko nemažai menininkų iš, pavadinčiau, Jeruzalės „kolonijos“. Šviesūs klausytojų veidai taip pat nuteikia pozityviai. Belieka tik pasidžiaugti, kad Vilniuje galima rasti ir tokių jaukių, kameriškų erdvių, kur visuomet svetingai priimama muzika. Galbūt tą lemia ir tai, jog dailininkų dinastijos – skulptoriaus Vlado Vildžiūno, grafikės Marijos Ladigaitės-Vildžiūnienės ir jų sūnaus Kunoto – įkurtos galerijos veiklą globoja muzikologė Laura Vildžiūnienė. Kad ir kaip būtų, čia šią vasarą jau yra skambėjęs grigališkasis choralas, atidarant parodą „Trylika XIX amžiaus stacijų iš Sedos“ (dalyvavo „Schola gregoriana vilnensis“), minėtos A. Strumiłło knygos pristatyme koncertavo dainininkė Saulė Šerytė ir klavesinininkė Vaiva Eidukaitytė-Storastienė, o prieš keletą metų galerijoje yra griežęs „Aukso kamerinis orkestras“ iš Tychų miesto (Lenkija, vad. – Marek Mos). Kad taip ir toliau.

 

*  *  *

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.