Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 31 (860), 2009 rugsėjo 04 d. > Dailė > Panašus nepanašusis
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Panašus nepanašusis


Čiurlionis Vilniuje po šimto metų


Laima Laučkaitė

Share |
Bendras parodos Nacionalinėje galerijoje vaizdas V. Aukštaičio nuotr.
Karšta Lietuvos vardo tūkstantmečio vasara pažėrė epochinių įvykių mūsų dailės gyvenime. Birželio pabaigoje pagaliau atidaryta Nacionalinės dailės galerija: dešimtmečius lauktas, diskutuotas, išsvajotas muziejus. Su juo galų gale įsijungėm į civilizuotų Europos valstybių gretas, dabar mūsų publika, jaunimas, atvykę svečiai turės galimybę susipažinti su XX a. Lietuvos dailės raida.

 

Galerija įsikūrė naujai rekonstruotame pastate, ji pasižymi šiuolaikine architektūra, funkcionaliu ir elegantišku interjeru. Profesionaliai parengtas, konceptualus XX a. Lietuvos dailės, jos pagrindinių etapų, jų ypatumų pristatymas (kuratorės Lolita Jablonskienė, Jolita Mulevičiūtė, Margarita Matulytė ir kt.). Tiesa, kai kuriose salėse siekta parodyti kuo daugiau autorių ir jų darbų (ne visada geriausių), tad jose ekspozicija išėjo perkrauta; kūriniai užgožia vieni kitus (ateityje būtina ieškoti optimalesnio ekspozicijos varianto).

 

Ekspozicinės kultūros požiūriu kur kas pranašesnė Nacionalinės dailės galerijoje greta pastovios ekspozicijos atidaryta paroda, skirta Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybai. Tinkamesnės parodos Nacionalinės dailės galerijos atidarymui vargu ar galima buvo sugalvoti; pirmiausia todėl, kad Čiurlionio kūryba yra svariausias, vertingiausias XX a. Lietuvos meno kapitalas, ir antra todėl, kad – nei daug, nei mažai – po šimto metų pertraukos Čiurlionio kūriniai sugrįžo į Vilnių. Miestą, kuriame dailininkas 1906 m. debiutavo tėvynėje, kuriame dalyvavo pirmosiose lietuvių dailės parodose, įsijungė į XX a. pradžios jaunųjų lietuvių meno kūrėjų gretas. Po pomirtinės Čiurlionio kūrybos parodos Vilniuje 1913-1914 m. ištisą XX amžių autentiškų jo kūrinių šiame mieste negalėjai išvysti. Čiurlionio sugrįžimas į Vilnių Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio ir Vilniaus – Europos kultūros sostinės metais yra simboliškas ir prasmingas.

 

Tad kaip Čiurlionis grįžo į Vilnių? Solidžiai ir šiuolaikiškai. Į Vilnių atvežta didžiulė dailininko kūrybos kolekcija iš Kauno Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus. Čiurlionis grįžo su paroda, neatsitiktinai pavadinta „Spalvų ir garsų dialogai“. Ši tema atskleidžia svarbiausią dailininko kūrybos diskursą: vaizdo ir muzikos ryšius, jų pokalbį, vienovę, sintezės paieškas. Būtent čia glūdi didžiausi jo atradimai ir novatoriškumas, būtent dėl jų Čiurlionį prieš šimtą metų puolė kritika ir publika, neįstengusi jo suprasti, būtent dėl šių ieškojimų jis šiandien pasaulyje pripažįstamas kaip reikšmingas, iškilus menininkas. Tai svarbiausias žymiojo lietuvių dailininko kūrybos pjūvis.

 

Pirmas parodos įspūdis: patenki į paslaptingą, prieblandoje skendinčią salę su kiek „labirintišku“ erdvės suskaidymu, pačiame salės viduryje, labirinto centre – „šventų švenčiausia“ vieta – muzikos celė. Čia įsikūrė Garsovaizdžių skyrius su interaktyviu audiovizualiniu Čiurlionio ir jo amžininkų muzikos pristatymu, taikliai parengtu kompozitoriaus Šarūno Nako. Muziką lydi platesnei publikai nematytos autentiškos Čiurlionio kūrinių partitūros, slenkančios monitoriaus ekrane, – šiuolaikinės technologijos neužgožia kūrybos, bet padeda geriau, įvairiapusiškiau ją suvokti.

 

Čiurlionį sunku eksponuoti. Nedideli, kameriniai jo darbai nėra efektingi, nedaro greito įspūdžio, o grupinėse ekspozicijose juos lengva „užmušti“ didžiulėmis, spalvingomis kitų dailininkų drobėmis. Bet parodos ekspozicijos autorius Saulius Valius rado subtilią išeitį: Čiurlionio paveikslus išdėstė ant vidinių stendų, kiekvieną kūrinį atskirai apšviesdamas, gi stacionarias salės sienas paskyrė jo amžininkų kūriniams, palikdamas jiems bendrą apšvietimą. Tuo būdu Čiurlionio kūryba išsiskyrė, išryškėjo ir tarsi virto branduoliu, aplink kurį spiečiasi kiti panašūs to meto dailininkai.

 

Svarbu, kad paroda neapsiribojo vien Čiurlioniu, o pristatė jį amžininkų kūrybos kontekste; vien jo paveikslų atvežimas į Vilnių vargu ar daug būtų skyręsis nuo kauniškės ekspozicijos. Pažymėtina, kad Čiurlionis lietuviškoje tradicijoje dažniausiai traktuojamas kaip vienišius, unikalus, į nieką nepanašus, nepakartojamas genijus. Ši paroda išryškino priešingą dalyką: jo kūryba artima, gimininga daugeliui XX a. pradžios Europos dailininkų (ir nuo to nė kiek nenukenčia jos vertė). Apie tai menotyrininkai žinojo ir rašė senokai, tačiau mūsų publikai tokia paroda – tai pirmoji galimybė išvysti tą giminystę, panašumą, sąšaukas, dialogus, poveikius. Čia paveikslų žiūrėjimas intriguoja, inspiruoja palyginimus, skatina apmąstymus (ko vertas vien jauno rusų dailininko Nikolajaus Benua susižavėjimas Čiurlioniu ir sekimas juo). Taigi Čiurlionis iškyla kaip „panašus nepanašusis“, ir žiūrovas skatinamas pasinerti į kūrybingą atpažinimo žaidimą, patirti lyginimo malonumą.

 

O nepasiklysti, nepasimesti eksponatų gausoje padėjo kuratorių parengta struktūra, skirstanti parodos kūrinius į teminius blokus: Gamtos garsai (Prieblandos chimeros ir Nerimo gamos), Visatos tyla (Nakties himnai ir Sferų harmonija), Miestų gausmas, Muzikos kerai (Jausmų akordai ir Miražai) ir Garsovaizdžiai. Visuose pavadinimuose persipina garso/muzikos, vaizdo ir jausmo terminija, perimta iš simbolistinio diskurso retorikos, atskleidžianti Čiurlionio ir jo amžininkų meninius interesus, duodanti raktą į jų kūrybą. Tad konceptualus skirstymas kartu atlieka ir edukacinį, pažintinį vaidmenį. Teminių skyrių galėjo būti daugiau ar mažiau, pavieniai darbai galėjo atsirasti ir kitame bloke, – tai jau parodos kuratorių pasirinkimo teisė, svarbu, kad jų pasiūlytoji vizija išaugo iš gilaus XX a. pradžios dailės istorijos medžiagos pažinimo. Man tarp teminių skyrių įdomiausiu atradimu tapo simbolistinis miesto įvaizdis. Skirtingai nuo klasikinio modernizmo, vaizdavusio miestą kaip dinamišką šiuolaikinį metropolį, pramoninių formų ir naujų technologijų pasaulį, prabangos ir socialinės nelygybės vietą, moralinio nuopuolio židinį, simbolistai, neoromantikai pateikė visiškai kitą – amžinojo, mistinio miesto viziją, į kurią puikiai įsiterpia ir Čiurlionis (beje, paneigdamas pas mus įsigalėjusią klišę, jog miestiškosios refleksijos nesą lietuvių kultūroje).

 

Paroda pademonstravo, kaip įvairiai, daugiasluoksniškai anuomet dailė rėmėsi muzika: pradedant motyvais, muzikos atlikimo ir šokio siužetais, instrumentų ikonografija, nuotaikomis, muzikiniais žanrais, natų ir spalvų atitikmenų paieškomis, baigiant ritminių, kompozicinių struktūrų ieškojimais. Būtent šiame fone iškyla Čiurlionio įnašas, savita jo muzikos interpretacija dailėje. Parodos kuratoriams pavyko išryškinti daugiabriaunes, įvairialypes XX a. pradžios garso ir vaizdo sąsajas.

 

Tarptautinę kuratorių grupę sudarė rimčiausia viduriniosios kartos Čiurlionio tyrinėtoja dailės istorikė Rasa Andriušytė-Žukienė, M.K. Čiurlionio muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis ir žymus čekų XX a. dailės istorikas Vojciechas Lahoda. Pastarojo dėka paroda įgijo netikėtą „čekišką“ dimensiją. Nors lietuvių-čekų dailės ryšių nebūta daug, ankstyvojo čekų modernizmo dailininkų Františeko Kupkos, Františeko Drtikolo, Jano Zrzavý paveikslai atskleidė analogišką „užkratą muzikos kerais“, tik daugiau įtakotą naujųjų krypčių – kubizmo, ekspresionizmo, fovizmo. Menotyroje neblogai žinomas tiesiogiai Čiurlionį veikęs lenkiškasis, rusiškasis meno kontekstas, o ekspozicija praplėtė tą žinojimą naujais – čekiškais, latviškais ir net nematytais lietuviškais štrichais (pvz. Kajetono Sklėriaus paveikslai).

 

Paroda savotiškai atspindi šiuolaikinę geopolitinę Lietuvos situaciją ir jos įtaką kultūrai: ekspozicijoje pristatyti autoriai priklauso Vidurio, Rytų, Šiaurės Europos šalių arealui, jų kūriniai atkeliavo iš Latvijos, Lenkijos, Čekijos, Rusijos dailės muziejų. Mūsų kaimynai geranoriškai skolino darbus naujosios Nacionalinės galerijos parodai, o Vakarų europiečiai rezervuočiau atsiliepė į kvietimą: parodoje eksponuojama Edvardo Muncho grafika iš Stokholmo moderniojo meno muziejaus, kompozitoriaus Arnoldo Schönbergo tapyba iš Arnoldo Schönbergo centro Vienoje yra greičiau išimtys, nei taisyklė. Mes vis dar linkę Čiurlionį projektuoti vakarietiškame kontekste, suabsoliutindami jo svarbą, tačiau kur kas organiškiau Čiurlionis atrodo Vidurio, Rytų Europos meno kontekste. Šiandien menotyrininkai atranda būtent šio regiono vertę ir savitumą, jis vis labiau traukia jų dėmesį, ir paroda žymi šią naują tendenciją.

 

Mano akimis, parodoje stigo daugiau Vasilijaus Kandinskio, konkuruojančio su Čiurlioniu dėl abstrakcijos pradininko vardo, kūrinių; trūko ir kitų žymiųjų modernizmo klasikų (Arnoldo Böcklino, Odilono Redono, Paulo Klee ir kitų) darbų, nes jų skolinimasis, apdraudimas, transportavimas mums per brangus. Vienų vakariečių parodai negauta, tačiau kitų rengėjai neėmė patys – turiu omenyje Vasilijaus Kandinskio bendražygę Marianą Veriovkiną, kuri irgi buvo avangardinio „Miuncheno naujojo dailininkų susivienijimo“ narė (į šio susivienijimo parodą 1910 m. pakvietimą gavo Čiurlionis, deja, dėl ligos negalėjo joje dalyvauti). Jos paveiksluose ar bent iliustruotuose laiškuose figūruoja ir fantastinis, mistinis miestas (beje, įkvėptas Kauno motyvų), ir nakties himnai, ir galiausiai simbolistinė,ekspresionistinė orientacija. Šių kūrinių toli prašyti nereikėjo, teliko pasiskolinti iš kitoje Neries pusėje esančios Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, kur jie saugomi ir liudija mūsų ryšius su europiniu avangardu.

 

Nepaisant trūkumų, o jų reikliai žvelgiant atrasi, paroda „Spalvų ir garsų dialogas. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir jo amžininkų kūryba“ – ambicingas projektas, įvykdytas šiuolaikiškai ir profesionaliai, nuo organizacinio, kuratorinio darbo, ekspozicijos ir jos režisūros iki išsamaus, gerai išleisto katalogo. Be to, parodą lydėjo visas renginių komplektas – tarptautinė mokslinė konferencija, skirta Čiurlionio kūrybai, edukacinė taktilinė programa „Magiškasis Čiurlionio pasaulis. Zodiakas“, kino filmų, skirtų Čiurlioniui ir jo amžininkams retrospektyva.

 

Antrą sykį po Nacionalinės dailės galerijos atidarymo nuėjau į parodą vieną karštą liepos sekmadienį, kai Vilnius ištuštėja ir jame beveik nebelieka vietinių, tik svečiai. Ir savo didelei nuostabai radau nemažai žiūrovų – ne tik turistų, bet aiškiai vilniečių: tai buvo pagyvenę, solidūs žmonės, jaunos poros, šeimos su vaikais. Mane nustebino, kaip jie žiūrėjo kūrinius, klausė muzikos: lėtai, įdėmiai, įsigilindami, tarpusavyje aptardami. Ir tada man dingtelėjo, kad ir pas mus jau randasi vidurinysis sluoksnis – pagrindinė rimtų kultūrinių renginių, koncertų, parodų publika, kuriai menas tampa būtinu poreikiu, laisvalaikio prasme ir džiaugsmu. Būtent šito sluoksnio daugiausia pavydėjau, besilankydama Vakaruose. Jei „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ programos renginiai prisidėjo prie to naujo sluoksnio ugdymo, ar nebus tai sunkiausiai pastebimas, bet didžiausias šios programos laimėjimas?

 

*  *  *


„7 meno dienos“ Nr.31 (860), 2009-09-04

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

kita skaitytoja, 2009-09-07 13:22

Seniai neskaiciau tokio gero straipsnio apie paroda. Viskas subtiliai isryskinta, atskleisti eksponavimo ir parodos sudarymo niuansai. Aciu Laimai Lauckaitei!

gedas, 2009-09-07 11:29

Čiurlionio paveikslai tai tikrai nukentėjo nuo rėmo metamo šešėlio.
O, apskritai, tai pasididžiavimas apima, tikrai puikią galeriją turime.

sluoksnis, 2009-09-06 22:26

Apsvietimas buvo bjaurus,kokio nemaciau dar-pjove gabala paveikslo is virsaus,neimanoma buvo ziureti,suvokti,susivokti.O rysiu su Ciurlioniu neaptarimas straipsnyje-dar viena neprofesionalumo yla...Gaila,turejau laiko tik Ciurlioniui&Co,apie kita expozicija kitakart.O uzCiurlioni aciu-nei jis isbluko,nei isbleso!!!

to skaitytoja, 2009-09-04 22:37

Pasilankyk meno muziejuose Prancūzijoje, Austrijoje, Italijoje. Suprasi ką autorė turėjo omenyje ir kad tokio srauto tikrai nebuvo iki Nacionalinės galerijos Lietuvoje. Kitas klausimas - koks jis bus kai visi norintys jau apsilankys NDG, o Guggenheimo planai toliau dulkės dėl iš visų pusių tą ploną beatsirandantį "vidurinį sluoksnį" spaudžiančių meno nekentėjų save laikančių atskleidėjais žydų sąmokslo susirinkti mūsų pinigus už psichaiškai nesveikų dailininkų piešinius.

Vika, 2009-09-04 18:12

Čiurlioniui sureikšminti maksimaliai panaudoti visi eksponavimo ir apšvietimo efektai siekiant suteikti pranašumą. Nemalonu buvo net žiūrėti, norėjosi matyti natūraliai ir paprastai, o ne dirbtinai teatrališkai apšviestą.. Gal visa nac. galerijos ekspozicija - specialiai sukurtas kontekstas, kad Čiurlionį “ištempti“?

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti