Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 31 (860), 2009 rugsėjo 04 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Algirdas Klova: Grok, klezmeri, grok(4)
Klezmerių muzikos festivalis Vilniuje
Ansamblio „Floripari“ koncertas Vlado Vildžiūno galerijoje
Živilė Pipinytė: Kruvinas saldus tortas(2)
Nauji filmai
Jonas Ūbis: Ar jau sergate?
Krėsle prie televizoriaus
7MD informacija: „Duburio“ premjera
Anonsas
Čiurlionis Vilniuje po šimto metų

Laima Laučkaitė

Karšta Lietuvos vardo tūkstantmečio vasara pažėrė epochinių įvykių mūsų dailės gyvenime. Birželio pabaigoje pagaliau atidaryta Nacionalinės dailės galerija: dešimtmečius lauktas, diskutuotas, išsvajotas muziejus. Su juo galų gale įsijungėm į civilizuotų Europos valstybių gretas, dabar mūsų publika, jaunimas, atvykę svečiai turės galimybę susipažinti su XX a. Lietuvos dailės raida.

 

Galerija įsikūrė naujai rekonstruotame pastate, ji pasižymi šiuolaikine architektūra, funkcionaliu ir elegantišku interjeru. Profesionaliai parengtas, konceptualus XX a. Lietuvos dailės, jos pagrindinių etapų, jų ypatumų pristatymas (kuratorės Lolita Jablonskienė, Jolita Mulevičiūtė, Margarita Matulytė ir kt.). Tiesa, kai kuriose salėse siekta parodyti kuo daugiau autorių ir jų darbų (ne visada geriausių), tad jose ekspozicija išėjo perkrauta; kūriniai užgožia vieni kitus (ateityje būtina ieškoti optimalesnio ekspozicijos varianto).

 

Ekspozicinės kultūros požiūriu kur kas pranašesnė Nacionalinės dailės galerijoje greta pastovios ekspozicijos atidaryta paroda, skirta Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybai. Tinkamesnės parodos Nacionalinės dailės galerijos atidarymui vargu ar galima buvo sugalvoti; pirmiausia todėl, kad Čiurlionio kūryba yra svariausias, vertingiausias XX a. Lietuvos meno kapitalas, ir antra todėl, kad – nei daug, nei mažai – po šimto metų pertraukos Čiurlionio kūriniai sugrįžo į Vilnių. Miestą, kuriame dailininkas 1906 m. debiutavo tėvynėje, kuriame dalyvavo pirmosiose lietuvių dailės parodose, įsijungė į XX a. pradžios jaunųjų lietuvių meno kūrėjų gretas. Po pomirtinės Čiurlionio kūrybos parodos Vilniuje 1913-1914 m. ištisą XX amžių autentiškų jo kūrinių šiame mieste negalėjai išvysti. Čiurlionio sugrįžimas į Vilnių Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio ir Vilniaus – Europos kultūros sostinės metais yra simboliškas ir prasmingas.

 

Tad kaip Čiurlionis grįžo į Vilnių? Solidžiai ir šiuolaikiškai. Į Vilnių atvežta didžiulė dailininko kūrybos kolekcija iš Kauno Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus. Čiurlionis grįžo su paroda, neatsitiktinai pavadinta „Spalvų ir garsų dialogai“. Ši tema atskleidžia svarbiausią dailininko kūrybos diskursą: vaizdo ir muzikos ryšius, jų pokalbį, vienovę, sintezės paieškas. Būtent čia glūdi didžiausi jo atradimai ir novatoriškumas, būtent dėl jų Čiurlionį prieš šimtą metų puolė kritika ir publika, neįstengusi jo suprasti, būtent dėl šių ieškojimų jis šiandien pasaulyje pripažįstamas kaip reikšmingas, iškilus menininkas. Tai svarbiausias žymiojo lietuvių dailininko kūrybos pjūvis.

 

Pirmas parodos įspūdis: patenki į paslaptingą, prieblandoje skendinčią salę su kiek „labirintišku“ erdvės suskaidymu, pačiame salės viduryje, labirinto centre – „šventų švenčiausia“ vieta – muzikos celė. Čia įsikūrė Garsovaizdžių skyrius su interaktyviu audiovizualiniu Čiurlionio ir jo amžininkų muzikos pristatymu, taikliai parengtu kompozitoriaus Šarūno Nako. Muziką lydi platesnei publikai nematytos autentiškos Čiurlionio kūrinių partitūros, slenkančios monitoriaus ekrane, – šiuolaikinės technologijos neužgožia kūrybos, bet padeda geriau, įvairiapusiškiau ją suvokti.

 

Čiurlionį sunku eksponuoti. Nedideli, kameriniai jo darbai nėra efektingi, nedaro greito įspūdžio, o grupinėse ekspozicijose juos lengva „užmušti“ didžiulėmis, spalvingomis kitų dailininkų drobėmis. Bet parodos ekspozicijos autorius Saulius Valius rado subtilią išeitį: Čiurlionio paveikslus išdėstė ant vidinių stendų, kiekvieną kūrinį atskirai apšviesdamas, gi stacionarias salės sienas paskyrė jo amžininkų kūriniams, palikdamas jiems bendrą apšvietimą. Tuo būdu Čiurlionio kūryba išsiskyrė, išryškėjo ir tarsi virto branduoliu, aplink kurį spiečiasi kiti panašūs to meto dailininkai.

 

Svarbu, kad paroda neapsiribojo vien Čiurlioniu, o pristatė jį amžininkų kūrybos kontekste; vien jo paveikslų atvežimas į Vilnių vargu ar daug būtų skyręsis nuo kauniškės ekspozicijos. Pažymėtina, kad Čiurlionis lietuviškoje tradicijoje dažniausiai traktuojamas kaip vienišius, unikalus, į nieką nepanašus, nepakartojamas genijus. Ši paroda išryškino priešingą dalyką: jo kūryba artima, gimininga daugeliui XX a. pradžios Europos dailininkų (ir nuo to nė kiek nenukenčia jos vertė). Apie tai menotyrininkai žinojo ir rašė senokai, tačiau mūsų publikai tokia paroda – tai pirmoji galimybė išvysti tą giminystę, panašumą, sąšaukas, dialogus, poveikius. Čia paveikslų žiūrėjimas intriguoja, inspiruoja palyginimus, skatina apmąstymus (ko vertas vien jauno rusų dailininko Nikolajaus Benua susižavėjimas Čiurlioniu ir sekimas juo). Taigi Čiurlionis iškyla kaip „panašus nepanašusis“, ir žiūrovas skatinamas pasinerti į kūrybingą atpažinimo žaidimą, patirti lyginimo malonumą.

 

O nepasiklysti, nepasimesti eksponatų gausoje padėjo kuratorių parengta struktūra, skirstanti parodos kūrinius į teminius blokus: Gamtos garsai (Prieblandos chimeros ir Nerimo gamos), Visatos tyla (Nakties himnai ir Sferų harmonija), Miestų gausmas, Muzikos kerai (Jausmų akordai ir Miražai) ir Garsovaizdžiai. Visuose pavadinimuose persipina garso/muzikos, vaizdo ir jausmo terminija, perimta iš simbolistinio diskurso retorikos, atskleidžianti Čiurlionio ir jo amžininkų meninius interesus, duodanti raktą į jų kūrybą. Tad konceptualus skirstymas kartu atlieka ir edukacinį, pažintinį vaidmenį. Teminių skyrių galėjo būti daugiau ar mažiau, pavieniai darbai galėjo atsirasti ir kitame bloke, – tai jau parodos kuratorių pasirinkimo teisė, svarbu, kad jų pasiūlytoji vizija išaugo iš gilaus XX a. pradžios dailės istorijos medžiagos pažinimo. Man tarp teminių skyrių įdomiausiu atradimu tapo simbolistinis miesto įvaizdis. Skirtingai nuo klasikinio modernizmo, vaizdavusio miestą kaip dinamišką šiuolaikinį metropolį, pramoninių formų ir naujų technologijų pasaulį, prabangos ir socialinės nelygybės vietą, moralinio nuopuolio židinį, simbolistai, neoromantikai pateikė visiškai kitą – amžinojo, mistinio miesto viziją, į kurią puikiai įsiterpia ir Čiurlionis (beje, paneigdamas pas mus įsigalėjusi...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru