Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 30 (859), 2009 liepos 31 d. > Dailė > Sąmoningumo link
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Sąmoningumo link


Projekto „On site“ dalis „Parodos“ buvusiame kalėjime, šalia Šv. Jėzaus širdies bažnyčios


Beata Mytingytė

Share |
Jėzaus širdies bažnyčios kiemas. Durys į parodą.
Beatos Mytingytės nuotrauka
Menininkė iš Linco Anja Westerfrölke kuria labiau ne protu, o širdimi. Ji negamina meno produkto, kurį vėliau galima būtų parduoti mugėje, ją labiau domina erdvė, veiksmo sąmoningumas ir poveikis. Jos kūryba vystosi ir plečiasi vedina idealizmo, bet nėra nei utopiška, nei naivi. Projektas „On site“, vykstantis antrus metus, yra toks daugiabriaunis, kad čia galėsiu apčiuopti vos kelias briauneles.


Pirmiausia tai yra atviras projektas, į kurį kurti ir veikti, dalintis patirtimis menininkė nori paskatinti įsitraukti daugiau žmonių. Taigi, tai yra labiau idėja, erdvė, o ne daiktas. Procesas, o ne rezultatas. Kita vertus, šios parodos vieta yra labai konkreti su konkrečiais objektais. Buvusi vizitiečių vienuolijos bažnyčia, kadaise tapusi daugiafunkciniu kalėjimo pastatu, o dabar – apleistu vaiduokliu. Tai atminties talpykla. Archyvo stalčius, prigrūstas istorijų, kvapų, jausmų ir nuojautų.

 

Patalpose šalia bažnyčios ekspozicijos „Parodos“ kūną sudaro pati vieta ir erdvės, kaip atminties talpyklos, idėja, bažnyčioje rasti daiktai, dabar kalinčių asmenų meno kūriniai ir dovanos ekspozicijai, rasti dokumentai, keli kalinių iš Linco darbeliai, menininkės Anjos Westerfrölke specialiai šiai vietai ir keli anksčiau sukurti darbai, jos partnerės žurnalistės Marie-Francoise Stewart konceptualūs objektai ir darbai, atsiradę po vieno iš projekto dirbtuvių, į kuriuos buvo įsitraukę kalintys šalia esančiame kalėjime žmonės ir jų artimieji.

 

Dažnai kalinių kūrinių parodos turi piktdžiugiškos egzotikos prieskonio. Ateinama pažiūrėti, ką sukuria uždarytas, ribinėmis psichologinėmis sąlygomis gyvenantis žmogus. Vienas panyra į meditatyvų drožinėjimą, kitas tapo svajones: nepamatytus savo vaikus, erotiškas sirenas, laivus. Menininkė pastebėjo, kad labai daug laivų, kurie žada beribes jūras ir laisvę. Paprastai rodant uždarytų asmenų darbus, akcentas vis dėlto lieka ant atskirties. „Parodose“ visai kitaip. Čia visi eksponavimo sprendimai lenkia sąmoningumo link. Kryželiu siuvinėti siūloma ne laivus (kaip pabėgimo ir užsimiršimo iliuziją), o kalėjimo architektūrą, tiksliau, savo meninį žvilgsnį pasiūloma nukreipti į čia ir dabar. Eksponuojamas ne savadarbis įspūdingas peilis, o tik jo specialiai padaryta išnara, kuri leidžia pamatyti formą, bet atima galimybę smurto įrankiui dalyvauti tiesiogiai. Erotiniai plakatai, kurių buvo rasta nemažai, nekabinami ant sienų, tik pastatomi kaip radiniai. Nes kabinimas – tai jau veiksmas-teiginys.

 

Asmeniškai man didžiausią įspūdį paliko Anjos Westerfrölke įrengtos vitrinos „Tylos erdvės“ buvusioje kalėjimo direktoriaus kabineto sekcijoje. Labai keista, kad menininkė mano nesanti gerai susipažinusi su katalikų ikonografija (kilusi iš liuteroniškos šalies), nes jos perdarytos spintos nišos labai primena katalikų bažnyčios daiktiškąjį pasaulį. Viena jų, išklota purpuriniu atlasu, vienu metu primena relikvijorių, prašmatnaus karsto vidų ir sidabrinių valgymo įrankių dėžutę. Vitrinoje išdėlioti rasti įrankiai. Kita vitrina irgi jusliška savo medžiagomis. Šį kartą tai duslus pilkšvas aksomas. Medžiagoje suformuoti įdubimai nesamiems daiktams. Į tas ertmes galėtų būti patogiai įdėtas mobilus telefonas, gal vaiko pėdutės, kas dar? Aišku tik, kad yra vietos. Tiksliau, yra tuštuma.

 

Tačiau tai nėra paroda, po kurios sugniaužia vidurius ir trenkia suvokimas: „Kaip viskas man gerai, o aš buvau pamiršusi“, visai ne tai. Greičiau atsiduri kažkokioj slaugymo atmosferoje, kur menininkė labai ramiai ir taikiai perrišinėja bjaurias žaizdas, kurių šiaip gėdytumeisi. Rankioja sąmoningumo apraiškas, įsiklauso, randa panašias istorijas, sukuria terpę būti, tęstis ir kisti. Gal net gyti.

Kadangi šiuo metu projektas vykdomas remiantis minimaliais ištekliais (oficialus rėmėjas – „Vilnius – Europos kultūros sostinė“) ir savanorių veikla, o ir parodos vieta nėra taip lengvai pasiekiama bei administruojama, paroda veikė labai trumpai, bet idėja tęsiasi internetinėje svetainėje http://www.anja.west.servus.at/

 

*  *  *


„7 meno dienos“ Nr.30 (859), 2009-07-31

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

vCusWseybEwUg, 2011-10-23 13:44

Furrleaz? That's marvelously good to know.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti