Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 30 (859), 2009 liepos 31 d. > Dailė > Nežinai, kas tavęs laukia už kampo
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Nežinai, kas tavęs laukia už kampo


Pokalbis su menininku Rogeriu Palmeriu


Augustina Matusevičiūtė

Share |
Roger Palmer. „El-Cap“. 2007 m.
Galerija „Vartai“ pristatė jau šeštąją visus metus truksiančio „Artscape“ projekto dalį. Šioje parodoje žiūrovai išvys Jungtinės Karalystės fotografijos, videomedijos ir paišybos menininką Rogerį Palmerį bei menininkę ir rašytoją Pauliną Eglę Pukytę.


Parodos pavadinimas „Dislokuoti“ suartina du iš pažiūros labai skirtingas temas nagrinėjančius menininkus. Palmeris įkvėpimo savo daugialypei meninei veiklai ieško svetur, dažniausiai egzotiškuose kraštuose. Jo darbų tematikai būdinga pokolonijinė problematika. Pukytė, kilusi iš Vilniaus, jau daugiau nei dešimt metų gyvena ir dirba Londone bei kuria socialine kritika paremtus darbus, kuriuose atsiskleidžia kiek ironiškas požiūris į svečio realybę užsienyje. Rogeris Palmeris parodos atidarymo proga sutiko pasikalbėti apie savo kūrybą.

 

Dauguma Jūsų projektų vyksta svečiose šalyse, gana nedaug fotografuojate savo gimtojoje Didžiojoje Britanijoje. Koks Jūsų vėlyviausias projektas ir kaip manote, kas Jus įkvėpia užsienyje, ko negalite rasti Didžiojoje Britanijoje?

 

Nuo 1970-ųjų iki 1980-ųjų dirbau tik Jungtinėje Karalystėje ir po kurio laiko planuoju tai vėl pamėginti, bet šiuo metu mane vis dar žavi tolimų kraštų nežinomybė ir netikrumo jausmas, kai nežinai, kas tavęs laukia už kampo. Dirbdamas kasdieniškose erdvėse kaskart kitame žemyne, leisdamas laiką viešose vietose džiaugiuosi šių vietų panašumais – keliais, augmenija, architektūra, dienos šviesa. Šį saugumo jausmą sudrumsčia vietinio klimato nepastovumai, nenuspėjama topografija ir kultūriniais skirtumai.

 

Kada ir kodėl susidomėjote pokolonijinėmis temomis? 

 

Pirmą kartą nuvykau į Pietų Afrikos Respubliką 1985-aisiais vėlyvosios rasinės segregacijos metu ir patyriau daug sunkumų vien dėl to, kad buvau baltaodis europietis. Į šią kelionę visų pirma išsiruošiau dėl asmeninių priežasčių ir visą mėnesį gyvenau vakarinėje pakrantėje vis nuvažiuodamas į neseniai apleistą kaimelį už dvidešimties kilometrų. Vizito metu daug fotografavau ir sugrįžęs į Jungtinę Karalystę pradėjau šias fotografijas poruoti, ieškodamas sąlyčio taškų tarp klimato, faunos bei floros ir paveiktų kolonizacijos vietinių gyventojų istorijų. Šių paieškų rezultatas – paroda „Brangieji metalai“ („Precious Metals“), sudaryta iš dešimties triptikų, 1986-aisiais atidaryta Londone, „Serpentine“ galerijoje.

 

Pagrindinė Jūsų raiškos priemonė – fotografija, tačiau Jūs taip pat kuriate videodarbus bei didelio formato trafaretinius piešinius ant sienos. Ar piešiniais ir videodarbais bandote išreikšti tai, ko fotografija negali perteikti? Ar fotografija Jūsų kūryboje yra idėjas jungiantis elementas?

 

Prie fotografijos apsistojau visai atsitiktinai, prieš tai užsiiminėjau tapyba, graviravimu. Beje, mano sidabro želatinos fotografijos dėl savo išskirtinių paviršiaus savybių dažnai lyginamos su piešiniu. Iš tiesų niekada savęs nelaikiau fotografu, veikiau menininku, kuris naudojasi šia medija naujų vaizdavimo galimybių tyrinėjimams.

 

Piešiniai ant sienos mane domino jau seniai, labiausiai man patinka jų laikinumas. Šiuo metu ant sienos klijuoju trafaretą ir į jį svaidau dažus. Šis metodas kilo iš noro vaizduojamose graviūrose ir ant grindų po piešiniu palikti energingo darbo proceso pėdsakus. Videodarbai – tai pats naujausias žanras mano kūryboje, kol kas jų yra tik du, nufilmuoti prie Lydso kanalo. Abiejuose darbuose esama kalbos, kuri matoma atvaizde arba pasakoma balsu.

 

Tikiuosi, kad mano darbuose kiekviena medija yra savarankiška ir atskleidžia savo paskirtį, logiką. Siekiu, kad žiūrovas savarankiškai atrastų ryšius tarp skirtingų medijų darbų. Taigi atsakymas būtų: taip, fotografija yra jungiantis elementas, ir esu labai patenkintas galėdamas kurti parodas iš skirtingų medijų darbų, kaip tai padariau šįkart galerijoje „Vartai“. Tačiau lygiai taip pat mielai galėčiau eksponuoti vien fotografijas. 

 

Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie piešinius ant sienos? Kaip ir kada Jums kilo ši mintis?

 

Prieš kelerius metus aptikau seną iliustruotą vadovėlį, kuriame buvo pavaizduotos keturios graviūros su pirmosios XX amžiaus pusės Pietų Afrikos Respublikos premjerų atvaizdais, siejamais su rasinės segregacijos pradžia. Vienai parodai Pietų Afrikos Respublikoje („Plume“, 2006–2007) aš nusprendžiau išdidinti šiuos portretus ir padaryti piešinius ant sienos. Suvokiau, kad norėdamas naudoti tokius politiškai jautrius atvaizdus turėsiu surasti būdą paženklinti jų išorinį trapumą ir užkoduoti jų žiaurumą. Iki šiol aš naudojau kiek švelnesnius kūrybos būdus, bet parodai „Plume“ atradau būdą suvienyti laikinumą ir trapumą su ganėtinai agresyvia dažų svaidymo technika. Šiam darbui naudojau ochros pudrą, nes ji primena aukso kasyklų sandėlius, kurių gausu Johanesburgo srityje. Nors dažų kiekis nedidelis, dalis stebuklingai prilimpa prie sienos, bet didžioji dalis nubyra ant grindų. Piešiniai užsimena apie agresiją ir smurtą. Ši tema tęsiama ir kitose parodose, tarkim, „Shanty“ (2007) ir parodoje „Disolokuoti“.

 

Kaip Jums kilo idėja sukurti videodarbą „Šaltinio vanduo“ („Spring water“)? Ar Jūs iš karto pajutote ryšį tarp dviejų vietų – Botany Bay Australijoje ir Botany Bay Lydso kanale?

 

2007-aisiais metais mane pakvietė dalyvauti Lydso meno galerijos parodoje, skirtoje šio miesto 800 metų sukakčiai paminėti. Aš sukūriau tris darbus, vienaip ar kitaip susijusius su iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriančia vieta Lydse – Botany Bay. Vienas iš šių darbų – aukštyn kojomis apversta lentelė su atvirkščiai užrašytu tekstu – vis dar yra ant kanalo krantinės. Tik vandeniui nurimus tekstą galima perskaityti vandens atspindyje, ir čia nurodoma, jog šioje vietoje yra nuskendęs laivas. Šis nuolat kintantis atvaizdas vandenyje virto videodarbu. Befilmuojant atsitiktinai į kadrą įplūduriavo plastmasinis buteliukas. Tuo buvau labai patenkintas.

 

2008-ųjų metų rugsėjį keliavau po Australiją su nauju projektu „Apie posūkį“ („About Turning“). Pirmąją dieną Sidnėjuje aplankiau Botany Bay, ten surinkau keletą objektų, tarp jų buvo ir plastmasinis vandens buteliukas iš Fidžio. Jį radau šalia uolų, menančių pirmąjį kolonistų išsilaipinimą šioje Australijos įlankoje. Gerokai vėliau, kai nuspendžiau, jog noriu įmesti rastą buteliuką į Lydso Botany Bay, paprašiau vienos iš mano studenčių, kilusios iš Makao ir kelerius metus gyvenusios Naujoje Zelandijoje, įgarsinti šį videodarbą. Pasirinkau būtent šią moterį, nes norėjau, kad pasakotojo anglų kalba būtų paveikta skirtingų akcentų. Tam tikra prasme dabar tai yra pasakojimas apie dvi Botany Bay įlankas ir du plastmasinius buteliukus!

 

Ką žiūrovas turėtų įžvelgti Jūsų fotografijose? Nebylios dokumentacijos ženklus? O gal turėtų įvertinti individualias jų savybes?

 

Mano fotografijos visų pirma yra monochrominiai paviršiai, jos fiksuoja paprastas vietas su tam tikra klimatine, topografine ir kultūrine informacija. Jų dydžių vienodumas siūlo žiūrovui į jas pažvelgti iš įvairių atstumų. Aš tikiuosi, kad jos visos vienodai reikšmingos. Kai kuriose iš jų yra visiems suvokiamos informacijos, sujungtos su nelabai aiškia. Kitose fotografijos plokštumoje atsiduria rasti piešiniai. Iš tiesų vietos, kuriose šie kadrai buvo nufotografuoti, nėra labai svarbios, tačiau akivaizdžiai svarbu, jog jos kažkur yra. Šios parodos kontekste aš norėčiau, kad lankytojai atrastų savo santykį su fotografijomis, piešiniais ir videodarbais. Sakykime, jog aš imu fotografinius vaizdus iš skirtingų pasaulio kraštų tam, kad padaryčiau iš jų fotografinius objektus, kuriuos galima būtų pamatyti kartu vienoje vietoje.

 

Ar Jūsų fotografijoje politiniai aspektai vaidina svarbų vaidmenį? Jose gana dažnai figūruoja griuvėsiai, apleistos vietovės. Kodėl būtent tokie vaizdiniai patraukia Jūsų akį?

 

Mano darbuose visuomet buvo politinių aspektų, bet jie ne visada akivaizdūs. Turbūt ne man analizuoti vaizduojamų griuvėsių ir apleistų vietovių svarbą, galiu tik pripažinti, jog jos man reikšmingos. Prieš daug metų keliavau į Graikiją norėdamas nufotografuoti klasikinių šventyklų griuvėsius skirtingo irimo stadijose. Darbai, kuriuos parsivežiau namo iš Graikijos, pasirodė esą beviltiški, tačiau gali būti, jog per tuos tris mėnesius sukaupti atvaizdai surado kelią į mano pasąmonę ir per ją paveikė kur kas geresnių fotografijų atsiradimą.

 

Jūs nefotografuojate žmonių. Ar pasikliaujate fotografijos ir fotografuojamų vietovių savybėmis pertekti ir byloti žmonių veiklos buvimą? Ar iš Jūsų atsakymų galima spręsti, jog vietovės, kurias fotografuojate, yra lyg nebylūs personažai?

 

Norėčiau teigti, kad žiūrovas atstoja žmonių nebuvimą kadre. Per įstiklintų darbų atspindžius žiūrovas gali susidaryti įspūdį, tarsi jis yra peizaže, taip pat gali įžvelgti sociopolitines konotacijas, jei tokios jiems iškyla. „Overseas“ kataloge (2004) yra fotografijų su keliais žmonių atvaizdais reklamose ir piešiniuose. Tačiau neįsivaizduoju savęs atsukančio objektyvą į žmones meno kūrimo tikslais. Bet niekad negali žinoti...

 

Dėkoju už pokalbį!

 

Kalbino Augustina Matusevičiūtė

 

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.30 (859), 2009-07-31

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

dJDMWceoTNlMjH, 2011-10-26 09:33

Super excited to see more of this kind of stuff oinnle.

ar, 2009-08-12 15:51

Ar Pukytė tą arogantą atgrūdo?

Vaidilute, 2009-08-02 11:46

man buvo labai nuobodu parodoje.

jei jis visa gyvenima varo ta pati stebetojo kampa, tai baisiai neidomu. bet dar nera taip idomiai nuobodu, apie ka sneka Narusyte

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti