Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Šuoliai, kilpos ir kitos gėlės


Projektas „Šuoliai ir kilpos“ ŠMC rūsyje


Kęstutis Šapoka

Share |
Gediminas Akstinas. „Nuorodos“. 2009 m.; Justė Venclovaitė „Pudelis“. 2009 m. Juliaus Kuršio nuotrauka
Keista, kad šis projektas instaliuojamas ŠMC, o ne „Tulips & Roses“ galerijoje, nes projektas yra kaip tik iš tų, kurie tinka galerijos organizuojamoms regėjimo, girdėjimo, skaitymo etc. pratyboms.

Juo labiau kad angliškas „Šuolių ir kilpų“ („Leaps & Loops“) vertimas atrodo tarsi „Tulips & Roses“ tęsinys. Galbūt tai kalbinis galvosūkis, dviejų institucijų kuratorių žaidimas, paslėptas kūrinys, kurį reikia rasti ir perskaityti? Galbūt projekto „skurdžioji estetika“ tiesiog nepriimtina formalų sterilumą propaguojančiai „Tulips & Roses“? Sunku pasakyti.


Kad ir kaip būtų, šis projektas eksponuojamas ŠMC ir norom nenorom imi lyginti, pavyzdžiui, jaunų, beveik bendraamžių kolegų iš Japonijos projektą, jam skiriamas erdves, pinigus, pateikimą, sklaidą etc., ir atitinkamai supranti, kiek dėmesio skiriama mūsų vietiniam jaunam šiuolaikiniam menui. Matyt, kalti valstybės finansavimo prioritetai ar dar bala žino kas, bet toks sulyginimas nedžiugina.


Na, ko gero, šios asociacijos kilo nevalingai ir nereikėtų jų dirbtinai eskaluoti. Džiugu, kad ŠMC būna bent jau tokie vietinio meno miniprojektėliai. Bet prie „skurdžiosios estetikos“ klausimo dar teks, ko gero, sugrįžti.


Turbūt reikėtų iš karto pasakyti, kad projekte yra „šuolių“ ar „kilpų“, tiksliau pasakius, pasiteisina projekto kaip kilpos iš(si)dėstymo architektonika. Aplūžusi kabina, pro kurią reikia įeiti „į projektą“, iš tiesų vizualiai ir psichologiškai „sulaužo“ tradicinį linijinį parodos formatą ir toliau blaškaisi ratais, kilpomis po tą nedidelę erdvę kaip loterijos kamuoliukas dėžėje. Kūriniai taip pat „kilpiški“ ta prasme, kad kai kurie (videodarbai) tiesiogiai veiksmais ar formomis atkartoja, atkuria, imituoja cikliškumą, judėjimo kilpas, o kiti sukurti „klaidžiojančios prasmės“ principu, kai kūrinys ne koncentruoja prasmę, bet yra tarsi padrikų ar užmaskuotų pranešimų, užuominų pluoštas. Todėl ir dviračio veidrodėliai, tiek fiziškai, tiek prasmės atžvilgiu ne tiek atkreipia lankytojo dėmesį, kiek kreipia nuo savęs, pavadinti „nuorodomis“.


Vis dėlto ši „kilpiška“ koncepcija materializuojasi, sakyčiau, kaip kuratoriaus pastanga ir kuratoriaus kūrinys. Kai kas pasakytų, kad tai – blogis, bet aš manau, kad nebūtinai.

Taigi tie kūriniai, kurie galėtų egzistuoti savarankiškai, redukuojami į formalų kilpiškumo principą. Gerokai susiaurinamos jų funkcijos ir interpretacijos, o kitais atvejais tam tikriems rastiems (veidrodėliams) ar gal sukonstruotiems vietoje (kabinai, voratinkliui iš siūlų) objektams, kurie savaime ne ką tereiškia ir be kontekstualizavimo negalėtų būti savarankiškais kūriniais, priskiriama kūrinių funkcija, žinoma, taip pat gana siaura prasme. Taigi prasmės ir funkcijų atžvilgiu skirtingi objektai ir kūriniai gana aiškiai suvienodinami, paverčiami nuorodomis projekto koncepcijos (kuratoriaus veiksmo) vardan. Sakykime, šis projektas – kuratoriaus pratybos, treniruotė, tam tikros taktikos, kurią galima būtų pritaikyti solidesniame projekte, išbandymas.


Pirmiausia taip atrodo todėl, kad projekto koncepcija tarsi užtrokšta savyje – „kilpos“ principas atrodo savitikslis, o tai reiškia, kad priemonė pasiekti kokiam nors tikslui ir tampa tikslu. Taigi arba kilpos principas tiesiog sunaikina koncepciją, arba pats būdamas koncepcija yra radikaliai formalus. Nors konceptualus formalizmas, kaip priešnuodis meno apibrėžčių nustatinėjimui, – irgi jau patikrinta taktika, prisiminkime kad ir minimalizmą. Bet ir jis galų gale tapo dar vienu meno apibrėžčių rinkiniu.


Šia prasme atsiduriame tautologijos erdvėje, nes projektas (teiginys) pateisina save tiek, kiek atitinka savimi iliustruojamą principą. Viena vertus, formaliai projektas lyg ir kreipia link klaidžiojančio, linijinį (logišką) supratimą neigiančio principo, arba (kvestionuojančio) teiginio nebuvimą, bet parodos kuratorius vis tiek yra priverstas teigti projektą vienijančią koncepciją pasitelkęs kalbą, nes be paaiškinimo, ko gero, žiūrovo sąmonėje gali nesusiformuoti ir kilpos principas. Taigi bandoma išvengti meno apibrėžčių kvestionavimo nevalingai kvestionuojant, tai yra diskutuojant su Josepho Koshuto tautologijos samprata, t.y. norom nenorom nustatinėjant meno apibrėžtis. Vadinasi, formalus principas lyg ir nėra formalus, nes juo diskutuojama su kitu principu (Koshuto), bet tada negalima teigti, kad išvengiama meno apibrėžčių nustatinėjimo.

 

Išvengti kvestionavimo principo greičiausiai įmanoma tik vieninteliu būdu – apskritai pasitraukiant iš meno lauko. Kita vertus, projekto kuratorius mini studentų perkėlimą į kitą instituciją, taigi kalba apie kontekstų sukeitimą. Ir šiuo atveju taip pat prasmingas yra tik kuratoriaus veiksmas, siekis suprobleminti diskursą (nustatinėti meno apibrėžtis).


Grįžtant į pradžią, reikėtų vėl klausti apie „skurdžiosios estetikos“ funkciją šiame projekte. Jei formalus kilpos principas erdvėje ir suvokėjo sąmonėje yra pakankamas sau, ką tada reiškia būtent tokia, o ne kitokia daugelio projekto kūrinių forma. Juo labiau kad parodos kuratorius tokios formos niekaip neproblematizuoja ir nekonceptualizuoja. Tokiu atveju projekto „skurdžioji estetika“ tampa beprasmiška, arba suvokiama būtent linijiniu principu (suprantu, kad ne visi kūriniai jai priklauso, bet keli stiprūs akcentai sąmonėje suformuoja būtent skurdžios estetikos įvaizdį). Kyla klausimas – koks būtent tokios formos (tokių formų) ryšys su kilpos principu?


Žinoma, gal tokia projekto forma tyčia neturi loginio ryšio su „kilpiškumo“ idėja, kitaip sakant, idėja ta, kad nebūtų ryšio – sukurta, kaip sakoma, „kad tu paklaustum“ principu. Pasižiūrėjus projektą, klausimų kyla daugiau nei atsakymų ir tuo projektas įdomus. Bet ar tai nuosekli ir sąmoninga pozicija – kuratorius irgi aiškiai neatsako, tekstą projekto lankstinuke pabaigdamas „atviromis metaforomis, kurios reikalauja atsakomybės bei kelia iššūkius tiek parodos dalyviams, tiek jos lankytojams“. Taigi tautologiškas projekto antitautologiškumas sukelia tikrai prieštaringų minčių ir kelia iššūkius, bent jau parodos lankytojams.

 

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.29 (858), 2009-07-24

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

PIppFCSWPeJF, 2012-03-16 13:54

Lena rašo:Labas! As irgi buvau pas gyd.Pipiraite praeita dkavirtteieni ir irgi esu labai nusiteikusi sulieknieti ir ismokti teisingai valgyti, nes ir mano KMI yra ant ribos. Bet kadangi as kol kas dar negavau valgiarascio, tai irgi leidziu sau valgyt sokoladus ir sausainius ))) nors ir jauciu sioki toki sazines grauzima Nekantrauju gaut valgiarasti ir taisykles ir pradet savo lieknejimo programa (vietoj sporto klubo pasirinksiu joga).

to visiskas nulis, 2009-08-13 15:56

kas kaip kodel? nera jokiu pastebejimu? nieko gero sudas jega ? tuo ir baigiasi iprastinis nuomuoniu apsikeitimas?

visiskas nulis, 2009-08-13 11:20

Ta paroda tokia beviltiškai prasta, kad net klaviatura spaudtyti tingisi...

min, 2009-07-30 12:09

kilpa, o ne tekstas. kazkoks "nesapokiskas". suveltas, spekuliatyvus.

kilpoje, 2009-07-28 13:06

man tai patinka sapokos tekstai.ir siaip viskas ok.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti