Įvykiai: | Skaityti visus Rašyti |
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Agnė Narušytė: Begalinis laikas mažame vaizde(2)
Vytauto Balčyčio fotografijų knyga „Lietuvos miesteliai“
Vidas Poškus: Dvasingai suvartoti meną II(14)
Tarptautinė šiuolaikinio meno mugė „Art Vilnius ’09“ (rašinio pabaiga)
Pokalbis su menininke Paulina Egle Pukyte Monika Krikštopaitytė
Šią savaitę galerijoje „Vartai“ buvo atidaryta nauja „Artscape“ projekto dalis „Dislokuoti“, kuriame Jungtinei Karalystei atstovauja menininkas ir dėstytojas Rogeris Palmeris, o Lietuvai – Londone gyvenanti menininkė Paulina Eglė Pukytė. Parodos proga kalbiname menininkę.
Sakyk, kaip ir kiek tu skiriesi kaip rašytoja ir kaip menininkė? Ir savo tekstuose, ir darbuose pagauni paradoksus, ironiškas situacijas, kurios geriausiai matomos iš šalies, bet rašyti ir vaizduoti juk ne tas pats? Ar gali įvardyti skirtumus, su kuriais susiduri?
Rašyti ir vaizduoti – tikrai ne tas pats, bet man ir rašymas, ir vaizdavimas yra tiesiog kūrybinis procesas, tik kitokiomis priemonėmis. Kai pavargstu nuo vienos priemonės, imuosi kitos. Mano kūrybiniai principai visur tie patys. Vienas iš jų: atsikratyti visko, kas nereikalinga, palikti kuo mažiau žodžių – ir tekste, ir vaizde. Na štai, vietoj skirtumų kalbu apie panašumus. Ir kaip rašytoja, ir kaip menininkė daugiausia dirbu su „rasta medžiaga“, su detalėmis, paraštėmis. Mėgstu įsižiūrėti į „nesvarbius“, keistus dalykus. Tiesa, keisti jie galbūt atrodo tik man. Ir rašymas, ir vaizdavimas man yra žaidimas, tarsi nesusijusių dalykų dėliojimas greta. Mano metodas – iš pažiūros nereikšmingų gyvenimo epizodų sureikšminimas, ištraukimas iš įprasto konteksto, iškėlimas „ant pjedestalo“, tokiu būdu pakeičiant, net apverčiant jų prasmę.
Tavo nauji videodarbai perpasakoja mitus. Girtas vyras „lūžęs“ ant pievelės tampa Satyru, tualetų saugotoja – Scile. Juos norisi vadinti pastebėjimais – taip pat, kaip vadinasi tavo skiltis mūsų savaitraštyje...
Satyras, mitologijoje vyriškos seksualinės energijos simbolis, čia pasirodo kaip nuogas vyras, girtas miegantis ant angliškos pievelės. Išoriškai labai panašus į Satyro atvaizdą ant graikų vazos, iš tiesų jis bejėgiškai guli labai jau moteriška poza. Scilė, mitologijoje moteriškos giminės pabaisa, kelianti pavojų keliaujantiems pro šalį, čia ištisą dieną stovi palei atostogautojų taką apšiurusiuose lietuviško vasaros kurorto užkulisiuose, tik vieną kitą įviliodama į savo požemį. Iš tiesų ji prižiūri viešą tualetą. Pro jos „postą“ praeina įvairiausių socialinių sluoksnių atstovai – kone visas Lietuvos demografinis spektras. Charibdės nesimato...
Ko gero, tavo videofilmukai tampa kūriniais, kai gauna pavadinimą. Vadinasi, vis dėlto žodis (tekstas) yra būtina tavo vizualios kūrybos dalis... Ar įsivaizduoji save sukuriant darbą be pavadinimo?
Taip, pavadinimai man visada buvo svarbūs. Taip pat ir tekstas. Tačiau ne šalia esantis paaiškinamasis tekstas, o tekstas pačiame kūrinyje, bet kuo trumpesnis. Labai nemėgstu ilgai postringaujančių videodarbų – beveik niekada jų nesiklausau, nebent „iš reikalo“. Vadinamoji youtube estetika šiuolaikiniame mene laikoma dideliu baubu, tačiau savo darbuose ne tik naudojuosi ja, bet ir polemizuoju su ja. Pavyzdžiui, mano videodarbuose, priešingai nei youtube filmukuose, nieko akivaizdaus neįvyksta. Tai yra judantys vaizdai, nors juose sąmoningai nėra aukštos vaizdo kokybės. Manau, kad tekstu ir pavadinimais suteikiu savo filmuotai medžiagai visai kitą matavimą. Bet štai, pavyzdžiui, mano eilėraščiuose pavadinimas objektyviai neįmanomas. Turbūt taip ir reikės pavadinti rinkinį, kurį dabar rašau: „Pavadinimas neįmanomas“.
Iš to kitas klausimas – ar manai, kad vizualiame kūrinyje (be aprašymo) turi jaustis, gal net būti aiški, menininko(-ės) pozicija? Ar tu to sieki?
Manau, kad pozicija menininkui(-ei) būtinai reikalinga. Bet ar reikia siekti, kad ji jaustųsi kūrinyje? Nežinau. Aš nesiekiu. Manau, kad svarbiausia kiekvieno menininko pozicija – nepasiduoti bet kokiems autoritetams. Tačiau užkrauti savo autoritetingą nuomonę – ne menininko darbas. Dar vienas mano kūrybos aspektas – netikrumas ir nesėkmė kaip vertybė. Vieno dalyko aš nelabai suprantu: manoma, jei žmogus nori kažką reikšminga pasiekti, jis turi tvirtai tikėti tuo, ką daro, bei pasitikėti savimi, tačiau menininkas juk turi abejoti viskuo. Menininkas negali niekuo besąlygiškai tikėti, net savo teisumu. Kaip tuomet jis gali kažko „pasiekti“? Padaryti karjerą? Nelogiška.
Man patinka, ką apie meną sako žinomas Irano kino režisierius Abbasas Kiarostami, kasdienybės poetas: „Meno pašaukimas yra ištraukti mus iš kasdienybės, vesti mus prie paslėptos tiesos, kurią šiaip sunku būtų pasiekti – ne materialiame, bet dvasiniame lygmenyje. Poezija ir muzika gali tą padaryti, tai buvo ir pirmasis religijos pašaukimas. Religija tinka kai kuriems žmonėms, bet ne visiems, nes ji liepia nustoti mąstyti ir tikėti tuo, kas sakoma. Tai nepriimtina tiems, kurie nori mąstyti ir reflektuoti. Menas tam tinka geriau, nors jų tikslas vienodas.“
Vadinasi, menas galėtų būti religija mąstantiems žmonėms. Bet menininkas juk irgi nežino, kur ta tiesa, jis žino tik kelius, kurie galėtų link jos vesti.
Mano, kaip menininkės, tikslas – skatinti mąstyti nepriklausomai, nepasiduoti masinei, įprastai nuomonei. Toks ir mano straipsnių tikslas, tačiau čia, ko gero, priėjome skirtumus tarp vaizdavimo ir rašymo – tekstuose turbūt aiškiau išreikšta mano, kaip autorės, pozicija. Nors ir juose dažniausiai stengiuosi tik pateikti faktus (matomus, be abejo, iš mano kampo), o ne prikišamai teigti poziciją, kad skaitytojas galėtų pats pa... Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Žurnalas "KINAS"
|
|||
|
|||
© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos. Leidėjas: VšĮ "Meno dienos", Maironio g. 6, LT-01124 Vilnius. Tel. +370 52613039, fax. 370 52611926 Sprendimas UAB "Fresh media" |