Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos

Sveikame kūne sveika dvasia?

Jonas Ūbis
Praėjusią savaitę keturis vakarus praleidau prilipęs prie televizoriaus. Priežastis – 16 serijų dokumentinis filmas „Pažodinis vertimas“ („Podstročnik“), kurį nuo pirmadienio iki ketvirtadienio geriausiu laiku (vadinamuoju „prime time“) rodė Rusijos televizija.


Tai – filmas monologas. Jame apie savo gyvenimą pasakoja vertėja Lilianna Lungina. Ji sėdi priešais kamerą (operatorius – kino metras Vadimas Jusovas) ir tiesiog pasakoja apie vaikystę, mokyklą, karą, bendramokslius, savo vyrą. Jos pasakojimą kartais „permuša“ senos fotografijos ar vietų, kurių pavadinimai skamba moters lūpose, vaizdai ir kruopščiai parinktos muzikos garsai. Nieko daugiau. Bet to visai pakanka, nes, kaip sakė vienas televizijos teorijos klasikas, televizijos ekranas yra lyg rentgenas. Kai jame matai asmenybę, viso kito ir nebereikia. „Pažodinio vertimo“ herojė – tikra asmenybė. Ji spinduliuoja išmintį, erudiciją, kultūrą. Ji kalba taisyklinga literatūrine rusų kalba, kurios jau seniai nebegirdėti rusų televizijose. O svarbiausia, ji sugeba mąstyti ir formuluoti mintis tiesiai priešais kamerą. Matyti televizijoje mąstantį žmogų, sutikite, šiais laikais didelė prabanga.

 

Liliannos Lunginos (1920–1998) gyvenimas – tai ir visos kartos biografija. Vaikystėje ji kartu su tėvais gyveno Prancūzijoje, Palestinoje, Vokietijoje, bet 4-ajame dešimtmetyje grįžo į Sovietų Sąjungą. Lungina buvo literatūrologė ir vertėja. Ji pirmoji išvertė į rusų kalbą Astrid Lindgren, Borisą Vianą ir dar daug gerų rašytojų. Jos vyras Semionas Lunginas parašė (kartu su Ilja Nusinovu) ne vieno garsaus filmo, tarp jų „Sveiki atvykę, arba Pašaliniams įeiti draudžiama“, „Agonija“) scenarijus, o sūnus Pavelas Lunginas tapo kino režisieriumi – jis sukūrė ir pas mus populiarią „Salą“.

 

Filme Lungina prisimena daug ką – 1937-uosius, apsilankymą Lubiankoje, valstybinį Stalino antisemitizmą, „atlydžio“ dvasią. Istoriniai įvykiai pateikiami kaip asmeniniai išgyvenimai ir asmeniška patirtis, todėl didžioji istorija prisodrinama konkrečių ir tikslių detalių. Kartu tai ir brandaus žmogaus apmąstymai apie tai, kas gyvenime yra svarbiausia. Įsimena jos prisiminimai apie tėvų mirtį ir nuolat juntamas kaltės jausmas, kad per mažai buvo su jais. Įsimena samprotavimai, kad intelektualinė drąsa pareikalauja iš žmogaus daug daugiau nei tiesiog gyvenimiška drąsa. Įsimena pasakojimas apie laimingą šeimyninį gyvenimą – kartu su vyru jie gyveno 49 metus. Galėčiau tęsti, bet esmė, matyt, ta, kad visas „Pažodinis vertimas“ yra didelė gyvenimo pamoka ir įrodymas, kad gyvenime svarbiausia ne materialūs dalykai ir ne šlovė. Tai, ką dabar rašau, žinoma, yra banalybė, bet juk didžioji laukinio liberalizmo laikais užaugusių žmonių dalis apie tai paprasčiausiai negirdėjo.

 

Įdomi ir filmo parodymo istorija. Jis buvo kurtas 1997 m. – septynias dienas nuo ryto iki vakaro režisierius Olegas Dormanas (buvęs Semiono Lungino mokinys) ir jo trijų žmonių filmavimo grupė klausėsi Lunginos pasakojimo. Paskui jis dar dvylika metų ieškojo pinigų filmui užbaigti ir televizijos, kuri galėtų parodyti „Pažodinį vertimą“. Įdomu, kad visi televizijų vadovai, į kuriuos kreipėsi Dormanas, atsakydavo: „Mes pasižiūrėjome namie. Mums su šeima labai patiko, bet publikai šito nereikia.“ (Klausydamasis Dormano interviu pagalvojau, kad lietuvių televizijų vadovams tai, deja, nebūtų įdomu, bet jų nuomonė apie publiką identiška.) Prie to, kad filmas pagaliau atsirastų ekrane, tiesiogiai prisidėjo rašytojas Grigorijus Čchartišvilis (Borisas Akuninas) ir televizijos kūrėjas Leonidas Parfionovas. Neskatinu piratauti, bet neabejoju, kad norinčių jį pamatyti atsiras ir daugiau, trumpai tariant, filmas yra prieinamas internete.

 

Suprantama, po „Pažodinio vertimo“ žiūrėti lietuviškus premjerinius LTV prezidentų portretus buvo kančia ir nusivylimas. Ir ne todėl, kad būčiau koks nors rusofilas. Tiesiog lietuviški portretai padvelkė gilios provincijos (net ir kino požiūriu) dvasia. Rimo Bružo „Prezidento vienatvė“ kažkodėl prasideda kaip trileris (titruose nepaminėto kompozitoriaus muzika yra būtent tokia), bet rezultatas kaip visada – paprasta hagiografija. (Žinoma, yra ir toks žanras.) Donato Ulvydo filmas apie Dalią Grybauskaitę priminė greičiau išplėstinę reklamą: režisierius bando (iš visų pusių ir įvairiems visuomenės segmentams) pristatyti naują produktą, bet juk šįkart „produktas“ yra gyvas žmogus ir, neabejoju, asmenybė. LTV ir šį savaitgalį pasiners į provincijos malonumus – kelias dienas nuosekliai rodys Europos jaunimo lengvosios atletikos čempionatą, o sekmadienį transliuos šventas mišias iš Marijampolės. Tebegyvuoja nuostata: „Sveikame kūne sveika dvasia“. Apie tai, kad nelabai sveikame kūne dvasia gali būti daug stipresnė, pasakoja dokumentinis 2005 m. Henry Alexo Rubino ir Dana Adamo Shapiro filmas „Gyvenimo žaidimas“ (LTV2, 22 d. 22.10). Jo herojai yra neįgalūs krepšininkai.

 

Vasara – kartojimų metas. Kartojama viskas, bet filmai – pirmiausia. Neabejoju, kad Jūs, mieli skaitytojai, kai kuriuos taip pat mokate atmintinai. Todėl tik priminsiu kelis, rodomus rečiau. LNK šį savaitgalį skirs teminiam rodymui „Visų šalių žalieji, vienykitės“ – bus galima pasižiūrėti kelis filmus apie niūrią Žemės ateitį, kosmosą ir Marsą. 2000 m. Anthony Hoffmano „Raudonoji planeta“ (LNK, šįvakar, 17 d. 23.05) perkelia į 2050-uosius. Žemė mirė, ji nebetinkama gyventi, todėl žmonėms lieka vienintelė išeitis: kolonizuoti kitą planetą. NASA siunčia erdvėlaivį į Marsą... (Beje, filmuota Australijoje ir Jordanijoje.) 1998 m. Stepheno Hopkinso sukurtas filmas „Pasiklydę kosmose“ (LNK, 18 d. 9 val.) iš pat ankstyvo ryto taip pat perkels į 2050-uosius. Suprantama, kad Žemėje jau nebegalima gyventi (šįkart, regis, dėl žiaurių sukilimų), todėl vienintelė žmonijos viltis – kolonizuoti Alfą planetą. Į ją vyksta speciali misija... Bet mane visada geriau nuteikia Timo Burtono komedija „Marsas atakuoja“ (LNK, šįvakar, 17 d. 21 val.). Režisierius mano, kad maži žali Marso gyventojai jau išsilaipino Žemėje, tiksliau, Amerikoje. Apie jų sukeltą sąmyšį – šis žavus 6-ojo dešimtmečio amerikiečių filmų apie ateivius iš kosmoso pastišas.

 

Įtampos ir pasakojimų apie lavonines mėgėjai galės prisiminti Ole’s Bornedalio „Naktinį budėjimą“ (LNK, šiąnakt, 17 d. 01.15). Besirengiantys į vieną skambiausių šios vasaros kino premjerų – Michaelo Manno „Visuomenės priešai“, – 2004 m. šio režisieriaus sukurtą „Įkaitą“ (TV3, 19 d. 21.30). Jo veiksmas nukelią į naktį didmiestyje. Taksistas tampa samdomo žudiko įkaitu. Žudikas tą naktį turi penkis užsakymus... Jį suvaidino Tomas Cruise’as. Šios žvaigždės gerbėjai taip pat gali pasižiūrėti TV3 rodomus Robo Reinerio 1992 m. filmą „Geri vyrukai“ (22 d. 23 val.) – Cruise’as vaidina tardytoją, tiriantį karo laivyno karininkų bylą, ir 1990 m. Tony Scotto „Griaustinio dienas“ (23 d. 23 val.). Čia Cruise’as vaidina gražuolį sveiką lenktynininką. LNK ateinančią savaitę pamalonins Clinto Eastwoodo gerbėjus (aš priklausau jiems) ir parodys du jo filmus: 21 d. 22.30 – „Kraujo grupę“ (2002), o 23 d. 22.30 – „Absoliuti valdžia“ (1997). Nemigos kankinamiems snobams LNK (19 d. 23.35) dar kartą primins 1989 m. sukurtą Woody Alleno, Franciso Fordo Coppolos ir Martino Scorsese novelių filmą „Niujorko istorijos“.

 

Bene vienintelė šios savaitės kino premjera – Prancūzijoje kuriančių Gelos ir Temuro Babluani 2006 m. filmas „Palikimas“ (LTV2, šįvakar, 17 d. 22.10). Prancūzijoje gerų įtakingų kino kritikų vertinimų sulaukęs filmas pasakoja apie trijų jaunuolių kelionę į Gruziją. Žanas (Stanislas Merhar), Selina (Olga Legrand) ir Patricija (Sylvie Testud) gavo palikimą. Lydimi vertėjo Nikolajaus (Pascal Bognard), autobusu jie važiuoja į kalnus. Kartu su jais važiuoja ir senis su anūku. Jie vežasi tuščią karstą. Šie žmonės vyksta pas savo priešus. Senis nusprendė pasiaukoti, kad pagaliau liautųsi dviejų šeimų kraujo kerštas...

 

Gruzinų kino kūrėjas Temuras Babluani visus keturis savo sūnus išsiuntė mokytis į Prancūziją. Gelai tada buvo septyniolika. Svetimoje šalyje jis išsaugojo meilę kinui, pirmiausia tam nespalvotam ir nebyliam. Ši meilė atsispindėjo ir garsiajame Gelos Babluani vaidybiniame filme „13“, kuris buvo apdovanotas Venecijos ir Sandanso festivaliuose. Neseniai skaičiau, kad amerikiečiai pakvietė režisierių kurti filmo perdirbinį.

 

Pasak Gelos Babluani, „Palikimas“ – tai filmas apie likimą, apie tai, kaip mūsų gyvenimą nulemia dalykai, kurių mes iš tikrųjų ir nesirinkome. Apie tai, kad net ir turint pačius geriausius ketinimus mūsų poelgių rezultatai gali būti ne patys geriausi, dažniau net atvirkščiai. Babluani sako: „Palikimas“ – tai apmąstymai apie žmogaus prigimtį ir gyvenimo būdą, apie tai, ką galima ir ko negalima pateisinti.“

 

Jūsų –

Jonas Ūbis

 

*  *  *

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.