Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 28 (857), 2009 liepos 17 d. > Kinas > Priešai ir žvaigždės
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Priešai ir žvaigždės


Nauji filmai


Živilė Pipinytė

Share |
„Visuomenės priešai“
Efektingą ir kinematografišką „Visuomenės priešų“ („Public Ennemies“, JAV, 2009) pabaigą iš tikrųjų parašė gyvenimas: vienas garsiausių 4-ojo dešimtmečio amerikiečių gangsterių Johnas Dillingeris buvo nušautas 1934-ųjų liepos vakarą, kai išeidinėjo iš Čikagos kino teatro „Biograph“, ką tik pasižiūrėjęs filmą, kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Clarkas Gable’as. Režisieriui Michaelui Mannui, regis, nieko nereikėjo prikurti.

 

Johnny Deppo Dilindžeris sėdi kino salėje ir akivaizdžiai susitapatina su Gable’o vaidinamu gangsteriu. Šis rengiasi mirti ir atsisveikina su mylima mergina, kurią vaidina Myrna Loy. Bet akivaizdu, kad Dilindžeris mato ne ją, o kalėjime uždarytą savo mylimąją Bilę. Paskui bus gatvė. Sutartinis ženklas – degtuko liepsna. FTB agentų šūviai. Filmą užbaigs gyvenimas.

 

Filmas „Visuomenės priešai“ – bandymas prikelti dešimtmetį, kuriame galutinai įsitvirtino dvi iki šiol populiarios mitologijos: kino žvaigždžių ir nusikaltėlių. Jos veikė viena kitą. Neatsitiktinai vienoje filmo pradžios scenų FTB vadovas Huveris (Billy Crudup), negavęs reikiamo finansavimo, duoda nurodymą spaudos atstovui sustiprinti viešųjų ryšių kampaniją. Būtent spauda sukūrė E.J. Hooverio ir FTB, paskelbusių karą Amerikos nusikaltėliams, mitą. Viena jo sudedamųjų dalių tapo bankų plėšiko Johno Dillingerio, paskelbto „Visuomenės priešu Nr. 1“, gaudynės. Po kelerių metų Holivude ėmė rastis naujas žanras – filmai apie gangsterius. Vėliau iš jų išaugo ir film noir. Iš pradžių „visuomenės priešai“ buvo filmų herojų prototipai, vėliau ir herojai. Dillingerį vaidino net Humphrey Bogartas, kitą „Visuomenės priešų“ personažą banditą, pramintą „Baby-Face“ – Jamesas Cagney. Žiūrint naująjį filmą, kartais sunku suprasti, kas Mannui svarbiau – autentiška istorija ar mitologija.

 

Žinoma, pirmiausia „Visuomenės priešai“ yra autentiška rekonstrukcija ir savotiškas grupinis portretas, kurio centre yra Dilindžeris. Mannas kruopščiai atkuria bankų apiplėšimus (Dillingeris pirmasis ėmė naudotis automobiliu ir imti įkaitus), Dilindžerio pabėgimus iš kalėjimo, FTB istoriją ir tyrimo metodus, gangsterių buitį, spindinčius automobilius, gražius drabužius. Filme viskas yra patikrinta, autentiška – pradedant architektūra ir baigiant šiaudine Bilės skrybėlaite. Kai kas amerikiečiams yra aišku iš pirmo žvilgsnio, bet praslys, tarkime, lietuvaičiams. Pavyzdžiui, scena, kai FTB agentai biure triumfuodami išsitraukia ginklus. Aš jos prasmę supratau tik todėl, kad išvakarėse perskaičiau knygos ištrauką, kurioje rašoma, jog iš pradžių FTB agentai neturėjo teisės nešioti ginklų ir suiminėti nusikaltėlių. Be abejo, tokių detalių yra ir daugiau. Tačiau tas kruopščiai atkurtas fonas sumaniai paryškina spalvingų tipų, su kuriais susiduria Dilindžeris, galeriją. Neatsitiktinai Mannas net epizodiniams vaidmenims pakvietė gerus ir garsius aktorius – Giovanni Ribisi, Lili Taylor, Leelee Sobieski, Stepheną Dorffą, Channingą Tatumą ir dar daugybę kitų. Jų personažai kuria savo istorijas, iš kurių kaip mozaikoje ima dėliotis epochos portretas.

 

Kita vertus, filmas pasakoja ir dvikovos istoriją. Mannas ir ankstesniuose filmuose, ypač „Karštyje“, kur pagrindinius vaidmenis sukūrė Robertas De Niro ir Alas Pacino, mėgo rodyti dviejų požiūrių susidūrimą. „Visuomenės priešuose“ Dilindžerį gaudo FTB agentas Melvinas Purvis – šaltas, bejausmis, sėkmingas tarsi mašina. Iš menkos dramaturginės medžiagos Christianas Bale’as sukūrė įsimintiną personažą, kuris yra Dilindžerio vertas priešininkas. Purvis moka tiksliai apskaičiuoti, kas bus, ir todėl jis laimi. Jo priešas Dilindžeris gyvena tik šia akimirka. Jis moka džiaugtis gyvenimu, bet planuoti gali ne ateitį, o apiplėšimus ir pabėgimus. Todėl jis pralaimi. Tačiau, man regis, šįkart Bale’as nugali ir profesiniu meistriškumu.

 

Johnny Deppo Dilindžeris – pirmiausia romantiška figūra. Jis nežudo žmonių, jis vertina draugystę, moka užjausti ir sugeba mėgautis gražiais kostiumais bei paltais. Jo žvilgsnis gali apsukti galvą moterims. Dilindžeris yra dendis ir, sakyčiau, net turi narcizo bruožų. Jis nenori gilintis į besikeičiantį laiką ir nesuvokia, kad tapo ne tik „visuomenės priešu“, bet ir kliūtimi savo buvusiems draugams: jie suprato, kad daug pelningiau ne plėšti bankus, o juos kurti, todėl nusikaltėliai jungiasi ir organizuoja finansines grupuotes. „Visuomenės priešų“ scenarijus gal ir nesuteikė aktoriui daug medžiagos, bet, įtariu, vis dėlto Deppui pakišo koją ne tai. Stilingasis „Visuomenės priešų“ Dilindžeris yra žvaigždė. Pernelyg panašus į aktorių Deppą. Kartais filme trikdo ne tai, kad aiškiai stinga psichologinių Dilindžerio elgesio motyvų arba jie išberiami monologais kaip gerai išmokta maldelė. Trikdo ryškus Deppo grimas ir juodai apvedžiotos akys, madingi veidą dengiantys tamsūs akiniai, bravūriški gestai. Aktorius tarsi iki galo neapsisprendė, ką vaidina – nusikaltėlį, auką ar romantišką meilužį.

 

Tačiau meilės istorijoje šįkart taip pat stipresnė Bilę suvaidinusi Marion Cotillard. Nežinau, kokia buvo Billie Frechette, bent jau nuotraukose ji atrodo gruboko veido, bet Cotillard sukūrė įsimintiną paveikslą – trapią, liūdną, pavargusią, išmintingų akių mylinčią moterį, kurios neapleidžia būsimo praradimo nuojauta. Kuriai taip tinka melancholiškos filme skambančios Billie Holiday ir Dianos Krall melodijos.

Per ilgą filmą Mannui ne visada pavyksta išlaviruoti tarp istorijos pasakojimo ir įspūdingų gaudynių, apiplėšimų, susišaudymų scenų. Tačiau jam pasisekė sukurti nostalgišką film-noir prisodrintą atmosferą. Bandymai skaitmenine kamera atkartoti nespalvoto kino dvasią ypač įdomūs. Mannas ir anksčiau mėgo filmuoti tamsos gaubiamą miestą. „Visuomenės priešų“ naktinės scenos – pačios įspūdingiausios, operatoriaus Dante Spinotti nufilmuotos tiesiog tobulai. Tačiau tobulas filmo vaizdų grožis kartais tik paryškina, kad „Visuomenės priešams“ stinga gilesnio turinio.

 

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.28 (857), 2009-07-17

Versija spausdinimui

Komentarai

aciu, 2009-07-20 23:01

Malonumas skaityti Ziviles recenzijas. Tiesiog matau filma, dar nepaziurejus.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti