Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Įtaigi konstatacija


Nauji filmai


Živilė Pipinytė

Share |
„Gomora“
Filmai apie mafiją turi savo stilių, atpažįstamus personažus ir ritualus. Prie jų pripratino ne tik amerikiečiai, bet ir 7-ojo bei 8-ojo dešimtmečių italų režisierių Damiano Damiani, Francesco Rosi kūryba.

Kadaise italų filmai apie mafiją buvo labai populiarūs ir sukūrė savotišką tradiciją, kurioje susiliejo dokumentiškai atkuriama tikrovė ir makabriško grotesko elementai, ryškūs personažai ir trilerio įtampa. Be abejo, ja rėmėsi ir šiandien Lietuvos ekranuose pasirodančio filmo „Gomora“ („Gomorrah“, Italija, 2008) režisierius Matteo Garrone. Tačiau nuo tada, kai filmo siužetą nulemdavo kilnaus teisininko (policininko, individo...) iš anksto pasmerkta pralaimėti dvikova su mafijos „aštuonkoju“, praėjo daug laiko. Pasikeitė ir mafija. Ji tapo pasauline korporacija ir valdo vis daugiau globalios ekonomikos sričių. Apie šiuolaikinės Italijos mafijos kasdienybę ir jos nusikaltimus knygą parašiusiam Roberto Saviano paskelbtas mirties nuosprendis. Ši knyga yra ir Garrone filmo pagrindas. Matyt, solidarizuojantis su rašytoju bei filmo autoriais, „Gomora“ sulaukė daug svarbių apdovanojimų (Kanų festivalio Didysis prizas, Europos kino akademijos apdovanojimai už geriausią 2008 m. filmą, scenarijų, režisūrą, operatoriaus, aktoriaus darbą). Kaip ir Saviano, režisierius nori parodyti, kaip veikia tas gigantiškas mechanizmas, tiksliau, jo menkiausi varžteliai. „Gomora“ pasakoja penkias tokių „varžtelių“, privalančių paklusti nerašytoms mafijos gyvenimo taisyklėms, istorijas. Pasakojant apie konkretų personažą, iškyla ir daug universalesnės istorijos, susijusios ir su mafija, ir su šių dienų pasauliu.

 

Donas Ciro (Gianfelice Imparato) išmoka pinigus vieno iš klanų nariams, kurių artimiausi giminaičiai pateko į kalėjimą. Donas Ciro reguliariai apeina savo teritoriją, išklauso nusiskundimų, esą mokamos sumos per menkos, stebi ir fiksuoja pokyčius. Jo gyvenime apstu smulkių išdavysčių ir kompromisų, bet labiausiai donas Ciro bijo dėl savęs. Mat jo klanas kariauja su kitu klanu ir donui Ciro rūpi išsaugoti sveiką kailį. Kažkuriuo metu jis ima suvokti, kad procesas tapo nebekontroliuojamas. Šis personažas „keliauja“ po fantasmagoriškus milžiniškus namus, kadaise simbolizavusius „pažangią“, bendruomenes vienijančią architektūrą. Tačiau tie daugiabučiai netruko tapti tikrais liumpenų getais, iš kurių praktiškai neįmanoma pabėgti. Griūvantys, apleisti namai filme simboliškai atskleidžia gyventojų vidinę erdvę ­– žmonės uždaryti juose tarsi kalėjimo kamerose.

 

Viename tokių butų gyvena trylikametis Toto (Salvatore Abruzzese), jis svajoja tapti mafijos nariu. Būti mafijozu jam prilygsta būti suaugusiam. Todėl jo iniciacija bus dviguba: išdavęs, įvykdęs mafijos nurodymą, jis iš tikrųjų peržengs tą ribą, už kurios nebelieka vaikystės.

 

Du jauni idiotai Marko ir Ciro (Marco Macor, Ciro Petrone) taip pat svajoja apie mafiją, tiksliau, kaip tapę tikrais mafijozais jie praturtės, „prasukinės savo biznelius“ ir turės viską, ko geidžia širdis. Ta širdis, žinoma, geidžia pinigų, moterų ir ginklų. Nors ir gyvendami tarp mafijozų, jie kuria planus, kurie labiau primena holivudinių filmų scenarijus. Tačiau tai paaiškinama gana paprastai – Marko ir Ciro išauklėjo masinė kultūra, nutrinanti realybės ir fikcijos ribas, bet taip ir neišmokiusi prieš ką nors darant susimąstyti. Todėl du infantilai elgiasi taip, tarsi būtų kokio nors realybės šou dalyviai. Bet mafijos taisyklės yra realios, todėl vaikinai yra pasmerkti.

 

Iš paprastos šeimos kilęs Roberto (Carmine Patternoster) baigė universitetą ir ieško darbo. Su atliekų išvežimu susijusi veikla žada visai neblogą ateitį. Bet pelningą atliekų tvarkymo verslą Neapolyje valdo mafija. Todėl Robertui netrukus iškyla pasirinkimo problema. Roberto istorija filme bene akivaizdžiausia. Režisierius vis dėlto gana didaktiškai atskleidžia ekologines didmiesčių problemas.

 

Kitas, daug ryškesnis filmo presonažas, bandantis maištauti prieš nusistovėjusias taisykles, yra siuvėjas Paskualė (Salvatore Cantalupo). Pogrindinėje mafijos siuvykloje jis siuva Haute couture rūbus, kuriuos vėliau dėvi tikros žvaigždės. Paskualė pažeidžia taisykles, todėl jam lieka vienintelis kelias pasitraukti. Šio personažo istorija padeda režisieriui atskleisti ir globalųjį mafijos veiklos aspektą, ir naujas problemas, pavyzdžiui, kinų įsigalėjimą kai kuriose pogrindžio struktūrose.

 

Matteo Garrone pasirinko paprastą stilių, tarsi filmuotų reportažą apie mafijos šeimas ir jų valdžioje atsidūrusius žmones. Kartais stilius primena apie italų neorealizmą, ypač kai ekrane neprofesionalūs aktoriai. Tačiau taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio, nes Garrone yra idealus stebėtojas. Jis pastebi viską menkiausią gestą, drabužių, buities ar interjero detalę, iškalbingai perteikiančius filmo personažų terpę, jų papročius bei įpročius. Tačiau tas tariamas pasakojimo paprastumas, tarsi ir nesikišant į personažų vidų, leido režisieriui susieti skirtingas istorijas, išsaugoti jų autentiškumo pojūtį ir sukurti nepaprastai įtaigią filmo atmosferą. Regis, bet koks perdėtas „kinematografiškumas“, dirbtinumas pažeistų svarbiausią filmo uždavinį kuo tiksliau atskleisti šių dienų pasaulio būseną, įtaigiai konstatuoti jo diagnozę. Ta diagnozė „Gomoroje“ nepasakoma žodžiais, ji nuskamba nebent filmo pavadinime. Tačiau ji akivaizdi. Kelias valandas praleidus tarp „Gomoros“ personažų, pasaulyje, kur nebeliko vietos žmogiškam solidarumui, kur valdo pinigai, prievarta ir baimė, sunku nesuabejoti tradicinių Vakarų civilizacijos vertybių ateitimi.

 

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.28 (857), 2009-07-17

Versija spausdinimui

Komentarai

maciau per KINO PAVASARI, 2009-07-17 22:20

Ideali recenzija!

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti