Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Rasai Rasų kapinėse


In memoriam


Tojana Račiūnaitė

Share |
Liepos pradžioje mirė dailėtyrininkė, dailės kritikė, Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto darbuotoja Rasa Janonytė. Ji palaidota Vilniaus Rasų kapinėse.

Vienas iš Rasos mėgiamų autorių Chose Ortega y Gassetas skyrė du kultūros pradus: apoloniškąjį ir dionisiškąjį. Apoloniškąjį – darnos ir harmonijos pradą – įkūnija graikų menas, italų renesanso dailė, o dionisiškąjį – karnavališką, siautulio, svaigulio ir mirties nuojautos persmelktą kultūros pradą – galima atpažinti ispanų kultūroje, Velasquezo portretuose, Goyos tapyboje... Atrodo, kad Rasos esybė giminiavosi būtent su dionisiškojo prado dramatiška ir groteskiška sodrių vaizdų ir įvaizdžių kultūra. Aštraus proto, šmaikšti, kritiška ir ironiška, ji mėgavosi menu, menišku disonansu, sarkazmu, intriga... Rasa neapkentė nuobodumo, monotonijos, rinkosi geriau įdomų chaosą, nei nusibodusią ir įprastą tvarką...

 

Iš prigimties apdovanotai kūrybiškumu, gebėjimu piešti, matyti ir suvokti meno kūrinį, išgyventi jo plastinę vizualinę kalbą, Rasai puikiai tiko dailėtyrininkės pašaukimas.

 

Trisdešimtaisiais-keturiasdešimtaisiais savo gyvenimo metais, dirbdama Kultūros filosofijos ir meno institute, Rasa parašė vertingiausius savo straipsnius apie XIX a. pabaigos menininko statusą, romantiškąjį kūrėjo įvaizdį, romantizmo dailę ir dvasinio gyvenimo bruožus Lietuvoje.

 

Paskutinėje šį gegužį surengtoje VDA Dailėtyros instituto konferencijoje Rasa grįžo prie savo senosios temos: „Kurjer Wilenski“ tekstų apie Vilniaus meninį gyvenimą XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Šaltiniai liudijo ir dailėtyrininkė konstatavo: romantizmo laikų menininkas herojus mirė, atsiranda nauji visuomenės poreikiai, nauja meno kūrinio, kaip daikto, samprata. Simboliška, kad pati Rasa turėjo romantizmo laikų menininko bruožų: išdidi, niekam niekada nepataikaujanti, maištinga, aristokratiška, laukianti įkvėpimo, nedirbanti per prievartą ar iš pareigos. Vartotojiškoje visuomenėje tai prabanga, pražūtinga prabanga...

 

Kažkada Rasos ir Jos gyvenamo gyvenimo santykiai pašlijo. Jie vienas kitam pasidarė nebeįdomūs. Jei pati Rasa kalbėtų, ji turbūt pasakytų: dingo intriga, romanas nutrūko... Prieš porą metų, kai mirė Jurga Ivanauskaitė, Rasa sakė: „Mes abi, klasiokės, gulėjom kiekviena savam mirties patale, ji mirė, o aš išgyvenau, nors ji taip norėjo gyventi, o aš juk pati save žudžiau. Gyvenimas pilnas paradoksų.“ Paskutiniame mūsų pokalbyje Rasa ištarė: „Man labai, labai nesiseka... aš nesu optimistė.“

 

Nori ar nenori, bet Tavo vaidmuo, Rasa, šiame mūsų Gyvenimo Teatre išliko ir niekas jo „neišims“ iš scenarijaus. Jo atlikėja – Rasa, mąstanti ir kalbanti savo straipsniuose ir straipsneliuose, Rasa, gyvuojanti mūsų atmintyje. Prisiminkime ją gražiausiomis jos gyvenimo akimirkomis: sąmojingą ir pastabią, linksmą ir smalsią, mokančią matyti grožį ir savitai jį paliudyti...

 

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.28 (857), 2009-07-17

Versija spausdinimui

Komentarai

kQqOLElxnFm, 2012-06-08 08:51

- Bee thank you so much for the opportunity! I hope you fixed your crviang and I'm looking forward to the next guest post Tuty Thanks for your kind words, I hope you enjoy this dish. Don't hesitate to ask if you have any questions!

ugne, 2009-09-29 17:48

Lai si kancios nutyrinta siela nepasiklysta anapus. Lai ja lydi sviesa ir ramybe tolimesneje kelioneje.

O., 2009-07-23 01:30

Labai liūdna...
Puiki buvo dėstytoja..

studijokas iš Panevėžio, 2009-07-22 15:50

Užuojauta artimiems, užuojauta pažinojusiems. Liks geri prisiminimai.

raine, 2009-07-20 13:03

gaila Rasos, protinga moteris ir gera menotyrininke buvo - tik tiesa raso, kad ji ir jos gyvenimas vienas kito taip ir nepamilo. Grazus Tojanos tekstas, aciu.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti