Beniūniuodama šį begalinį priedainį išstrikčiojau visais parodos koridoriais išraizgytais Paramodel „Plarails“ dariniais, akylai žiūrėdama tai po kojomis, kad neužkliūčiau už plastmasinio krano ar neįminčiau į smėlio salelę (juk parodos eksponatų negalima liesti, o tuo labiau traiškyti!), tai į pripučiamus geltonus Yoyoi Kusama burbulus, simetriškai nusagstytus polkos taškeliais, tai į šešis iš pažiūros vienodus Go Watanabe „veidus“, bandydama surasti dešimt skirtumų. Tik įlindusi į Hiraki Sawa videodarbų salę ir vištakumo pasodinta ant pirmo pasitaikiusio suolelio pradėjau mąstyti apie pavadinimo reikšmę, potekstę arba jos (ne-)buvimą.

Kaip europiečiai mato Japoniją ir kokius stereotipus sukelia žodis Japonija? Keli padriki raktažodžiai, įvesti į interneto naršyklę, tuoj pat išmeta: manga, greitieji traukiniai, įgimtas darbštumas, pažanga technologijų srityje, veido bruožų ypatumai, maža šalis (nors tokia nėra). Taigi nenuostabu, jog parodos atidaryme šias klišes atliepiant nugirdau porelę: „Taip ir maniau, kad bus kažkas su kompais ir fotošopais, čia juk japonai!“ Šių pastebėjimų kontekste pavadinimas „Big in Japan“ įgauna pelnyto sarkazmo – kas kitas, jei ne būtent šie europiečiai palaiko tokių stereotipų gyvybingumą? Be to, jei už pavadinimą galima dėkoti kuratoriams, tai humoro jausmu jie tikrai nesiskundžia. 1:0 japonų naudai.

Į naudą išėjo ir tai, jog paroda lengvai aprėpiama tiek prisiekusiems meno mylėtojams, tiek mažiems vaikams, kuriems meno konceptai dar neprieinami. Galima būtų teigti, kad paroda priartėja prie socialistinio požiūrio, kad menas yra skirtas visiems – mažiems ir dideliems, meno ištroškusiems žinovams ir tiems, kurie į meno parodą atėjo pirmą kartą. Ji neįpareigoja ir neglumina, o veikiau prisitaiko prie to, ką žiūrovas pasirengęs pamatyti: Yoyoi Kusamos darbai – tai taškuoti burbulai, likę ore, arba psichinės ligos kankinamo proto siekis surasti atramos tašką simetrijoje. Sapnų įkvėpti Hiraki Sawa videodarbai šiuo pasauliu, nors jį ir vaizduoja, nekvepia, veikiau primena filmą, sumontuotą iš laimingų, nostalgiškų ir kiek padrikų, mistiškų prisiminimų, kurių pagrindinis veikėjas yra kiekviename kadre tykantis ciaroscuro efektas. Prisimenu, kad žiūrėdama šiuos filmus pasijutau lyg transcendentinėje erdvėje (gal dėl to, kad bandžiau žiūrėti daugiau nei į vieną ekraną tuo pačiu metu), tačiau bandant prisiminti juos po savaitės pasąmonėje iškyla tik košmariški vaizdiniai, matyt, postsinematinės vaizduotės dariniai.

Šie menininkai labai skirtingi tiek medijomis, tiek raiškos strategijomis, bet pasąmonėje krebžda mintis, kad visus darbus sieja nematoma gija ir tikrai ne kompiuteriai. Jei visus eksponuojamus darbus galima būtų apibrėžti ir surasti „pagrindinius bruožus“, tai vienas iš jų neramiai, bet tikrai sėdėtų tarp baltų manijos ir apsėdimo sienų. Noras aprėpti žmonių apgyvendintas vietas, kurių sienomis, grindimis, lubomis tarsi virusas plistų žaislinių traukinių bėgiai arba iki ateiviškumo modeliuojami žmonių veido bruožai, kol išeiga neprimena „nei žmogaus, nei daikto“ – tai tikrai į begalybę ir apsėdimą linkusi pasąmonės plėtra.

„Big in Japan“ paroda laviruoja tarp kritikos ir savikritikos, tarp parodai parinktų menininkų atvirumo bei nuoširdžios aistros savo pašaukimui ir žaidimo bei savotiško paslaptingumo. Belieka nekantriai laukti antrosios „EU-Japan Fest“ parodos respondentės, atsidarysiančios liepos 13-ąją, kur išvysime užsienio menininkų pastangas suprasti Japoniją.

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.27 (856), 2009-07-10