Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
FOTOGRAFIJA

Žvilgsnis į dangų


Gintauto Trimako fotografijų knyga „Miestas kitaip (dviračio stovėjimo vietos)“


Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

Share |
Nuotr. Gintautas Trimakas. Iš ciklo „Miestas kitaip“. 2008 m.
„Kita fotografija“ (vienas iš ES programos „2008-ieji – Europos kultūrų dialogo metai“ Lietuvos nacionalinių projektų) primena savotišką XXI a. eskapizmo atmainą, pasireiškiančią neslepiamu nuoboduliu kūriniuose, tradicinės fotografijos nepakankamumo suvokimu. Todėl „Kitą fotografiją“ norisi vadinti daugiau nei projektu. Veikiau tai ryškėjantys naujo nūdienos fotografijoje reiškinio, verto atskiro aptarimo, bruožai.

Projekto dalyviai siekia oponuoti vyraujančiam sociokultūros ir meno kontekstui, bando atskleisti kitokį požiūrį į supančią aplinką, propaguoti ne komercinį, o eksperimentinį fotografijos meną. Taigi bandoma grįžti prie pačių fotografijos ištakų – šviesos ir judesio. „Kita fotografija“ pristatomi tokie darbai, kurių nepavadinsi tradicine fotografija: jaunų ar savamokslių autorių kūryba, keliautojų dienoraščiai ir t.t. (Deja, dėl dalyvių atrankos nebuvimo kai kurie alternatyvios fotografijos vardu dengia paprasčiausią diletantizmą.) Sunku nustatyti, kada nuotrauką būtų galima pavadinti „kita“, nes neaiškūs „Kitos fotografijos“ kriterijai. Jei remsimės projekto koncepcija, svarbiausia – kitokio požiūrio/žiūros taško pateikimas. „Kita fotografija“ kuria naujus, dažnai alternatyvius raiškos būdus. Vienas iš tokių „kitos“ fotografijos propaguotojų – Gintautas Trimakas.

 

Fotografas priklauso vyresnei kartai nei dauguma „Kitos fotografijos“ kūrėjų. Jo dalyvavimas linkusiame į konceptualumą projekte nestebina, priešingai – atrodo natūralus pagal išpažįstamas estetines pažiūras. Tačiau iš kitų Trimako kūryba išsiskiria apgalvotumu ir brandumu: joje mažiau eksperimentavimo broko. Be to, jo kūriniuose nėra naratyvo, socialinio idėjos užtaiso, priešingai negu, pavyzdžiui, Joanos Deltuvaitės, Gyčio Skudžinsko, Antano Sutkaus, Vidmanto Ilčiuko, Roko Pralgausko ir kitų darbuose.

 

Šiais metais knygynuose pasirodė daili Trimako fotografijų knyga „Miestas kitaip (dviračio stovėjimo vietos)“ (2008). Bandydama aptarti šį įvykį, kalbėsiu apie knygoje pateiktus, jau anksčiau nemažai dėmesio sulaukusius menininko darbus, o būtent apie fotografijų ciklą, atliktą pinhole technika, kur pateiktas radikaliai kitoks požiūris į aplinką.

 

Radikalumas pasireiškia tuo, kad žiūrima ne žmogui įprasta horizontalia kryptimi, o vertikalia, ir žiūri ne menininkas, o jo dviratis. Trimako vaidmuo fotografijų kūrimo procese apsiriboja tik koncepcijos kūrimu, visa kita atlieka jo dviratis, ant kurio bagažinės pritvirtinta pinhole kamera. Šios analoginės fotografijos kūrimo procesas ypatingas, nes fotografas nežino, koks vaizdas susisluoksniuos juostoje ar fotopopieriuje. Tam tikra prasme menininkas su kamera dalinasi atsakomybe, jis tampa idėjos bendraautoriu. Tokiu būdu Trimakas kvestionuoja žmogaus, kaip kūrėjo, mitą.

 

Trimako dviratis tampa mistiniu jo aplinkos liudytoju ir laidininku. Maža to, Trimakas palieka jį „dirbti“ lyg pameistrį, o pats eina gerti kavos. Žiūrėdami į „Miestą kitaip“, matome tai, ką skirtingose vietose pastatytas dviratis matė pro kameros akį, kuri fiksavo vaizdą į viršų. Dažnai į dviračio akiratį pakliūdavo dangaus lopinėliai, stogų atbrailos, lietvamzdžių fragmentai, elektros laidai ir efemeriški, praplaukiantys žmonių siluetai. Išgaunamas atsitiktinis vaizdas, bet menininko koncepcija, kuri pasitelkia atsitiktinumą, yra apgalvota.


Dviratis statomas vietose, kurios yra menininko dienos ritualo dalis: šalia Dailės akademijos, prie mėgstamų kavinių, gatvėse, koridoriuose, prie namų... Matyti, kad kai kurios vietos kartojasi, nors objektai sunkiai identifikuojami dėl netradicinio žiūros taško. Fotografijos nesileidžia analizuojamos formaliuoju metodu, nes atsitiktinumo analizavimas beprasmiškas kaip delfinų piešinių gvildenimas. Nors reikia pripažinti, kad menininko pameistrys vis dėlto turėjo „gerą akį“ (žinoma, ne be meistro atrankos).

 

Šių fotografijų prasmę taikliai apibūdina knygos „Miestas kitaip“ įvadinio teksto autorius dailėtyrininkas Jonas Valatkevičius. Anot jo, Trimako fotografijos byloja apie žmogų, šiandienio funkcinio pasaulio požiūriu atliekantį visiškai beprasmius veiksmus. Iš to išnyra savotiškas kasdienio veiksmo ritualizavimas ir mėginimas įprasminti, bandymas jame apčiuopti gyvenimo, miesto, žmogaus judėjimo ir kitimo esmę.

 

Trimako miestas tarsi ne tas, kuriame gyvename, einame į darbą, į pasimatymus, mokomės, kenčiame, vedžiojame šunis, einame apsipirkti... Jis tylus tarsi norėtų likti anonimiškas (iš nuotraukų būtų sunku identifikuoti net jo pavadinimą). Purvinoje ir triukšmingoje miesto kultūroje ieškoma nepaliestų rezervatų, besitelkiančių ne akiai įprastoje horizontalioje, o vertikalioje erdvėje, kuri savaime išreiškia dvasinį pakylėtumą, polėkį, net užsimena apie galimą religinę interpretaciją. Todėl Trimako knyga ne šiaip sau siūlo pažiūrėti į tai, ką matė paliktas jo dviratis, kol jis gėrė kavą. Knyga primena apie miesto gaudesy, sekuliarios, vartotojiškos visuomenės užmirštą žiūrėjimą į dangų. Pripažinkime, juk tai darome iš tiesų retai. 

 

*  *  * 

„7 meno dienos“ Nr.26 (855), 2009-07-03

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

mXrmPmruLVbcDhbDjgu, 2012-07-16 15:53

We could've done with that ingsiht early on.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti