„Tebūnie naktis“ – naktinis renginių maratonas, vykstantis Vilniuje jau trečius metus. Tačiau šiemet, kaip pasirodė, tas maratonas buvo kur kas intensyvesnis ir visur suspėti tapo fiziškai neįmanoma. Senokai mačiau Vilniaus gatves, tokias pilnas klegančių ne tik pailsėti į Lietuvą atvykusių svetimšalių, bet ir vietinių. Ir nors galva dar kiek sukosi nuo optimistinių Nacionalinės galerijos atidarymo nuotaikų, vis dėlto buvo įdomu, ką per šiuos mokslo metus nuveikė VDA diplomantai.

„Meno celės“ ypatingos tuo, kad sugeba „iš aukščiau nuleistą“ iniciatyvą sulydyti su pačių studentų kūrybinėmis intencijomis. Juk diplominis darbas, bent jau teoriškai, turėtų parodyti, ko studentas išmoko, kaip patobulėjo ar regresavo. Nenuostabu, kad tarp atrinktų baigiamųjų darbų pasitaikė nemažai ir labai „išjaustų“, vertų dėmesio kūrinių.

Įdomi man pasirodė Linos Miklaševičiūtės audiovizualinė instaliacija „Vilnius kaip mano vaikystės atminties archyvas“. Nors, kaip supratau, „Meno celėms“ buvo pateiktas ne visas darbas, tai jo meninės vertės nė kiek nesumenkino. Šioje videoinstaliacijoje esantys vaizdo trikdžiai yra bene svarbiausi autorės koncepcijai. Jie padeda sukurti „archyviškumo“ jausmą bei dialogą tarp erdvės ir laiko, dabarties ir praeities. O vaizdui trikdžiai suteikia efemeriškumo. Erdvė tarsi susisluoksniuoja – praeitis įsispraudžia į dabartį. Visas videodarbas – kelionė iš vieno taško į kitą, iš praeities į ateitį. Mus pasiekiantis vaizdas sąmoningai paverstas dokumentikos imitacija, kuri per muziką prisipildo kažkokių psichofizinių efektų, atsirandančių greičiausiai dėl judančio vaizdo siurrealumo. Tačiau šis siurrealumas reiškiamas ne per temą, kaip pirmieji avangardinio kino pavyzdžiai (Maya Deren), o sąmoningu formos, grynojo vaizdo komplikavimu. Šiuo atveju judantis vaizdas dėl tų „archyvinių“ trukdžių beveik pavirsta nuotrauka, sugrįžta prie savo ištakų. Kartais atrodo, kad tai yra fotografija, kurioje esantys veikėjai kažkokiu magišku būdu pradėjo judėti. Praeities efemeriškumą, būties trapumą dar labiau sustiprina vaizdą lydinti muzika, kuri į trikdymo atmosferą įjungia dar ir klausą. 

Panašią atmosferą kuria ir Rimo Sakalausko „Sinchronizacija“. Nors artnews.lt jis buvo pavadintas vizualiai ir techniškai įspūdingu, bet konceptualiai ne itin stipriu, ne visai sutikčiau. Dėl vizualinio malonumo, patiriamo žiūrint į „Sinchronizaciją“, diskutuoti tikrai neverta. Videodarbo koncepcija gana aiški. Kaip ir Miklaševičiūtė, Sakalauskas nori sugluminti, tik naudojasi jis ne dabarties ir praeities gretinimu, o žaisdamas ne mažiau fundamentaliomis realybės ir fikcijos temomis. Dar įdomiau, kad tas „įspūdingas technikumas“ kaip tik padeda kurti koncepciją. Pamažėl nuo žemės atsiplėšiantys, iš savo įprastinės buvimo vietos nežinia kaip, kodėl, kada, kam pasišalinantys ar neįprastai judantys objektai, pavyzdžiui, gaublys-karstynė, sukelia grėsmingumo, neužtikrintumo, reliatyvumo įspūdį. Čia vėlgi atsiranda fundamentali „viskas reliatyvu“ tema. Atsiplėšimo, skriejimo veiksmai techniškai taip gerai atlikti, kad atrodo, jog vaizdas realus, nors simuliacijos faktas čia akivaizdus. Įdomu dar ir tai, kad nuo žemės atsiplėšiantys objektai tarsi lieka niekieno nepastebėti, nors taip norėtųsi, kad televizijos bokštas imtų ir nulūžtų po savim palikdamas kalną griuvėsių arba gaublys-karstynė kosminiu greičiu nuskrietų kur nors į padanges, tačiau taip galbūt sąmoningai neatsitinka, todėl kartais susidaro įspūdis, jog visas tas fiktyvus judėjimas matomas tik perleidus vaizdą pro objektyvą, panašiai kaip nuotraukose išryškėja tai, ko mūsų rega nesugeba užfiksuoti.

Įdomu, kad „Meno celės“ tampa savotiška alternatyva Studentų meno dienoms, kurios jau antrus, trečius ar kažkelintus metus iš eilės patiria fiasko. Tikėkimės, kad ir kitais metais gerų studentų baigiamųjų darbų pamatysime dar daugiau, nes apetitas kyla bevalgant.

*  *  * 

„7 meno dienos“ Nr.26 (855), 2009-07-03