Ir pabandyk dabar oficialiems Rusijos ideologams įrodyti, kad Lietuva buvo okupuota. Ir taip visada: kokį tik didybės faktą beiškeltum – kas nors skaudžiai skaudžiai įdurs iš Rytų ar Vakarų pusės. „Gana verkšlenti!“ – sykį ryžtingai pasakėm ir nusprendėm tapti drąsia tauta, parodyti pasauliui, kokie mes esame ir, po galais, KUR mes esame! Juk vis dar tenka viešint svečiose šalyse dievagotis, kad Baltija skalauja ne Rusijos krantus (Kaliningrado šiuo atveju geriau neprisiminti), kad nuo seno čia lietuvių gyventa. Plačiai buvo užsimota kurti drąsuolės Lietuvos įvaizdį, netgi keisti šalies pavadinimą anglų kalba. Iš archyvų išsitrauktas tūkstančio metų senumo rankraštis, kuriame pirmąsyk minima Lietuva, šiek tiek glumina: savo rašytinę istoriją lietuviai pradeda nuo misionieriaus Brunono nukirsdinimo. Tiek to, „naujajam drąsumui“ pagrįsti tai gal net į naudą. Vilnius pirmasis Baltijos šalyse išsikovojo Europos kultūros sostinės statusą – dar vienas veržlumo koziris Lietuvai, pirmajai ištrūkusiai ir iš Sovietinės imperijos. Nespėjo šis drąsuoliškas sumanymas įsibėgėti, ir vėl – skaudus dūris. Šįsyk iš visų pusių ir dar iš vidaus: užklupus globaliai ekonomikos krizei, Vyriausybė ženkliai nurėžė tiek Lietuvos vardo tūkstantmečio, tiek Europos kultūros sostinės biudžetus ir visiškai sustabdė drąsaus šalies įvaizdžio kūrimo finansavimą. Jeigu tikėsime rinkodaros dėsniu, skelbiančiu, kad net ir pati negatyviausia žinia yra gera reklama, galime guostis, kad skandalais ir politikų peštynėmis išgarsėjęs Vilnius taps pavyzdžiu, kokia neturėtų būti Europos kultūros sotinė, o Europos komisija jau imasi priemonių, kad Vilniaus scenarijus nebepasikartotų. Taigi nėra to blogo, kuris neišeitų į gera, jei ne sau, tai bent kitiems.

Štai kokios mintys lindo į galvą birželio 27-osios vakarą atkakus į Trakų pilies kiemą žiūrėti Amilcare’s Ponchielli operos „Lietuviai“ premjeros – baigiamojo Vilniaus operos festivalio renginio, įtraukto į nacionalinę programą „Vilnius – Europos kultūros sostinė“. Jeigu Dievas lietuvių tautos ir neišsirinko, tai bent jau pagailėjo – abu savaitgalio vakarus nors ir grūmodamas juodais debesimis, dangus išsilaikė nepratrūkęs liūtimis ir leido tautiečiams pasigėrėti mūsų narsą apdainuojančia itališka muzika. Laimingo atsitiktinumo dėka niekada Lietuvoje nesilankęs ir greičiausiai nė vieno lietuvio niekada nesutikęs XIX a. italų operos kūrėjas išaukštino lietuvių tautą kaip drąsią ir didingą, kuriai tėvynės laisvė brangesnė už gyvybę. Tai vis Adomo Mickevičiaus, kurio poema „Konradas Valenrodas“ pateko į rankas vienam iš „Riccordi“ leidyklos libretistų, nuopelnas. Įtikintas poemos grožiu ir tinkamumu operos libretui, garbusis Casa Riccordi pavedė libretą parašyti Antonio Ghislanzoni (žinomam kaip „Aidos“ libretistui), o muziką – Ponchielli. Dar vieno laimingo atsitiktinumo neįvyko. Nors sakoma, kad libretas buvo pasiūlytas pačiam Giuseppe’i Verdi, senasis metras jau nebesiruošė rašyti operos. Tai bent argumentas būtų mums amžinoje trintyje su rusais ir lenkais dėl istorinio orumo – pats Verdi būtų išaukštinęs lietuvius! Nors Ponchielli plunksnai priklauso 12 operų ir keli baletai, tik vienintelė jo opera „Džokonda“ tapo repertuarine ir išgelbėjo kompozitoriaus vardą nuo užmaršties rūdžių. Aštuntoji jo opera „Lietuviai“ irgi būtų dulkėjusi Milano archyvuose, jei ne Čikagos lietuvių opera, kuri ne sykį statė veikalą šaltojo karo metais. Na, teisybės dėlei reikėtų prisiminti viską nuo pradžių. Po sėkmingos operos premjeros 1874 m. teatre „La scala“, ji buvo pastatyta Romoje, Turine, kituose Italijos miestuose, netgi Buenos Airėse, Čikagoje, o praėjus dešimtmečiui – Sankt Peterburge. Carinė Rusija nepasibodėjo romantinio siužeto apie vienos iš savo gubernijų istorinę kovą už laisvę. Na, žinoma, opera buvo pakoreguota ir apdairiai pervadinta „Aldona“. Deja, Valstybės teatras taip ir nesuspėjo tarpukaryje pastatyti šios operos. Lietuvoje pirmą kartą „Lietuviai“ suskambo tik 1991 metais bendrame LNOBT ir Čikagos lietuvių operos pastatyme.

Šis pastatymas – antra proga išvysti „Lietuvius“ mūsų krašte. Pasirinkimas juos parodyti ne LNOBT scenoje, o Trakų pilies kieme – geras sprendimas, išėjęs į naudą visų pirma pačiam veikalui. Pseudoautentiška viduramžių aplinka tarytum užglaistė, veikiau, nukreipė dėmesį nuo libreto trafaretiškumo, padėdama spektakliui virsti efektingu demokratišku reginiu, kurio žanras nepavojingai slysteli nuo muzikinio teatro link pakilių tautinių ar religinių švenčių, kai bendruomeniškumo, tautiškumo jausmas tvyro ore ir, ko gero, yra didesnė vertybė nei pats meninis rezultatas. Publika (ir tūlas kritikas) tokiais atvejais būna pasirengusi atleisti viską, „kas ne taip“.

Siekdamas dramatizuoti Mickevičiaus poemą, libretistas smarkiai nutolino operos siužetą nuo istorinių įvykių, tad į libretą įsivėlė daugybė netikslumų, nemotyvuotos personažų elgsenos, ką jau kalbėti apie akibrokštą su Vytautu Didžiuoju (operoje – Vitoldas), kuris čia virsta lietuvių išdaviku. Operos muzika lyg ir rašyta sekant bel canto kanonais, bet jos ekspresyvi, melodinga tėkmė, laisvai užliedama arijų ir atskirų numerių kontūrus, labiau primena vėlyvojo Verdi ir veristų stilių, o gausios išplėtotos chorinės scenos artina prie ankstesnio Verdi, kai jis rašė monumentalias masines scenas savo patriotinėms operoms, apžavėtas risorgimento – Italijos vienybės – idėjų.

Operą režisuoti LNOBT (festivalio rengėjas) taikliai ir netgi, sakyčiau, saugiai pasirinko Joną Jurašą, nuo Juozo Grušo „Barboros Radvilaitės“ 1972 metų pastatymo Kauno dramos teatre pripažintą kaip aktualiai ir gyvybingai, sykiu moderniai į tautos istorij...