Istorija neįmanoma be erdvės. Maža to, ji nuo jos priklausoma. Anot Michelio de Certeau, erdvė atsiranda tuomet, kai ją užpildo vyksmas: „Erdvė - tai veiklos, žyminčios kryptį ir laiką, rezultatas. Ji skatina tą erdvę funkcionuoti kaip daugiaprasmę konfliktų ir taikių susitarimų visumą.“¹ Erdvė yra būtina istorinių įvykių dimensija, visiškai atsiskleidžianti tuomet, kai teritorijos strategiškai užgrobiamos vadovaujantis fatališka „kraujo ir žemės“ politika. „Rusijos istorijos atlasas“ mums tą vaizdžiai parodo - jame užbrūkšniuotos ne tik mūšių vietos, bet nurodomas ir karo veiksmų spindulys.

Sutartiniais ženklais Mačiūnas žymi ir aiškina: apskritimas reiškia vietovę, žvaigždutė - ekspedicijos tikslą ar mūšio vietą ir pan. George'as Kubleris savo straipsnyje „Laiko kontūrai“ (Londonas, 1962), rašo apie istoriniams žemėlapiams būdingą sudėtingų reiškinių schematizavimą. Pateikiami elementarūs duomenys ir požymiai, informacija redukuojama. Grafiškai nesukuriama nieko naujo, tačiau turinio koncentracija ir vizualinis vienarūšiškumas lavina episteminį suvokimą. Šios rūšies žemėlapių vertę lemia ne formalūs estetiniai kriterijai, bet tiksli grafinė informacija. „Atlasas“ skirtas ne tiek estetiniams malonumams, - tai konceptuali istorinių faktų matymo ir interpretavimo priemonė. Neišsakytas Mačiūno tikslas buvo susiejus kartografijos metodus, istoriografines žinias ir pateikimo kontekstą suvokti Rusijos valstybę kaip istorinį vienetą ir atskleisti jo interpretavimo galimybes.

Siekdamas parodyti šias interpretavimo galimybes, Mačiūnas ėmėsi kito istorijos vaizdavimo būdo - atlasą pakeitė grafikai. Žemėlapį, vizualinę reprezentaciją pakeitė abstrakčios diagramos, grafinės kompozicijos. Naujoji apipavidalinimo matrica rėmėsi ne plokštuma, o linija. Grafikams Mačiūnas naudojo paprastą rašymo popierių. Žydrai suliniuotą, su rožine vertikalia linija kairiajame lapo krašte. Jis savaime atrodė kaip erdvės ir laiko interpretacijos modelis, nes sudarė dvimatę koordinačių sistemą² . Perkelta ant tinklo istoriografinė erdvė, istoriniuose žemėlapiuose užėmusi tiek daug vietos, paklūsta chronologiniam ar sinchroniniam vaizdavimui. Braižant grafikus, prioritetas suteikiamas ne erdvei, bet laikui. Gretiminio žymėjimo pakeitimas eiliškumu rodo pasikeitus Mačiūno atskaitos matą. Dabar jis rėmėsi ne horizontaliuoju geohorizonto, bet vertikaliuoju, tai yra laiko ašies, formatu. Turinio prasme paradigmų pakeitimą pabrėžia pavadinimai. Pilnas atlaso pavadinimas yra „(Erdvė-laikas) Rusijos istorijos atlasas“. Įžymiąja IBM spausdinimo mašinėle, išgarsėjusia dėl vėlesnių Fluxus publikacijų, Mačiūnas atspausdindavo titulinį tekstą ir įklijuodavo jį į atlasą. Panašiai apipavidalinti „Graikų ir romėnų meno istorijos grafikai“ (apie 1955-1960). Kitoje diagramos pusėje jis priklijuodavo komentarus. Mūsų kontekstui svarbus sakinys: „Meno istorijos fragmentų (laikas-erdvė) grafikas“³. Didžiulį 6 x 12 pėdų „Meno istorijos grafiką“ (1955-1960) Mačiūnas taip pat charakterizavo kaip „laiko/erdvės grafiką, klasifikuojantį visus praeities stilius, kryptis, mokyklas, menininkus etc.“⁴. Aiškus Mačiūno istorinių žemėlapių erdvės ir chronologinių grafikų laiko prioritetų atskyrimas atsispindi ir Fluxus diagramose: išryškėja erdvės ir laiko pateikimo manierų, jų palaipsninio suartėjimo ir susipynimo avangardas⁵.

Chronologinės diagramos, Mačiūno braižytos studijų metu, iš dalies atkartoja Rusijos istoriją, pateiktą „Atlaso“ žemėlapiuose, arba ją tęsia. Tiesa, daro tą skirtingai. Chronologijos, apimančios periodą nuo 1881 iki 1950 metų, istoriografinė erdvė, kaip sakyta, akivaizdžiai suspausta pabrėžiant linijinio, laiko skale išreiškiamo judėjimo dramatizmą. Dabar pokyčių tempas ir mikroistorinė įvykių seka tapo svarbesnė už didžiuosius teritorinius pakitimus. Skirtingos apimties, bet nuosekliai išdėstytos diagramos leidžia įžvelgti du istorijos modelių tipus. Nuo 1881 m. mažėjimo tvarka išdėstytos laiko skalės atskleidžia Rusijos istorinius laimėjimus, mat Mačiūnas Sovietų Sąjungą pristato įspūdingu trimačiu grafiku, išplaukiančiu iš praeities kvintesencijos. Trijų dalių „Rusijos istorijos chronologija: 867-1950“ didėjimo tvarka iliustruoja istorijos raidą iki aukščiausio Sovietų Sąjungos taško. Nepaisant socialinių sukrėtimų, kurie nenutylimi, jos laimėjimai, palyginti su praeitim, yra didžiuliai. Naudodamas į aukštį nukreiptą kėlimo jėgos modelį, Mačiūnas pristato istorijos vyksmą kaip galingą evoliucijos srovę. „Rusijos istorijos chronologijoje: 867-1950“ Mačiūnas ėmė kitaip braižyti Rusijos istoriją⁶. Nepaisant to arba būtent todėl, „Chronologija“ tampa konceptualiu „Rusijos istorijos atlaso“ priedu, taip pat ir dėl „Atlase“ nepaliesto, o čia akcentuojamo sociokultūrinio šalies istorijos aspekto. „Chronologijos“ eskizuose laiko erdvė išsiskleidžia nuo pirmojo krikščionių vyskupo, pasiųsto į Kijevo Rusią 867 m., iki Stalino eros pabaigos. Sinchroniškas Bažnyčios, meno ir kultūros istorijos, ekonominių ir socialinių veiksnių bei valstiečių valstybės militarizavimo vaizdavimas sukuria turtingą pažinimo žemėlapį. Reiškinių sąsajas atskleidžia ir daugybė baltų dėmių. Nuo XV a. iki XIX a. pradžios gyventojų skaičiaus ir eksporto augimo kreivės daugmaž tolygios, o po 1900 m. žemės ūkio produktyvumas labai staigiai mažėja. Ši pieštuku pildyta grafa pasibaigia staiga, tarsi Mačiūno darbas būtų buvęs nutrauktas. Iš tikrųjų tai reiškia lėtai atslenkančią maisto krizę karinio komunizmo metais.

Informacijos perpildytos zonos ir baltosios dėmės perteikia diagramose glaudžių ryšių ir nuotolinių santykių raizginį. Neužpildytas informacinis laukas suteikia erdvės interpretacijoms. Istoriografinėms galimybėms ribų nėra. Daugiau nei tūkstantmetį aprėpianti „Chronologija“ rodo, kad Mačiūnas buvo susitelkęs į Rusijos istorijos visumą. „Rusijos istorijos chronologija: 867-1950“ yra neužbaigta, įpareigodama stebėtoją ji palieka erdvės antriniam semantinių ryšių tinklui. Kad galėtų palyginti, stebėtojui patartina retkarčiais užmesti žvilgsnį ir į „Atlasą“. Ne tik dėl jame esančios papildomos informacijos, bet ir dėl pasikartojančių, tarkim, 988 ar 1494 metų duomenų. Informacijos sutapimai, pavyzdžiui, prieduose, atskleidžia glaudžias abiejų darbų tarpusavio sąsajas. Visapusiškas Rusijos istorijos paveikslas atsiveria tik tada, kai abi knygos - „Rusijos istorijos chronologija: 867-1950“ ir „Rusijos istorijos atlasas“ - yra apžvelgiamos kartu.

Kryptis - Rusija

Kurdamas „Atlasą“ ir „Chronologijas“ Mačiūnas įgijo išsamių Rusijos istorijos žinių. Svarbiausius duomenis ir faktus jis surinko būdamas „Šiuolaikinės Rusijos valstybės raidos“ kurso pažengusiems studentams klausytoju ir rausdamasis po knygas bei žinynus. Visą gyvenimą jis buvo mokslo tarnas. Enciklopedines žinias Mačiūnas skrupulingai kaupė kortelėse arba darydamas užrašus, sistemino jas braižydamas žemėlapius ir grafikus ir taip pasiekdavo rezultatą. Geriausias jo darbštumo įrodymas - dvidešimt metų kurti braižiniai.

Rusijos istorijos pagrindai, kuriuos Mačiūnas savo noru įgijo Pitsburge, pravertė jam studijuojant meno istoriją Niujorko universiteto Dailės institute (1955-1960). Mačiūnas susidomėjo Rytų Europos ir Azijos tautų kraustymusi dar braižydamas mokomąjį geoistoriografinį kraštovaizdį. Niujorko universitete jis intensyviai gilinosi į šios temos studijas⁷. Klajokliai rūpėjo Mačiūnui ne vien dėl to, kad pats turėjo panašios patirties: gimęs 1931 m. Kaune, jis dėl ligos augo Šveicarijoje, vaikystę ir ankstyvąją paauglystę praleido gimtajame mieste, jo šeima, 1944 m. Rusijai okupavus Lietuvą, bėgo į Vokietiją, o 1948 m. emigravo į JAV. Augantį Mačiūno susidomėjimą Rusijos istorija sunku paaiškinti vien tik jo emigracija, arba tuo, kad jo motina ir visa jos giminė buvo rusų kilmės⁸. Kurdamas „Atlasą“ Mačiūnas netiesiogiai atstovavo visą gyvenimą garbintos motinos kilmės šaliai ir dar labiau nutolo nuo nemylimo tėvo, kuris gimnazijoje buvo auklėjamas lietuvių patriotizmo dvasia ir dalyvavo partizanų kovose prieš sovietus. Tačiau Mačiūno biografija ir kilmė neturėjo lemiamos reikšmės domėjimuisi Rusijos istorija. Daug labiau Mačiūną traukė kultūrinės hunų antplūdžio ir klajoklių tautų - totorių, mongolų ar tiurkų - kraustymosi pasekmės. Tautų kraustymosi generuota kultūros transformacijų energija atsispindi „Atlase“, ypač tose jo vietose, kur Mačiūnas krypties vektoriais pažymėjo greito judėjimo impulsus.

Rusijos istorija davė Mačiūnui peno sociokultūrinių procesų apmąstymams. Vėliau, 7-ajame dešimtmetyje, jais rėmėsi reformacinio meno, vadinamojo Fluxus, praktika. Inicijavęs avangardinį judėjimą, Mačiūnas bandė pratęsti revoliucinę Rusijos istorijos fazę⁹. Fluxus sąmoningai perėmė rusų „Kairiojo meno fronto“ (LEF) tradiciją. Tai buvo po 1917 m. susikūrusi ir 1923-1925 m. apie tokio paties pavadinimo žurnalą susibūrusi socialistinio meno kūrėjų grupuotė. Kaip ir LEF, Mačiūnas propagavo socialiai aktyvių menininkų kolektyvą ir laipsnišką buržuazinio elitinio meno sunaikinimą. Kuo ilgiau Mačiūnas gyveno Vakaruose, tuo labiau ryškėjo jo ideologinės sąsajos su Rytais, charakteringos jo socialiai orientuotai savimonei. Amerikoje tasai „prosovietinis lietuvis“ (Dick Higgins) prisistatydavo kaip laisvanoriškas Rusijos šalininkas, priklausantis retai „marksistų-leninistų“ rūšiai (Jackson Mack Low).

Pasirinkęs šūkį „komunistai turi tapti kultūros revoliucijos lyderiais“, Mačiūnas suteikė Fluxus anarchistinį klajokliškos kultūrų transformacijos impulsą. Antrasis hunų antplūdis buvo suplanuotas kaip didelė agitacinė propagandinė kelionė Transsibiro geležinkeliu. Gali būti, kad sumanymą įkvėpė Dzigos Vertovo kino vagonas, prikabintas prie agitacinio „Spalio revoliucijos“ traukinio. Vertovas rodė filmus ir kino kroniką dažniausiai neraštingiems atkampių jaunos Sovietų Rusijos regionų gyventojams. Kažko panašaus norėjo ir Mačiūnas, planavęs kelionę traukiniu iš Vladivostoko į Maskvą. Mačiūnas svajojo, kad kiekvienoje stotelėje vyktų Fluxus prezentacijos, už kurias vietinė publika - čia jau tikras Mačiūnas - atsilygintų maistu. Šis ambicingas projektas buvo numatytas per tarptautinį koncertinį turą 1964 m. žiemą¹⁰. Net labai norėdamas apsilankyti Sovietų Sąjungoje, jis neįtikino bendraminčių šalti kojų Sibire už maistą¹¹. Kelionė žlugo. Mačiūnas į tėvynę taip niekada ir negrįžo.

Mačiūnas keliavo noriai ir daug, ir ne tik vedžiodamas pirštu per „Rusijos istorijos atlasą“. Kitaip nei įsivaizduojamų, jo tikrų kelionių sąlygos dėl pinigų stygiaus dažnai būdavo prastos ir kenkė lėtinės astmos kamuojamam organizmui. 1962 m. gavęs gerą tarnybą JAV kariuomenėje Vysbadeno mieste, Mačiūnas galėjo dažnai išvykti į keliones kartu su motina. Didžiausios kelionės maršrutas vedė per Prancūziją, Italiją, Olandiją ir Vokietiją. Mačiūnas laikė save Fluxus pranašu. Neramios kelionės tarytum atitiko darbo specifiką. Kitaip būtų neįmanoma įgyvendinti įtemptą Fluxus festivalių 1962-1963 m. programą, kuri turėjo iškart išgarsinti Fluxus Europoje. Festivaliai vyko Vupertalyje, Vysbadene, Kopenhagoje, Paryžiuje, Diuseldorfe, Amsterdame, Londone, Hagoje ir Nicoje. Mačiūno vizija plėsti Fluxus, kaip tarptautinį avangardinį judėjimą, priklausė nuo kitų Fluxus menininkų mobilumo. Sociopolitinis šių kelionių aspektas negali likti nepastebėtas. Valstybių sienų nepaisymas oponavo siauram nacionaliniam uždarumui, kelionės į Rytų bloką turėjo padėti nugalėti geopolitinę priešpriešą.

Per Fluxus Mačiūnas norėjo kurti istoriją. Deklaruotas tikslas buvo Rytų bloko menininkų įtraukimas. Supažindinti su Fluxus idėjomis - tai viskas, ko reikėjo norint paskatinti socialistinį realizmą neatsilikti. Tam, kad prasidėtų šis, Mačiūno nuomone, neišvengiamas meninis-istorinis transformacijos procesas, turėjo būti įkurtos „tiesioginio Fluxus veikimo būstinės [...] visoje Sovietų Sąjungoje“. Galų gale Fluxus-Jurgis šį nesavanaudišką pasiūlymą ilgo laiško forma išsiuntė ne kam kitam, bet Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komiteto pirmajam sekretoriui ir Ministrų Tarybos pirmininkui Nikitai Chruščiovui¹². Nėra žinoma, ar šis įžūlus pasiūlymas iš viso pasiekė Chruščiovą. Aišku, kad jis niekada nebūtų davęs sutikimo tokio pobūdžio bendradarbiavimui. Sovietų Sąjungos meninio-ideologinio atnaujinimo per Fluxus bandymas taip ir liko dar vienu neįvykdytu avangardo projektu.

„Rusijos istorijos atlase“ dar nematyti šių drąsių vizijų, tačiau tai Mačiūno vidinės geografijos ir biografijos žemėlapis, parodantis jo veržimąsi į Rytus. Mažesniu masteliu jis pakartoja tai, ką vėliau Mačiūnas užsimojo įvykdyti dideliu mastu: pakeisti, tai yra pagerinti pasaulį per Fluxus.

„Rusijos istorijos atlaso“ svarba Mačiūno diagramų kontekste neįkainojama. Jis žymi didžiojo gyvenimo darbo pradžią, iš jo išsivystėkitos istorinės diagramos ir pagaliau Fluxus. Su „Atlasu“ susijusi ir paskutinė Mačiūno 1973 m. diagrama, vadinamasis „Didysis grafikas“ nepaprastai mokslišku pavadinimu „Fluxus istorinio vystymosi diagrama ir kitos 4-matės, klausos, regos, uoslės, jutimo ir lytėjimo meno formos (neužbaigta)“. Žemėlapiai buvo ir visada liko svarbiausia Mačiūno kūrybos tema.

Versta iš originalo vokiečių kalba

¹ Michel de Certeau, Kunst des Handelns, Berlin, 1988, p. 217 ir kt.

² Apie erdvės ir laiko koordinates kaip istoriografinių žinių klasifikavimo sistemą žr. Astrit Schmidt-Burkhardt, Gezeichnete Geschichte. Im Koordinatenraum der Faktographie, in: Angela Lammert, Carolin Meister, Jan-Philipp Frühsorge und Andreas Schalhorn (Hrsg.), Räume der Zeichnung, Berlin und Nürnberg, 2007, p. 25-37.

³ 2.1 x 6.1 colių komentarų lapelis atsiskyrė nuo grafiko. Dabar jis yra Gilberto ir Lilos Silvermanų Fluxus kolekcijoje Niujorko Šiuolaikinio meno muziejuje.

⁴ Žr. George Maciunas, Biographical Data.

⁵ Diagramos Space projected in time GRAPHIC MUSIC / Time projected in space MUSIC THEATRE (1961 gruodis) ir Time projected in 2dim.space POETRY GRAPHICS / space projected in time GRAPHIC MUSIC / Time projected in space MUSIC THEATRE (1962): žr. Astrit Schmidt-Burkhardt, p. 114.

⁶ Žr. Astrit Schmidt-Burkhardt, p. 49-60.

⁷ Apie Mačiūno klajoklių tautų studijas - Thomas Kellein, The dream of Fluxus: George Maciunas: An Artist's Biography, London and Bangkok, 2007, p. 21-26.

⁸ Už šią nuorodą dėkoju Jonui Hendricksui.

⁹ Astrit Schmidt-Burkhard, „Maciunas`s Diagrammatic Net-Works“, in: Ursula Frohne und Anne Thurmann-Jajes, Art „In-Formation“. Communication Aesthetics and Networks Structures in Art from the 1960s to the Present (išleidžama 2009).

¹⁰ Mačiūno laiškas Vytautui Landsbergiui 1963 m. vasarį. Parodos katalogas Fluxus East. Fluxus Netzwerke in Mittelosteuropa / Fluxus Networks in Central Eastern Europe, Berlin, Künstlerhaus Bethanien, 2007, p. 65.

¹¹ Eric Andersen, The East Fluxus Tour 1964 (ten pat, p. 53-62).

¹² Viena iš laiško kopijų yra Gilberto ir Lilos Silvermanų Fluxus kolekcijoje Niujorko Šiuolaikinio meno muziejuje.

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.25 (854), 2009-06-26