Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
PARAŠTĖS

Rusai prieš amerikiečius


Paulina Pukytė

Share |
Reklamos nuotrauka
Viename gana rafinuotame ir liberaliame Anglijos žurnale (Guardian Weekend 2009 05 09), skyrelyje „Mano patirtis“, vienas vaikinas visiškai rimtai, nė kiek nejuokaudamas pasakoja, kaip jis, būdamas 18 metų, keliavo su draugais po Europą, vieną naktį patyrė kraujo išsiliejimą į smegenis, savaitę pragulėjo komos būsenos. Atsibudęs iš pradžių negalėjo kalbėti, tik mykė, nors mąstė visiškai normaliai. Po kelių savaičių pradėjo po truputį kalbėti, bet, anot jo paties, su rusišku akcentu.

Ir kuo gi pasireiškė tas jo „rusiškas akcentas“? Ogi štai kuo: jo balsas buvo kriokiantis, o sakiniai netaisyklingi. Žinoma, būtent tai ir yra „rusiškas akcentas“, nors visų kitų kalbų akcentu vadinamas tarties savotiškumas. „Netgi sakinius konstravau rusiškai“, – prisipažįsta rusų kalbos nemokantis jaunasis britas. O štai ir „rusiškos sakinio konstrukcijos“ pavyzdys – užuot sakęs: „Can you put the kettle on?“ („Gal gali užkaisti arbatinį?“), jis sakydavo: „Put kettle on“ („Užkaisk arbatinį“). Kitaip sakant, vietoj klausiamojo vartojo liepiamąjį paprastesnės konstrukcijos sakinį, buvo neva ne toks mandagus ir praleido artikelį. To kažkodėl negalima buvo paaiškinti tiesiog traumuotų smegenų nesugebėjimu gerai artikuliuoti kalbą, o ypač sociokultūriškai įdiegtas sudėtingesnes jos formas. Ši supaprastinta, dar vos kalbėti pramokusio vaiko kalba, pasirodo, irgi gali būti pavadinta akcentu, ir ne bet kurios kalbos – iš šimtų pasaulio kalbų, iš dešimčių įvairiausių akcentų, kuriuos galima išgirsti daugiataučiame Londone, – o būtent rusų. Nesidžiaukite, brangūs tautiečiai, nes čia turiu jums priminti, kad mes, lietuviai, anot anglakalbių, irgi kalbame būtent su rusišku akcentu – vadinasi, mykiame ir vograujame primityviais ir nerišliais sakiniais, jei tik pamėginame prabilti angliškai. Taip kalbame tik mes, „rusai“, kitaip nei angliškai prastai mokantys žmonės iš Švedijos, Norvegijos, Brazilijos, Olandijos ar Portugalijos. Mes esame iš Borato Kazachstano. Tad nenuostabu, kad net ir minėtąjį vaikiną gydę gydytojai (jie, matyt, kartu ir slavistikos specialistai) vadino šį akivaizdų šovinizmą „užsienietiško akcento sindromu“, kurio, girdi, yra užregistruota iš viso tik 50 atvejų (nenustebčiau, jei visi jie – Anglijoje, arba panašiose šalyse, laikančiose visus kitakalbius tiesiog mažiau išsivysčiusiomis tautomis). „Manęs paprašė pademonstruoti savo rusišką akcentą medikų konferencijoje prieš milžinišką auditoriją, – išsipasakojo straipsnyje vaikinas. – Man reikėjo kartoti tokias frazes kaip: „Jack fell of a speedboat“ („Džekas iškrito iš katerio“), o 500 medikų (kurie visi, be abejo, turėjo dar ir lingvistinį išsilavinimą bei neblogas rusų kalbos žinias) tik aikčiojo ir kažką užsirašinėjo savo knygelėse. Po to metus laiko vaikščiojau į kalbos terapijos seansus ir mano rusiškumas vis silpo. Dar ir dabar kartais pademonstruoju rusišką akcentą, bet tik paprašytas.“

 

O štai Amerikos lietuvių rašytoja Laima Vincė recenzuodama jaunos lietuvių autorės knygas „Literatūroje ir mene“ (2009 05 29) rašo taip: „Abejų romanų stilius ir struktūra stebina vakarietiškumu.“ Stebina, be abejo, maloniai. Jau gretimoje pastraipoje paaiškėja, kad tas gerasis „vakarietiškumas“ iš tikrųjų yra būtent amerikietiškas stilius (net ne angliškas, prancūziškas, austriškas, itališkas etc.). O tam gerajam amerikietiškumui, sugebančiam „pasakoti istoriją“, priešpriešinamas blogasis lietuviškumas, kuris literatūroje, pasirodo, pasireiškia nuolatiniu žavėjimusi savimi ir patologišku kapstymusi savyje. Man pačiai irgi dažniausiai nepatinka tokia literatūra, kur „patologiškai kapstomasi savyje“, ir jos Lietuvoje nemažai, dažnai nelabai geros, bet kodėl tokį literatūros stilių būtinai reikia vadinti lietuvišku, be to, jau savaime blogu? O tiksliau – blogu dėl to, kad lietuvišku. Tokio stiliaus rasime ir „Vakarų“ tautų literatūroje, netgi plačiai pripažintoje. „Stepių vilkas“, man rodos, nevengė pasikapstyti savyje. Ir gana patologiškai. O Proustas gal net su kastuvu kasė. Kita vertus, gerai papasakota istorija (tas gerasis, amerikietiškas stilius) irgi nebūtinai savaime yra gera literatūra, kartais tiesiog „bulvarinis skaitalas“.

 

Jauna kroatų rašytoja Andrea Pisac, gyvenanti Londone, rašo savo bloge: „Man jau buvo nusibodę įsižeidinėti dėl rasistinių komentarų bulvarinėje spaudoje, gąsdinančioje, kad beraščiai „rytų europiečiai“ išgaudys ir suvalgys Anglijos gulbes, bet kai net išsilavinęs Jorkšyro gyventojas, mano buvęs vaikinas, pavadino mane kaimiete iš Rytų Europos, nusprendžiau, kad atėjo laikas pasipiktinti. Kalba visuomet būdavo apie stilių.“ Jis padaręs išvadą, kad mes, „rytų europiečiai“, nejaučiame apdarų stiliaus. Neva mūsų drabužiai apsmukę, bijome spalvų ir per mažai apsinuoginame. Negana to, vaikštome pakumpę, nes stokojame pasitikėjimo savimi. Šaltomis naktimis dėvime pižamas, o blogiausia, kad neavime batų ant kulniukų.

 

Mano patirtis labai panaši, bet dažniausiai priešinga. Man buvo prikišta visai atvirkščiai – kodėl, girdi, aš neturinti pižamos, o mieganti su naktinukais? Ir kodėl visos lietuvaitės apsirengusios kaip kekšės ir visur stypčioja ant aukštų kulnų? (Gal jos ir atrodo kaip kekšės, bet čia jau kitas klausimas.)

 

Be to, kaip naujajame savo romane „Pijoko chrestomatija“ rašo Herkus Kunčius, „... visi jūs aus Ost esate triukšmadariai, mulkiai, nepataisomi girtuokliai, stačiai laukiniai, griaunantys nuo seniausių laikų in West sutvertą tvarką, trikdantys rimtį, trukdantys, nepakenčiami.“

 

Viena aišku – šitie mūsų draugų aus West rasistiniai ir šovinistiniai komentarai yra ne apie drabužių, literatūros, avalynės, laikysenos, kalbos stilių, jie visi yra apie mūsų politinę geografiją, tiesiog jie pritaikyti kiekvienam iš mūsų, asmeniškai. Nes šitaip pasisakantis visada teisus – štai, prašom, įrodymai kaip ant delno. Kad ir ką mes darytume, ar su pižamomis miegotume, ar be, ar nuolat triukšmautume ir trikdytume rimtį, ar, atvirkščiai, tyliai sėdėtume kamputyje, ar stengtumėmės perimti vakarietišką stilių, ar mėgintume išlaikyti savastį (neaišku, kas ji tokia), „civilizuotam pasauliui“ mes taip ir liksime amžinais netikėliais aus Ost.

 

Pasirodo, pasaulio dinamika, kokia susiklostė XX a. viduryje, tokia ir liko, nepaisant „Gorbačiovo laimėjimų“. Amerika prieš Rusiją. Tokia ir liks dar ilgai. Taip žaisti pasaulį juk daug įdomiau. Ir patogiau. Ir naudingiau.

 

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.25 (854), 2009-06-26

Versija spausdinimui

Komentarai

aWuweQUyrRcLgC, 2011-06-23 10:31

Finally! This is just what I was lkooing for.

CK Zosė , 2009-07-04 13:45

o jis nieko kito nežymi, apart "prekinis ženklas". O jeigu laisva ranka įsileisime į savo kalbą "brendus", "trendus", "šortlistus", "njūzmeikerius" ir pan., tai niekuo nesiskirsime nuo šiuolaikinių ruselių liokajiškos šnekamosios kalbos. Manyčiau pakanka ir savų liokajų ir jų žargono.

2 CK Zosė , 2009-06-28 14:30

žodžio gal ir atsikratysi, bet tik ne to, ką jis žymi;)

CK Zosė, 2009-06-28 12:34

pirmiasia derėtų kratytis žodžio brendas.

natūralu, 2009-06-27 16:36

viskas, kas pažymėta brendu "Rytų Europa", taip ir turi būti suvokiama, dėl to ir būtina kratytis bet kokių sąsajų su tuo brendu, kaip kad gana sėkmingai daro estai.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti