Pateikiame interviu su filmo režisieriumi fragmentus.

Kuo filmas „Tikroji padėtis“ skiriasi nuo serialo?  

Norėjau sukurti filmą apie žurnalistiką. Televizijos serialas pasakojo ne apie žurnalistiką, o apie žiniasklaidą. Prieš kelerius metus „Universal“ atsiuntė scenarijų. Pasvarsčiau, ar noriu kurti filmą pagal mėgstamą serialą. Scenarijus buvo įdomus, bet man pasirodė, kad filmas nepavyks, nes scenarijus buvo per ilgas ir pernelyg artimas serialui.

Jūs manote, kad pilnametražis filmas turi būti savarankiškas kūrinys?  

Taip, jis turi egzistuoti nepriklausomai. Pradėjau ieškoti scenaristo ir tada prisiminiau Tony Gilroy'ų. Man visada labai patiko jo scenarijai, režisuoti filmai - taip pat.

Kaip bendradarbiavote su Gilroy'umi?  

Kartu praleidome šešias nuostabias savaites Niujorke. Jis buvo ką tik susilaužęs koją ir judėjo su ramentais. Tam tikra prasme tai net buvo juokinga, nes situacija priminė Hichcocko „Langą į kiemą“. Tony nepaprastai erzino tai, kad jis negali vaikščioti ir turi tik žiūrėti pro langą kaip kad Jameso Stewarto herojus.

O kaip filme atsidūrė Russellas Crowe?  

Kai pirmąkart pasiūliau jam vaidmenį, Russellas pasakė, kad scenarijus neblogas, bet kai kurie jo personažo charakterio bruožai neatrodo įtikinami. Teko susitikti. Kitą dieną išskridau į Australiją ir 12 valandų praleidau Russello fermoje. Sekiojau paskui jį visur, spoksojau į galvijus ir kalbėjau apie filmą tol, kol įtikinau vaidinti. Manau, kad Russellas suvaidino puikiai. Labiausiai jį myliu už tai, kad jis - aktorius, o ne žvaigždė. Russellas neturi tuštybės. Kinas jam pirmiausia yra darbas. Kelas buvo sumanytas kaip stuobrys, šiek tiek nevykėlis, kuriam nesiseka bendrauti su žmonėmis. Russellas tai išrutuliojo įdomiau, nei aš galėjau įsivaizduoti. Jis suvaidino labai sudėtingą ir ambicingą žmogų, bet juk tai ir įdomu.

Ar kurdamas „Tikrąją padėtį“ turėjote galvoje klasikinius politinius filmus apie žurnalistus, kad ir Alano Pakulos „Visą prezidento kariauną“?  

Pakulos filmas smarkiai paveikė ir mane, ir net „Tikrosios padėties“ muzikinį takelį. Ar galima kurti filmą apie politiką ir žurnalistus, apie Vašingtoną, nežinant tų senųjų filmų? Man „Tikroji padėtis“ - tai ir filmas apie tai, kaip nuo tada pasikeitė žurnalistika.

Ar teisingai supratau, kad „Tikroji padėtis“ tyrinėja, kaip žurnalistika pasikeitė po informacinės revoliucijos?  

Man buvo įdomu paimti 8-ojo dešimtmečio žiniasklaidos idealą, pavyzdžiui, „The Washington Post“, ir pabandyti įsivaizduoti, kas atsitiktų, jei veikiamas interneto jis pradėtų griūti ir prastėti.

Kitaip nei Crowe herojus, Rachel McAdams suvaidinta Dela atstovauja naujai žurnalistų kartai....  

Rachel savaime yra puiki, jai sekėsi vaidinti su Russellu. Jų charakteriai - dvi kraštutinybės, bet herojai suranda bendrą kalbą. Taip dažnai atsitinka komedijose, bet šiuo atveju intriguoja tai, kad jų santykiai - platoniški.

Helen Mirren filme vaidina laikraščio redaktorę Kameron Lyn, kovojančią už laikraščio išlikimą permainų laikais.

Kameron - senosios kartos redaktorė, ji jaučia siaubingą spaudimą. Norėdama išgyventi, ir ji, ir laikraštis turi pasikeisti. Televizijos filme tai buvo bene įdomiausias personažas vyras. Niekaip negalėjau jo suvokti, kol nesugalvojau, kad tai turi būti moteris. Tokiu atveju geriausias pasirinkimas - Helen Mirren. Ji stipri, seksuali, patraukli ir juokinga. Esu jai labai dėkingas.

Filmavote Vašingtone, kad viskas atrodytų kuo autentiškiau?  

Kine pradėjau dirbti kaip dokumentininkas. „Paskutinį Škotijos karalių“ filmavau Ugandoje, kur ir vyksta filmo veiksmas. Visada stengiuosi to siekti.

Kaip Jūs pats apibūdintumėte „Tikrąją padėtį“?  

Ko gero, tai juokingas politiškai žurnalistiškas trileris. Viliuosi, kad jį bus malonu žiūrėti, bet pabaigoje jis privers susimąstyti.

Pagal „Gazeta.ru“ parengė Kora Ročkienė

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.25 (854), 2009-06-26