Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 25 (854), 2009 birželio 26 d. > Dailė >  Užuominų kolekcijos
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Užuominų kolekcijos


53-ioji Venecijos bienalė


Laima Kreivytė

Share |
Kino plakatas Singapūro paviljone. U. Gutauskaitės nuotr.
53-ioji Venecijos bienalė, kurią kuravo Danielis Birnbaumas, pavadinta „Konstruojant pasaulius“ („Making Worlds“). Skamba beveik modernistiškai, kone senoviškai, ir neįsigilinus atrodo, kad tokiai parodai tiktų bet koks kūrinys.


Tačiau gilinantis į kuruotą parodą Arsenale ir bienalės žiuri išskirtų menininkų darbus aiškėja konkretesnės „pasaulių kūrėjų“ intencijos. Neužtenka atvežti įspūdingą garsaus menininko kūrinį ir tobulai jį išeksponuoti pritrenkiančioje (arba banalioje) erdvėje. Reikia sukurti netikėtą intelektualinių, meninių, buitinių, kinematografinių, erotinių užuominų kolekciją, kur po pažįstamu daiktų paviršiumi kiekvienas galėtų rasti vis naujus nuorodų klodus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kalbama apie nesibaigiančią savireprodukciją, bet savo uodegą ryjančios gyvatės įspūdis dingsta vos įsijungus į žaidimą. Smagiausia, kad į jį pakviesti visi - net ir neskaitantys gausiai pažertų ir permaltų meno istorijos citatų. Jie gali tiesiog mėgautis skandinavišku, prancūzišku, 9-ojo dešimtmečio ar dar kokiu nors aukštųjų/žemųjų technologijų dizainu - kuris ir yra tikrasis (prakutusios) liaudies menas.

 

Šiuo požiūriu Lietuvos paviljonas, kaip ir renesansinėje „Scuola Grande della Misericordia“ eksponuojama Žilvino Kempino „Tūba“ iš vaizdajuosčių, atsidūrė tarpinėje erdvėje. Viena vertus, Kempino instaliacija yra skirtingas patirtis persmelkiančio pasaulio kūrimas - tiksliau, optiškai ir fiziškai trikdantis kelias tarp įsivaizduojamų pasaulių. Tai pojūčius akumuliuojantis ritualas, visu kūnu juntama anapusybės simuliacija - nesvarbu, ar „šviesa tunelio gale“ buvo užprogramuota, ar ne. Tai fizikos dėsnius išnaudojanti ir kartu savo dėsnius diktuojanti patirties erdvė, kurios neperteiksi jokiomis kitomis priemonėmis. Kita vertus, ši erdvė išgryninta iki spengiančios abstrakcijos: cilindras, apskritimas, kubas, juoda linija. Už jos nieko nėra – jokių dizaino efektų ir erotinių konotacijų. Vien neišgydomos, į kūną įaugusios metaforos, kurių dėl mąstymo švaros galima ir neminėti, bet kurios neišvengiamai blyksi tarp virpančių „Tūbos“ klosčių. Tai visiškai nesentimentali, bet jausmus užgaunanti instaliacija - „Mirties Venecijoje“ vertimas į šiuolaikinio meno kalbą.

 

Kad niekas nebesibaido didžiųjų naratyvų, rodo „Sidabriniu liūtu“ apdovanotos Nathalie Djurberg darbai - jos plastilininiai personažai siautėja po nuodėmingą kiču alsuojantį rojaus sodą ir daro tai, dėl ko paprastai iš sodų išvaroma. Tačiau nei tarp milžiniškų dirbtinių gėlių skulptūrų įsitaisę jos animacinių filmų žiūrovai, nei pati autorė dėl to nesijaudina. (Jaudintis galėtų nebent Lietuvos parlamentarai, vieninteliai Europoje susirūpinę moraliniu nepilnamečių tyrumu.) Tiesą sakant, užsidėjus „nepaprasto skaistumo“ aureolę, dauguma bienalės kūrinių atrodo daugiau ar mažiau nešvankūs: net „Auksinį liūtą“ kaip geriausias kuruotos parodos menininkas gavęs Tobiasas Rehbergeris kataloge rašo, kaip iš pradžių gėrisi surūdijusiomis Richardo Serra skulptūromis prie Nacionalinės galerijos Berlyne, o paskui ant jų atsisėdęs žiūri į Mieso van der Rohe architektūrą: „Ir dabar tu žiūri į Serrą užpakaliu - ir tai visiškai nauja, bet irgi priimtina patirtis. Mano darbai kyla iš šios dviprasmybės.“ Rehbergeris išmargino bienalės kavinę įstrižomis ryškiaspalvėmis linijomis, kuriuos trukdo suvokti formą ir atstumą - toks dizainas buvo naudotas Pirmojo pasaulinio karo laivams maskuoti.

 

Nors apdovanojimai ir paminėjimai - sąlygiškas ir ne pats svarbiausias dalykas mene (bienalė dar netapo olimpiada), jie atskleidžia tam tikras meno politikos tendencijas. Todėl trumpai pristatysiu ir kitus apdovanotuosius. Juos atrinko autoritetinga tarptautinė žiuri, kurią sudarė, pasak Danielio Birnbaumo, „ne kolekcininkai, o intelektualai ir kritikai, kurių nuomonė jam svarbi“: Homi Bhabha, Jackas Bankowsky, Saratas Maharajus, Angela Vetteese ir Julia Voss. „Auksinis liūtas“ už geriausią nacionalinį paviljoną atiteko amerikiečiams, kurie rodė muziejinius Bruce'o Naumano darbus. Vienas iš tokio sprendimo argumentų - tai, kad „žmogaus kančios ir trapumo“ kupini Naumano kūriniai eksponuoti ne tik JAV paviljone, bet ir dviejuose Venecijos universitetuose - tarsi sujungiant meno ir mokslo erdves.

 

„Auksiniai liūtai“ už viso gyvenimo nuopelnus atiteko vienai iš performanso ir konceptualiojo meno pionierių Yoko Ono ir įvairiapusiam Johnui Baldessari. Jie abu nusipelno tokio įvertinimo vien dėl savo darbų ir požiūrio lengvumo. Plaukiant į San Marco aikštę ant vieno iš didingų pastatų kabėjo toks ranka rašytas Baldessari plakatas: „Daugiau nekursiu nuobodaus meno“.

 

Minėtoji Nathalie Djurberg išskirta kaip daug žadanti jauna menininkė „už nerimą keliančias pasakas, fantazijas ir „blogą auklėjimą“ („black pedagogy“), kuriamą įvairiomis priemonėmis, o Tobias Rehbergeris geriausiu „Konstruojant pasaulius“ parodos menininku pripažintas už „meno kūrinio transformaciją į kavinę - kai socialinė komunikacija tampa estetine praktika“.

 

Išdalijus liūtus, beliko paminėti kitus nusipelniusius. Pagal parodos pavadinimą jie suskirstyti į tokias kategorijas: „Perdarant pasaulius“ (Lygia Pape), „Kuruojant pasaulius“ (Michaelis Elmgreenas ir Ingaras Dragsetas, Šiaurės šalių paviljono kuratoriai), „Išplečiant pasaulius“ (Ming Wong Singapūro paviljone), „Verčiant pasaulius“ (Roberto Cuoghi).

 

Tarp jų neabejotinai išsiskyrė Šiaurės šalių paviljonas - jis, daugelio kritikų nuomone, ir buvo vienas įsimintiniausių. Kuratoriai Elmgreenas ir Dragsetas iš esmės pakeitė nacionalinio paviljono suvokimą - dabar jis tapo „kolekcininko namu“, kuriame susipina jo aistros gražiems daiktams, erotinėms istorijoms ir jauniems kūnams. Čia susijungia skandinaviškas dizainas ir serialų atmosfera (prie paviljono esančiame baseine svečius pasitinka skenduolis), modernizmo parafrazės ir archajiškų kultūrų vaisingumo stabai. Kuratorių pakviesti menininkai įsijautė į „gyvenamosios erdvės“ dekoravimą - kūrė baldus ir buvusių meilužių trumpikių kolekcijas, lovas ir paveikslus, kuriame matomas tas pats modernusis Šiaurės šalių paviljonas. Kolekcininkų aistra pristatoma kaip manija - rinkti ne tik kūrinius, bet ir gyvenimo atplaišas, keistas istorijas, pornografinius Tomo iš Suomijos piešinius. Gal didžiausia šio paviljono transgresija ir yra ta, kad modernistines abstrakčias formas kuratoriai užpildė erotiniu turiniu ir macho menininko tipą pavertė homoerotikos gurmanu.

 

Galima be galo šifruoti visas šio ir kitų paviljonų užuominas - bet svarbiausia man pasirodė ta, kad menininkai imasi ne tik kuratorių, bet ir kolekcininkų vaidmens, ir daro tai su įkvepiančiu intelektualumu. Vien dėl to verta nuolat grįžti į Veneciją.

 

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.25 (854), 2009-06-26

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

CTNmXtPnBMUaw, 2012-06-06 14:10

rekaan-rekaan yang retro dan susah untuk didapati pada masa kini. Sebelum ini kami peranh berkongsi poster iklan retro pencuci pinggan yang sangat cool dan kreatif. Kali ini kami nak kongsikan gambar rekaan bungkusan makanan versi retro pulak. Kami tak pasti

bFCIzAefMR, 2011-05-03 12:26

Hey, you’re the goto expert. Tanhks for hanging out here.

positive, 2009-07-04 10:41

Geras pavadinimas - pradesiu ir as kolekcionuoti uzuominas:)

virpantis vamzdis, 2009-07-02 10:16

ka gi, zemo daznio uzuojauta, bet priimtina - vis delto malonu, kai atsiranda rupestinga daktaryte ir jautriai pagrabineja kur reikia, hohoho

virpuliui, 2009-07-01 14:56

uzuojauta virpulingajam - visai nervai nelaiko. o juk buvo ir sunkesniu laiku. zmones sugebedavo kalbeti ir rasyti ramiai, be ohoho ir kitokiu auksto spaudimo ir zemos (e)reakcijos pozymiu.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti