Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 25 (854), 2009 birželio 26 d. > Dailė > Nostalgija, DADA ir konstruktyvizmas
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Nostalgija, DADA ir konstruktyvizmas


Po Venecijos bienalę pasižvalgius


Agnė Narušytė

Share |
Žilvinas Kempinas. „Tūba“. 2009 m.
Laikai pasikeitė. Dar ne taip seniai į Veneciją dardėdavom autobusais - kokias tris dienas, pakeliui sustodami Bratislavoje ar Vienoje. Ištindavo kojos, įskausdavo kaklas, nebenulaikantis galvos, ant sėdynių prikrisdavo duonos, dešros ir sūrio trupinių, ištverti šiek tiek padėdavo alkoholis. Nakvodavom kokiame nors pigesniame viešbutyje ne Venecijoje, tad kiekvieną vakarą reikėdavo nepražiopsoti paskutinio laivo ir autobuso.


 

Dabar suskridome lėktuvais - kas iš Rygos, kas iš Londono. Iš Marco Polo oro uosto laiveliu atplaukiame tiesiai į San Marco aikštę, o iš ten - tik keli žingsniai iki trims dienoms išsinuomoto buto. Jokių tvarkaraščių, jokių laukimų. Štai kaip atrodo laisvė, nusipirkta už šiek tiek daugiau pinigų.

Šįkart nusprendžiau nemėginti aprėpti Venecijos bienalės visumos – vis tiek to padaryti niekad nepavyksta. Galbūt pirmiausiai dėl to, kad visumos ir nėra. Yra tik dažniau tarptautinio meno magistralėse sutinkami menininkai, valstybių įvaizdžiai, noras nustebinti, neprašauti pro šalį, būti pastebėtiems ar tiesiog atrodyti padoriai. Nėra visus siejančios idėjos, yra tik stipresnės ar silpnesnės tendencijos, bangos ir bangelės, praeities didybės prisiminimai, žingsniai į šalį ir trypčiojimai vietoje. Tad nusibrėžiau savo trajektoriją, kurios ir laikysiuos.

 

Vamzdyje

 

Pradėjau, kaip ir pridera, nuo Lietuvos paviljono, kurį šįkart pristatė galerija „Vartai“ (kuratorė Laima Kreivytė, komisarė Laura Rutkutė). Didingoje „Scuola Grande della Misericordia“ erdvėje gulėjo iš magnetinių juostelių ištemptas Žilvino Kempino vamzdis, tarsi parvirtusi kolona - viena iš tų, kurios pasieniais laikė „Scuolos“ lubas. Juostelėmis pažymėtas tūris - ir didelis, užgriozdinantis erdvę, ir lengvas, orinis, skaidrus. Pro duris sklindant šviesai, judančios juostelės raibuliuoja, banguoja, tai sutankindamos, tai ištirpdydamos vamzdžio medžiagą, o žiūrint iš tam tikro atstumo jo sienos įgyja begalinį storį. Dar kitaip atrodo einant vamzdžiu, jo viduje. Pastebėjau, kad visi ėjo po kelis kartus, nes kiekvienas krypties ir šviesos pasikeitimas prikuria naujų patirčių: prarandamas pasitikėjimas erdvės stabilumu, tunelio gale pulsuojanti šviesa pasklinda tavo regos lauke. Tai išmuša iš pusiausvyros, tad eiti reikia atsargiai - kad nenugriūtum ir nesuplėšytum iliuzijos. Apskritai vidaus nebelieka - esi kažkur tarp erdvių, beveik nesvarumo būsenos, kuri reikalinga vaizduotei.

 

Tai, kad vamzdis padarytas iš magnetinių juostelių, taip pat veikia. Nežinau, gal menininkas jas pasirinko tik dėl vizualinių savybių (jos taip paslaptingai tamsiu paviršiumi atspindi šviesą ir virpa), bet juk čia dalyvauja ir garsas - visa iš draugų ir iš radijo persirašytų, o dabar jau nebenaudojamų kasečių kolekcija nuo „The Beatles“ iki „Dead Can Dance“ ir „Bjork“, Čaikovskio, Bacho ir Messiaeno, tėvo klausomo džiazo, kurio netvarkos tada nesupratau; čia įrašytas ir vienas vaikystės sekmadienis, kai tėvai mane privertė pagriežti smuiku juostiniam magnetofonui. Išgirdusi tą gižų ir negrabų garsą, visam gyvenimui praradau norą muzikuoti. Bet linksmiausia buvo paskui, kai tėvai kažkur išėjo, o mudvi su sese pasiėmėm mikrofoną ir įrašinėjom (ant to nelemto smuiko), kas atėjo į galvą. Paskui klausydamos mirėm iš juoko.

 

Na ir įsijaučiau. Gali būti, kad šitaip nukeliavau į šoną nuo Kempino idėjos, juo labiau kad jo intencijos buvo tikriausiai gana abstrakčios ir griežtai modernistinės - cilindras, apskritimai, vidus ir išorė (bei jų susiliejimas arba, priešingai, nutolimas šviesmečius), santykis su kolonomis ir langais, šviesos architektūra - visa tai, apie ką radikalus Bauhauzo fantazuotojas vengras Laszlo Moholy-Nagy rašė ir net mėgino įgyvendinti, bet fotografijoje, tad nelabai įspūdingai jam išėjo. Tuo tarpu „Scuoloje“ Kempino juostos kuria anapusinės erdvės įspūdį ir skamba - kažkurioje iš jų įsirašęs mano vaikystės juokas.

 

Į skambesį mintis kreipė ir konkretus garsas - agresyvus daužomos skardos bildėjimas. Mat kažkodėl erdvės gale buvo palikta vietos kitam menininkui (neužsirašiau jo ar jos pavardės), sukūrusiam instaliaciją apie Venecijos vandenį ir žiūrovus paskatinusiam po jį „pabraidyti“, ką visi ir darė, trikdydami mąslią Kempino juostų tylą.

 

Užbėgdama į priekį pasakysiu, kad šiųmetėje bienalėje mačiau nemažai darbų, kurių veikimo principas panašus į Kempino „Tubos“ - abstrakčiomis figūromis, erdvėmis ar spalvomis kuriamas percepcijos sutrikimas. Iš jų Kempinas man pasirodė geriausias, geresnis net ir už garbingą žiuri paminėjimą pelniusio brazilės Lygios Pape (1927-2004) kūrinį - iš stygų (vėl garsas) ji sukūrė pro debesis lyjančių saulės spindulių įspūdį. Kempino vamzdis įdomesnis, nes jo medžiaga juda, o judėdama padidina galimų patirčių kiekį iki begalybės, taip versdama užsibūti. Žiūrovai tai ir daro - užsibūna, o tai Venecijoje - retas dalykas.

 

Vakare

 

Į Šv. Margaritos aikštę, kur linksminasi vietos jaunimas, nuėjom nusipirkti „šprico“ - tokio koktelio, sumaišyto iš kampario, vyno ir mineralinio vandens. Pakaitomis gėrimus pilstęs garbanotas italas neatsispyrė pagundai laužytais kūno judesiais atsiliepti iš radijo pasigirdusiai muzikai, bet neprapylė nė lašo. Su „špricais“ įsitaisėm kolonos papėdėje - ilgam. Sutemus iš kažkur atsirado vėjas ir prie mūsų prirideno tuščią skardinę. Ji pasisukinėjo aplink, pasiklausė ir nesusidomėjusi nuriedėjo per visą aikštę tolyn, link komunistų partijos rinkimų plakatų lentos. Po kiek laiko ir vėl pastebėjau ją klausantis mūsų.

 

Kitą dieną

 

Pakeliui į Arsenalą užsukom pasižiūrėti airių. Viename beveik akinamai baltame kambaryje buvo patiestas dar siūlo praeitim kvepiantis kilimas, išaustas modernistiniais kvadratais - rudais, baltais, juodais. Ne, pagalvojau - negali būti, kad tai ir yra kūrinys, tik ne Venecijoje. Ir iš tikrųjų - priešais esančioje užtamsintoje patalpoje nufilmuotas jo audimo procesas. Sarah Browne surado dvi buvusias audėjas (dabar jos bedarbės, nes viskas audžiama kur nors Filipinuose) ir joms užsakė rankų darbo kilimą, šiuo procesu prisimindama XX a. pradžios Paryžiuje airius garsinusią dizainerę Eileen Gray, kurios, tiesa, airiai tuo metu nevertino, o štai dabar jos „liaudžiai prieinamo“ dizaino kėdė parduodama už 22 milijonus eurų („kokia ironija“, rašo Sarah Browne). Nespalvotoje juostoje užfiksuotas kilimo audimas - kruopštus siūlų tempimas, pynimas ir rišimas - įtraukia taip, kad pamiršti, kuriame amžiuje stovi. Dabartį išduoda tik vienos moteriškės ritmingus judesius pertraukęs mobilusis telefonas.

 

Kaip ir Kempino vamzdis, Browne kilimo geometrija bienalėje turėjo analogų - šįkart pastebėjau daug nuorodų į Pieto Mondriano konstruktyvizmą. Tokiame kontekste juo padvelkė net vienas Yoko Ono nieko nedarymo scenarijus: „Žiūrėk į saulę, kol ji taps kvadratinė“ (1962 m. žiema). Bet drąsiausiai su Mondrianu pasielgė Venesuelos menininkė Magdalena Fernandez: ji įgarsino plona juoda juostele perrištus raudonus ir mėlynus kvadratus - besikilnojantis videopaveikslo pilvas dūsauja, urzgia ir kriokia, primindamas abstrakcijos apgenėtą gyvybės netobulumą.

 

Bienalės kuratoriaus Danieliaus Birnbaumo užduota tema „Kurti pasaulius“ pritraukė dvi dominavusias kūrinių rūšis. Pirmoji - tai kuklios kūrimo proceso fiksacijos, pavyzdžiui, eskizai, kurie, kad ir kokie išraiškingi, toje didelėje mugėje nesustabdo, pranyksta vizualinių, garsinių ir erdvinių įspūdžių gausoje. Antra rūšis - tai menininkų fantazijos ir svajonės, kartais įgyvendintos iki šleikštumo tikroviškai. Pavyzdžiui, Jano Fabre vidinio pasaulio scenografija, kur kruopščiai atkuriama ir padidinama kiekviena psichinio nukrypimo detalė - iki akies ašarų duobutės, kraujagyslės, blakstienos ar rimbo kirčio („Nuo pėdų iki smegenų“). Stebėdama rezultatą ar, tiksliau, būdama jame (troškioje „laboratorijoje“, kur ant lentynos ilsisi kulkos ir smegenys stiklainiuose, apkasuose, kur „iškasta“ apipuvusi menininko galva) labiau jutau čia išleistų pinigų kiekį, nei ką nors kita.

 

Vis dėlto du ispanai - Davidas Bestue ir Marcas Vivesas - į pasaulio kūrimo procesą pažvelgė linksmai ir parodė, kaip meną kurti visai be pinigų, paverčiant namus absurdiškų dadaistinių akcijų vieta. Gana ilgai trukusiame videofilme, nuo kurio buvo sunku atsitraukti, jie nenuilsdami siūlė netikėtas kasdienybės keistinimo galimybes, kaip antai - užmaskuoti sviestą, prilipdant jį prie sienos kaip elektros tinklo lizdą, o virtuvės rakandus paversti fontanu, kurio tiksliai apskaičiuoti, nors iš pažiūros labai negrabūs vandens tekėjimo takai ironiškai imituoja neseniai visoje Europoje transliuotą kažkokio automobilio reklamą, kurios pagrindinis pranešimas buvo variklio tikslumas ir kartu - graži sudėtingumo beprasmybė.

 

Kanalu nuo pagrindinės zonos atskirtoje Arsenalo dalyje radau šiuolaikinio meno muziejaus alegoriją - Hanano Sharifo „Kūrinių kolekciją“. Ant lentynų sukrauti kūriniai supakuoti į gniutulus, kuriuose galima atpažinti įvairius buities daiktus - puodelius arbatai, plastmasinius indus, žaislus, šaukštus, skylėtus puodus ir t.t. Jie tarsi dar galėtų būti naudojami, bet menas atėmė iš jų funkciją, nors ir neištrynė. Suverdamas puodelius varinėmis vielomis ir kažkur kažkam eksponuodamas, menininkas juos nužudė, tad dabar jiems belieka gulėti ir laukti kitos parodos, kitos bienalės. Stovėjau priešais tą vieno menininko kūrinių saugyklą, primenančią mano matytas tikras muziejų saugyklas Lietuvoje, Švedijoje ir Suomijoje, ir įsivaizdavau gausybę meno, nuolat vis kuriamo kiekvienoje, kad ir mažiausioje, pasaulio šalyje, ir vis dedamo į lentynas, taip be perstojo pertvarkant naudingą pasaulį į nenaudingą, uždarant jį mirusių daiktų katakombose, daugybei tų kuriamų pasaulių taip niekad ir neįsirašius į pasaulio atmintį.

 

Šeštą valandą užsidarius Arsenalui, į jo galinius paviljonus mus atplukdęs laivelis nebekursavo (apie italų organizacinius sugebėjimus apskritai nutariau patylėti). Tad teko ieškoti išėjimo kitoje Venecijos pusėje. Ilgai ėjom pakrante, kairėje buvo tik siena, o dešinėje - didžiulė dangaus ir jūros erdvė su Brodskį priglaudusiomis San Mikelės salos kapinėmis. Paskui nėrėm į miestą. Čia nebuvo turistų (išskyrus mus), gatvėse žaidė vaikai, plepėjosi vietos gyventojai, virš galvų plevėsuojant jų kasdieniams drabužiams. Netikėtai užėjom parduotuvėlę, kur vynas iš didžiulių apvalių talpų pilstomas į plastikinius butelius, du eurai už litrą. Nusipirkom ir balto, ir raudono. Paskui pradėjom ieškoti San Marco aikštės, kartais pasiklysdamos ir užklysdamos į netikėtas vietas, pavyzdžiui, į „Įstabaus grožio šventyklą“, kur viršuje nukryžiuotas Kristus stebėjo Taivano menininko sukurtus vakarietiškos popkultūros (Marilyn Monroe, King Kongas, supermenas) ir budizmo bei induizmo hibridus.

 

Paskui užėjom į Šv. Jono ir Pauliaus bažnyčią, kurią laikas lipdė sluoksniais kelis amžius. Mačiau pažįstamus vaizdus - strėlėmis suvarstytą šventojo kūną, žydrą Marijos apdarą debesų fone, barokiškais tumulais besiliejančius jausmus, sienų lipdybą, kuri ima pasakoti istorijas tik įsižiūrėjus į detales, o tarp jų užtikau „sekretus“ - tarsi ką tik laidotuvėms paruoštus šventųjų, o gal šiaip svarbių žmonių kūnus - baltos kojinės, juodi bateliai, lyg išsiruošus į bažnyčią, visas tas šventiškai nerealus apdaras, kurio niekad nepamatysi dėvimo vertikaliai, besiplaikstančio vėjyje, sutepto nulašėjusia kava. Pagalvojau, kad šie lyg tikri kūnai šimtmečius guli greta pamaldų, mišių, krikštynų, vestuvių, laidotuvių, išpažinčių ir pamokslų, pro juos kasdien praeinant turistams, kurie grožėdamiesi bažnyčios dekoru pastebi ir šias mirties inkrustacijas. Žvelgiant iš čia, Venecijos bienalė atrodė efemeriška ir trapi - viskas ten pabūna kelis mėnesius ir išnyksta, supakuojama, suvyniojama ir išsiuntinėjama į visas pasaulio puses, kad paskui nugultų muziejų lentynose ar menininkų garažuose. Pabuvęs bienalėje, ir Kempino vamzdis praras gyvybės virpėjimą, kol jo vėl nepažadins kokia nors - ir jau visai kitokia - erdvė.

 

Giardini

 

Šią nuotaiką vėl aptikau Giardini, anglų paviljone, kur įvesta išankstinio užsirašymo ir tikslaus laiko paisymo sistema privertė Steve'o McQueeno filmui „Giardini“ skirti daugiausiai laiko. Filmas prasidėjo rudeniniu lietumi - ant akmenukų, ant Giardini pastatų. Tai, kas dabar, kepinant saulei, triukšmingai konkuruoja dėl publikos dėmesio, filme mirksta tuštumoje. Suskamba Venecijos bažnyčių varpai, o iš kažkur atsiradę elegantiški juodi šunys naršo po meno liekanas. Naršo labai ilgai. Kadras po kadro. Lyjant. Pradėjau užsirašinėti įspūdžius, kad neprailgtų. Ant užrašų knygutės užropojo skruzdėlė. Vėl žvilgtelėjau į ekraną - šunys vis dar ten. Bet dabar prie jų artėja senutė su krepšiu ant ratų. Intriga - ar ji irgi pasilenks paimti atminčiai kokį nors niekutį, likusį po meno mugės? Laukiu. Užsnūstu taip ir nesužinojusi - pasiėmė ji ką nors ar ne. Aišku, dėl to kaltas ne tik monotoniškas McQueeno ritmas, bet ir naktinis „špricas“. Šįkart nuobodulio estetika mane įveikė.

 

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.25 (854), 2009-06-26

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

GUQltnas, 2011-05-01 22:44

Home run! Great sulggnig with that answer!

vl, 2009-07-02 20:40

solidarus su tėvu Gorijo: tekstas gyvas dėl to, kad parašytas savu rašalu.

virpantis vamzdis, 2009-06-30 10:10


ohoho, narusyte buk pagarbinta tarp vamzdziu! palaikyt virpanti subjekto formata, ohoho, ne visiems lemta. taip taip, plebejisku nuobuduliu apsnerksti aristokratiska venecija, ohoho, kaip sugebet reikia,- ohoho!

autobusu, 2009-06-29 22:58

buvo geriau..........bent bonkas susirankiot ryte nesunku budavo.........siaip,prisimint yra apie ka............

Tėvas Gorijotas, 2009-06-29 19:11

O man patiko būtent toks minčių dėstymo stilius, žadinantis ir dalyvavimo efektą. Žymiai smagiau, nei apsimestinis atseit protokolinis objektyvumas su nuodų dozėmis tarp eilučių, kaip dažniausia pasitaiko. Respect Agnei!

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti