Istorijos kartografavimas

Priešingai nei linijinis tekstas, žemėlapis paprastai leidžia stebėtojui nepaklusti minties eigai, žvalgytis laisvai ir vadovautis savo paties interesais. Mačiūnas, priešingai, pateikia aiškų „Rusijos istorijos atlaso“ skaitymo principą: „Atlasas turi būti skaitomas nuo pabaigos į pradžią - taip galima stebėti geografinius pokyčius“. Laikantis tokio nurodymo ir verčiant atlasą ne nuo pradžios, kaip įprasta, bet nuo paskutinio puslapio, Rusijos istorija nėra perkraunama topografinių detalių ir susiguldo chronologiškai nuo ištakų. Žemėlapis „7 B.C.“ atrodo kaip eskizas, nes apie senovės iranėnų klajoklių tautą skitus, išskyrus jų prekybinius ryšius su graikų kolonijomis, nežinoma nieko. Šis chronologiškai pirmas atlaso žemėlapis, stokojantis sutartinių ženklų bei aprašymų, neatrodo itin vykęs. Tuščias plotas neteikia geografinės informacijos, bet pažadina tam tikrą suvokimą, kad iš šios neapibrėžtos, virtualiai beribės erdvės rutuliojosi visa Rusijos istorija. Mačiūno schemoje nužymėta erdvė nesiremia kartografija ir išsiskleidžia stebėtojo vaizduotėje. Minimalistinė vingiuota linija žemėlapyje „4.A.D.“ žymi jame nenurodyto, tačiau nuspėjamo Pietų Bugo žiotis. VI a. po Kr. plane Mačiūnas jau piešia dvi svarbias kranto linijas, nurodančias erdves tarp Juodosios ir Kaspijos jūrų, kuriose vyko tautų kraustymasis. Nesustabdomas madjarų (vengrų,) tiurkų ar stepių gyventojų chazarų bei avarų judėjimas į vakarus pažymėtas strėlėmis. Kultūrų ir tradicijų maišymasis tautų kraustymosi metu suformavo rytų slavų polietninį branduolį. VII amžiuje Nevos ir Volgos upėmis patraukė vikingai ir išstūmė Okos žemupyje gyvenusius vengrus.

Horizontalia linija atskirdamas šiaurės miškus ir pietų stepes IV-II a. pr. Kr. žemėlapyje, Mačiūnas nurodo dvi klimato zonas, tačiau tai vis dar labai abstraktu. Sukonkretindamas lapo apačioje vingiuota linija jis pažymi šiaurinę Juodosios jūros pakrantę, Krymo pusiasalį ir Azovo jūrą. Šios negausios nuorodos keliais štrichais įrėmina šiuolaikinės Ukrainos teritoriją su abiem jos klimatinėmis zonomis.

Dalinimas į „miškus“ ir „stepes“ turi gilesnę prasmę, nei galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Skirtingas klimatas nulemia skirtingas darbo ir gyvenimo sąlygas. Miškuose gyveno mažos medžiotojų grupelės, o stepėse - didelės organizuotos klajoklių gentys. Šios antropologinės priešpriešos kėlė tarpusavio įtampą, tapusią svarbiu Rusijos valstybės formavimosi veiksniu. „Miškų“ ir „stepių“ gyventojų mūšiai Mačiūno „Atlase“ pasipila po Kijevo Rusios krikšto. Išskiriami trys laiko tarpai: 973-1036, 1036-1125 ir 1125-1238 m., atspindintys Kijevo Rusios susikūrimą, suklestėjimą ir vėlesnį nuosmukį dėl nenustatytos paveldėjimo teisės (kunigaikščių nesantaikos) ir galų gale jos žlugimą įsiveržus Čingischano mongolams-totoriams. Nuo 973 iki 1238 m., per tris skirtingus laiko tarpus, „miškų ir stepių“ kovos darė labai didelę įtaką Rusijos istorijai. Kijevo Rusia, kurios ekonomikos pagrindas buvo prekyba, nuolatos kentėjo nuo stepių klajoklių antpuolių. Vidinė nesantaika ir iš stepių gresiantis pavojus silpnino valstybę ir galiausiai ji buvo užgrobta iš rytų atėjusių mongolų.

„Totorių įsiveržimas ir viešpatavimas“ bei „miškų ir stepių susivienijimas“ pavaizduoti trijuose 1238-1241, 1241-1325 ir 1325-1462 m. žemėlapiuose. Dėl mongolų sukurtos Aukso ordos priespaudos palaipsniui prarandamas „kontaktas su jūra“. Istorijos aplinkybės smarkiai keičiasi 1462-1505 žemėlapyje, kai Ivano III laikais naujuoju valdžios centru tampa miškinga šiaurės rytų kolonija Maskva. Maskvos Didžioji Kunigaikštystė sugebėjo be kovų išsivaduoti iš 240 metų trukusio totorių jungo (1480), o Krymo totoriai visiškai sutriuškino Aukso ordą mūšyje prie Sarajaus. Plėsdama teritoriją šiaurėje, vakaruose ir pietuose, Maskva tampa pagrindiniu stačiatikių bažnyčios centru. Žemėlapyje užbrūkšniuotos rusų stačiatikių dominavimo teritorijos. Iki XVII a. vidurio iš pietų jas saugo dvi Rusijos pietinių stepių karinės bendruomenės: Dniepro (Zaporožės) ir Dono kazokai. Į kazokų kontroliuojamus plotus iš visų krypčių subėga vingiuotos rodyklės, nurodančios kazokų kilmę: pabėgę rusų baudžiauninkai ir dezertyravę totoriai. Didžiulis Maskvos teritorijos išsiplėtimas sudarė prielaidas kurti naują valstybinę ideologiją, padėjusią Ivanui III įveikti Lietuvą. Politinio klestėjimo laikais užmegzti diplomatiniai santykiai su kitomis valstybėmis: 1497 m. Konstantinopolyje (Istanbule) įsteigta pirmoji Rusijos pasiuntinybė.

Mačiūno nubraižyti XVI ir XVII amžių žemėlapiai akcentuoja Rusijos ekspansionistinę politiką ir palaipsnį išorės sienų plėtimąsi. Svarbu pabrėžti valstybės teritorijos didėjimą (1505-1564) ir absoliučiai autokratišką pirmuoju Rusijos caru 1547 m. karūnuoto Ivano IV valdymą. Dėl jo vykdytos represijų, egzekucijų ir konfiskavimo politikos (1564-1584) ateina negandų metai (1584-1613). Tik XVII a. pab. - XVIII a. pr. Rusija galėjo atsikvėpti po politinio-kultūrino dualizmo krizės, sukeltos caro ir patriarcho, valstybės ir Bažnyčios priešpriešos. Sostinė strategiškai perkeliama į 1703 m. prie Suomių įlankos pastatytą Sankt Peterburgą. Taip sugrąžinamas Kijevo Rusios prarastas priėjimas prie jūros.

Reikšmingas Petro Didžiojo valdymo laikotarpis atsispindi 1676-1698, 1698-1721 ir 1721-1725 m. žemėlapiuose. Mačiūnas pradeda nuo ambicingo jaunojo caro pirmosios kelionės 1697 m. maršruto: Ryga, Brandenburgas, Olandija, Anglija, Viena. Toliau seka Didžiojo šiaurės karo su Švedija kartografinė santrauka ir pabaigai optimistinis imperija tapusios Rusijos paveikslas. Dėl vis daugėjančių Rusijos istorijos detalių Mačiūnas sutraukė valstybės ir visuomenės modernizavimą skatinusias Petro Didžiojo reformas į dvylika punktų ir papildė „Atlasą“ priedu.

Po Petro Didžiojo valdžiusi Jekaterina Didžioji (Jekaterina II) (1762-1781 ir 1781-1793) sustiprina Peterburgo įtaką. 1814 m. istorinę pergalę prieš Napoleoną (1801-1812 ir 1812-1825) Mačiūnas konstatuoja be patetikos: „Rusų generolas Barclay de Tolly ir sąjungininkų pulkai įžygiuoja (sic) į Paryžių.“ Aleksandras I tapo Europos išlaisvintoju, o Rusija - vienu iš svarbiausių geografinių, politinių ir karinių naujųjų laikų Europos veiksnių. Tankiai apgyvendinti regionai atspindi naują Rusijos padėtį pasaulio politikoje. Nepaisant nedidelių pokyčių dėl aneksijų ir karų, t. y. konfliktinių zonų, kurias Mačiūnas užbrūkšniavo, nuo 1721 m. valstybės siena vakaruose ir pietuose nusistovėjo. Mačiūnui tai buvo paranku, nes jis galėjo pavaizduoti Rusijos imperijos galios stiprėjimą vieno šablono pagrindu. „Valstybių ribas formuoja daugelis priežasčių. Jos dažniausiai skausmingos.“ Rusija savo valstybės sienomis identifikavo ją supančius priešus, tačiau valstybės sienos prasmė yra gilesnė nei vien konfliktai ir įtampa. Pagal Negri ir Hardtą siena, kaip statinis reiškinys, taikos metu tampa modernios nepriklausomybės įrodymu.

Slavofilai ir vesternizacijos šalininkai zapadnikai skirtingai vertino klausimą, ar užsienio politikos laimėjimai po žygio į Paryžių įtraukė Rusiją į Europos socialinį ir kultūrinį gyvenimą. Svarstymai apie universalias aspiracijas ir nacionalinį kultūros identitetą tapo vienu svarbiausių XIX a. ir XX a. pradžios Rusijos intelektualinių diskusijų objektu. Mačiūnas oponavo abiejų šalių argumentams, nors ir ne „Rusijos istorijos atlase“: tokiai svarbiai diskusijai „Atlasas“ nėra tinkama sisteminė vieta. Tačiau kitame darbe „Rusijos istorijos chronologija: 867-1950“ yra atskira „slavofilijos ir vesternizmo“ tema¹.

Sulig XIX a. pabaiga kartografinis veikalas staiga nutrūksta. Revoliucinę sovietų istorijos fazę XX a. pradžioje pernelyg sudėtinga perteikti „Atlase“ tradiciniais būdais, o juo labiau ją apžvelgti. Tam tikra prasme savo istorijos kartografavimo projektu Mačiūnas pasiekė vadinamojo „perkėlimo į žemėlapį“ ribą, kurią Gregory Batesonas straipsnyje „Protas ir prigimtis“ (1979) apibrėžė taip: „Vaizduojamų reiškinių perkėlimas į tam tikrą matricą ar koordinačių sistemą neišvengiamai reikalauja paaiškinimų, apibūdinimų ir sutartinio žymėjimo. Konkrečiame žemėlapyje informacijos priėmimo matrica yra tik plokščias baigtinės apimties popieriaus lapas, todėl sudėti į jį didelio masto arba daugiamačius reiškinius tampa sudėtinga.“ Batesono išvada yra tokia: „Bet kuri informacijos priėmimo matrica turi savo formalias charakteristikas, o tai iš esmės supaprastina žymimus reiškinius.“²

„Rusijos istorijos atlase“ sudėtingi istoriniai procesai supaprastinami iki faktografinio žymėjimo. Todėl Mačiūnas jautėsi privaląs keisti savo darbo metodą. Nuo dvimatės istorinės kartografijos jis perėjo prie istorinių diagramų, leisdamas gausėjantiems faktams be didelių struktūrinių pokyčių atsiskleisti trečiosios dimensijos pavidalu. Galima spėti, kad Mačiūnas pradėjo dirbti su istorinėmis diagramomis dar rengdamas „Atlasą“. Kad ir kaip ten būtų, „Chronologija: 1881-1895“ prasideda tais metais, kuriais nutrūksta „Rusijos istorijos atlasas“ - 1881-aisiais, kai po tėvo nužudymo į sostą sėdo Aleksandras III³. Dideli tušti plotai Aleksandro III valdymui skirtuose dviejuose žemėlapiuose (1880-18[...] ir be datos) paaiškinami tuo, kad istorinė kartografija nėra baigtinis darbas. Neužpildytos baltos erdvės ant popieriaus lapo netikėtai palieka atvirą klausimą, ar istorijos negalima būtų suprasti kitaip, kaip vien tik faktografinę aibių teoriją.

Tam tikra prasme „Atlasas“ galėtų atstoti trumpą Rusijos istorijos kursą, o mokytis tektų iš optinės animacijos albumo, kurio lapus pagal Mačiūno nurodymą reikėtų greitai versti iš pabaigos į pradžią, tačiau ne mechaniškai. Performatyvus atlaso naudojimas demonstruotų epochų ir amžių tėkmę. Kinematografiškai apžvelgiama Rusijos istorija atskleistų iš niekur atsiradusią, augančią, stiprėjančią ir galų gale šeštadalį Žemės sausumos ploto užėmusią valstybę.

B. d.

¹ Žr. Astrit Schmidt-Burkhardt, p. 49, 53.

² Gregory Bateson, Mind and Nature. A Necessary Unity, Cresskill, New York, 2002, p. 44.

³ Per klaidą Mačiūnas „Chronologijoje“ vietoje 1881 užrašė 1981.

„7 meno dienos“ Nr.24 (853), 2009-06-19