Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Ateinančių dienų praeitis


Šiuolaikinis menas Jungtiniuose Arabų Emiratuose


Viktorija Šiaulytė

Share |
Laurent Grasso. „Kuo platesnė vizija, tuo siauresnis teiginys“ (sufijų rašytojas Al Naffari). 2009 m.


Pirmoji Šardžios (JAE) bienalė įvyko 1993 metais, Šardžios emyrato šeicho Sultano Bin Mohammedo Al Qasimi iniciatyva, ir kurį laiką mažai ką turėjo bendro su tuo, ką šiandien įprasta vadinti tarptautiniu šiuolaikinio meno diskursu. Tačiau diskutuojant apie šią bienalę tenka vis nugirsti istoriją, kad šeicho duktė Hoor Al Qasimi po studijų viename Londono menų koledžų įtikino tėvą, kad šiuolaikinio meno bienalė turėtų atrodyti visai kitaip, ir, tėvui leidus, nuo šeštosios bienalės ėmėsi pati jai vadovauti, taip visiškai pakeisdama bienalės kryptį į dabartinę jos formą.

 

Šių metų bienalės meninis direktorius Jackas Persekianas pirmąkart buvo pakviestas dirbti kuratoriumi 2005 metais. Kaip teigia Persekianas, pasimokęs iš ankstesnės patirties, šiemet nusprendė eiti gan netradiciniu keliu: vietoj įprasto kuratorinio metodo - temos apibrėžimo ir ją iliustruojančių menininkų paieškos, - komanda nutarė išsiuntinėti atvirą kvietimą menininkams siūlyti darbus parodai. Sulaukta apie 500 paraiškų. Daugiau nei 80 proc. atrinktų darbų sukurta specialiai bienalei, maždaug pusė iš jų - moterų menininkių. Paroda nebuvo vienintelė bienalės dalis - ją papildė filmų, videoperžiūrų ir performansų programa, kuruota Tareko Abou El Fetouho, diskursyvioji dalis „March Meeting“ buvo bandymas sutelkti regiono iniciatyvas, kartu su „Tate Modern“ ir tarptautiniu kuratorių forumu (International Curators' Forum) organizuotos jaunų kuratorių dirbtuvės; tęsta ir menininkų rezidencijos programa.

 

Apibrėždamas savo bienalės viziją ir jos vaidmenį regione, Jackas Persekianas teigia, kad bienalė turėtų toliau funkcionuoti kaip viena iš nedaugelio institucijų, remianti meninę produkciją, suteikianti jai prieigą bei aktyviai skleidžianti informaciją apie ją: „Būtina ir verta atkreipti dėmesį į regiono menininkus bei palaikyti stiprėjančias pastangas suteikti alternatyvias priemones ir išteklius jų kūrybai, be jau žinomų paramos šaltinių, dažniausiai ateinančių iš Vakarų. (...) Bienalė šiuo atveju gali performuluoti savo raison d'etre iš temų tyrinėtojos į diskusijos dalyvę.“

 

Viena iš bienalės dalių, su kuria teko išsamiau susipažinti - paroda, kuruota Isabel Carlos, iš pirmo žvilgsnio labai „tvarkinga“ ir parengta pagal visus tokio pobūdžio renginių standartus. Labiausiai įsiminę darbai gali būti apibendrinami keliomis grupėmis. Viena tokių - meniniai kūriniai, tam tikru būdu artikuliuojantys specifinės vietos ar situacijos, laiko, erdvės projekciją. Nikolajus Bendixas Skyumas Larsenas, bienalės rezidentas 2005 metais, inspiruotas viešint Šardžioje staiga dingtelėjusios minties, jog gatvėse dažniausiai galima sutiktiPietų Azijos kilmės jaunus vyrus, ir suvokęs, kad tikriausiai ten, jų namuose, miestuose turėtų dominuoti moterys, vaikai ir seneliai, išvyko į Indiją pats tuo įsitikinti. Rezultatas - itin paveiki instaliacija „Rendezvous“. Nedidelėje patalpoje viena prieš kitą pastatytos dvi videoprojekcijos, kur vienoje - JAE gyvenantis imigrantas savo darbo vietoje, kitoje - namuose jo laukianti šeima. Larsenas taip parodo atstumą, o kartu fiziškai ir metaforiškai palieka tuščią erdvę užsipildyti tuo, kuo palaikomas ir iš ko susideda šis nuotolinis ryšys. Sophie Ernst savo darbu „Namai“ („Home“) suteikia balsą Indijos ir Pakistano gyventojams, kurie buvo priversti palikti savo namus per šalių atsiskyrimą 1947 metais, išsivadavus iš britų imperijos. Menininkė paprašė architektų, rašytojų, menininkų prisiminti savo namus ir nubrėžti jų architektūrinį planą. Šį nufilmuotą procesą, akompanuojant įrašytam pasakojimui, Ernst projektuoja ant pagal tuos pačius brėžinius sukonstruotus architektūrinius maketus.

 

Nika Oblak ir Primozas Novakas pavadinimu „Keliaujant į pietus - iš Liublianos į Šardžią“ („Going South - from Lubljana to Sharjah“) pristatė darbą, neva dokumentuojantį trejų metų trukmės kelionę iš Slovėnijos į Šardžią, bet iš tiesų nufilmuotą daugiausia Bosnijoje ir Hercegovinoje ir JAE. Menininkai, taip neva siekę Gineso rekordo - „nukeliavę“ su karučiais 14 500 kilometrų, iš tiesų sakosi siekiantys ironiško žiniasklaidos konstruojamos realybės ir jos siūlomų sėkmės bei šlovės formulių komentaro. Basmos Al Sharif darbas „Mes pradėjome matuoti atstumą“ („We began measuring distance“) - taip pat savotiškas kartografinis projektas, kurio metu anoniminė grupė žmonių keliauja matuodami atstumą tarp įvairių geografinių vietovių, pavyzdžiui, nuo Gazos iki Jeruzalės. Tačiau iš pažiūros tokia neutrali akcija netiesiogiai atskleidžia įvairias politines komplikacijas bei sudėtingus sąryšius.

 

Kita darbų grupė kalba apie reprezentacijos problemą. Sharifo Wakedo „Laukite tęsinio“ („To be continued“) manipuliuoja žiniasklaidoje paplitusiu savižudžio teroristo įvaizdžiu. Filmuotoje medžiagoje vyriškis, prieš save ant stalo pasidėjęs kalašnikovą, pirmiausia primena žiniasklaidoje paplitusio savižudžio teroristo perduodamos žinios momentą, tik čia veikėjas skaito... ištraukas iš „Tūkstančio ir vienos nakties“. O pats pirmasis darbas, pasitinkantis parodoje Šardžios meno muziejuje, Halilo Altindere sukurtas iš pirmo žvilgsnio eilinis figūrinis šeicho portretas prabangiais rėmais (tokio paties pobūdžio, trijų ketvirčių kilnūs portretai, iškabinti pakelės stenduose, pasitinka važiuojant greitkeliu vos ne kas kilometrą) iš tiesų slepia seifą sienoje. Stebėtina, kaip toks gan tiesmukiškai ironiškas gestas vis dėlto prasiskynė kelią per cenzūros aparatą, kai peržiūrimi yra visi iki vieno pranešimai spaudai, negalintys išvysti dienos šviesos be šeicho ar jo artimųjų indėlio paminėjimo.

 

Viena vertus, optimistiškai nuteikia minėtieji bienalės siekiai, ypač kai tuo pačiu metu vyksta Dubajaus meno mugė ir daugelis kitų greičiau iš komercinių paskatų kylančių regiono iniciatyvų. Tačiau nė vienos bienalės aprašymas tikriausiai neapsieina be kritinių pastabų ir diskusijų apskritai apie bienalę, kaip formatą, ir jo glaudžią sąsają su tam tikra politine valia reprezentuoti miestą ar šalį. Paskutiniųjų bienalių Šardžioje kuratoriai, regis, stengėsi būti atviri ir sąmoningi šiuo klausimu. Tačiau turint galvoje bienalės politinį kontekstą - ji buvo pradėta nedemokratinio režimo vadovo iniciatyva ir egzistuoja terpėje, kur cenzūra yra kasdienis reiškinys, - sunku jos nevertinti kritiškai. Kita vertus, dažnai Vakaruose tikriausiai pernelyg greitai stengiamasi nurašyti visas pastangas kurti meninę infrastruktūrą šiame regione, nes nuolat kyla sunkumų dėl cenzūros ir islamo normų kuriamų ribų. Tačiau čia vertėtų atskirti religijos apibrėžiamus ribojimus nuo nedemokratinės politinės sistemos palaikomų. Viena yra draudimas vaizduoti nuogą kūną, kita - žiniasklaidos priklausomybė ir bet kokio kritinio balso, pilietinės visuomenės kritiškumo slopinimas bei itin grubūs žmogaus teisių pažeidimai.

 

Tai tik padeda pateisinti bienalės formatą - neva tarptautinės platformos sudaro sąlygas kylančioms kritinėms meno praktikoms, kurios dar retokai randa vietą gigantiškose biurokratinėse meno institucijose ir moderniojo meno muziejuose. Minėtame kontekste tokie užmojai skamba ganėtinai komplikuotai, nes kritinio diskurso nepriklausomybė dar labai sąlygiška. Ir net jei šeichas toleruoja vieną kitą ne itin patogų darbą - ar tai tik nepatvirtina taisyklės ir tokios praktikos netampa dar labiau priklausomos nuo režimo? O galiausiai, kuo gi ši situacija skiriasi nuo vakarietiškų neoliberalių dilemų?

 

Kita problemiška bienalės dalis (ar galbūt viso globalaus meno diskurso?) - lokalaus ir globalaus priešprieša, nors Persekianas ir deklaruoja lokalaus ir globalaus susitikimo ašį kaip vieną iš pagrindinių jam rūpėjusių motyvų. Tačiau kūrybinėse dirbtuvėse, pavyzdžiui, kažkodėl daugiausia dalyvavo Didžiosios Britanijos institucijų kuratoriai. O bandant atsekti visas kitas iniciatyvas, populiarinančias šio regiono meną tarptautiniu mastu, dažnai galų gale vėl atsiduriame šiaurės pusrutulyje. Pavyzdžiui „Bidoun“ žurnalo redakcija iš tiesų yra Niujorke, Dubajaus meno mugės organizatorių biuras - Londone, ką jau kalbėti apie visuose renginiuose procesus populiarinančių veikėjų kilmę (Rem Koolhaso, Thomas Krenso, Hans Ulrich Obristo ir kt.) ar „Saatchi“ galerijos pastarųjų metų veiklą. Nors parodoje yra gana daug regionui atstovaujančių menininkų, dauguma jų jau prasiskynė kelius į Vakaruose pripažintas erdves (Venecijos bienalę, „Tate Modern“ ir kt.), įgijo meninį išsilavinimą Amerikos, Londono ar kituoseEuropos universitetuose. Ir turbūt sunkiausia apibrėžti, kieno tai apraiška - daugiakultūrinės terpės ar neokolonializmo, ir šis susidomėjimas - nekaltas smalsumas ar naujų teritorijų paieška?

 

Tad kam tokia bienalė skirta ir kam ji reikalinga? Kaelen Wilson-Goldie teigia, kad JAE vis dažniau kalbama apie tai, kas bus ar „kas galėtų būti“, bet retai atsigręžiama į tai, kokios iniciatyvos ir infrastruktūra jau egzistuoja vietoje. Tačiau net jei bienalė ir suteikia erdvę regiono kritiškam balsui, kam ji skirta? Kas jos auditorija - saujelė iš lėktuvo į lėktuvą šokinėjančių tarptautiniu mastu pripažintų kuratorių? Kokį poveikį tai turi vietos kontekstui, jei išvis turi poveikį? Nes bienalė vyksta šalyje, kur klasinė segregacija neperžengiama: net meno studentai nesiryžta keliauti miesto viešuoju transportu, kuriuo dažniausiai naudojasi pati žemiausia ir beteisė klasė - imigrantai darbininkai.

 

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.24 (853), 2009-06-19

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

HdUsgBTVKEjTpw, 2011-06-24 03:47

With the bases loaded you struck us out with that awnser!

hudoznikui, 2009-06-26 13:27

visuomene dar labiau stengiasi

hudoznik, 2009-06-26 11:34

labai stengiuosi (-з

hudoznikui, 2009-06-22 19:55

Visuomene vartotojiska, o tu pats _ nachalevschikas.

hudoznik, 2009-06-20 10:44

puikus apzvalginis rasinys, padeka autorei.
jei, neklystu, emiratuose nera aukstosios akademines menu mokyklos, nebent koledzuose vyksta bazines studijos.
kita vertus, kaip mineta, vietinio kontingento didziaja dali sudaro juodadarbiai neissilavine
azijatai. pacius arabus, kuriu didzioji dalis gerai apsirupine konglomeratines monarchijos pilieciai, vakaru konceptualizmo konjunktura, vargu, ar domina. o princese, vis delto, saunuole, organizuoti toki rengini hedonistu ir pragmatiku visuomeneje- didelis darbas. tiesa, pati politine emiratu strategija yra pakankamai perversiska, nes valstybine istorija ne senesne kaip pussimtis metu. griezta monarchija paremta islamo tradicija, turi kelis aiskius tabu, taciau labai troksta i sali pritraukti vakarietiskos kulturos nuostatas, ir pakankamai toleruoja vakarietiska gyvenimo buda( pvz.: seichai gyvena kaip jiems patinka tik oficialiai jokios informacijos apie tai nepublikuojama). kokie is to rezultatai, matosi jau ir dabar- visuomene tobulai vartotojiska, plius kulturine aplinka- eklektika ir kicas. na. galbut, globalineje perspektyvoje, tai ir bus priimtiniausias viva modus (-з

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti