Sveikinu su pelnytu apdovanojimu ir iškart klausiu: ar šis Klaudijaus ir Hamleto tėvo vaidmuo jums pačiam yra reikšmingas?
Kai sužinojau, kad režisierius Oskaras Koršunovas paskyrė mane vaidinti ir Klaudijų, ir Hamleto tėvo šmėklą, nė neįtariau, koks laukia kūrybinis procesas ir apskritai ką reiškia vaidinti iškart du vaidmenis. Įsivaizdavau, kad pavaidinsiu vieną, o paskui kitą. Buvo sunku įsivaizduoti, kad teks ne tik pavaizduoti du skirtingus personažus, bet ir būti jais, įlįsti į jų kailį.
Klaudijaus vaidmuo labai svarbus. Tai - Hamleto veidrodis. Jis neišvengiamai susiduria su dviem žmonėmis, savo tėvo Šmėkla ir jo žudiku. O reikšmingu šį vaidmenį padarė repeticijų procesas - ne tik man, bet visiems spektaklyje dalyvaujantiems aktoriams. Viena kolegė aktorė iš Šiaulių pasakė, kad šis spektaklis gali patikti ar nepatikti, bet neįmanoma būti abejingam tokiam sprendimui, kai aktorius pats savęs klausia: „Kas tu esi“? Mes iš tiesų labai į tai gilinomės ir kuo daugiau savęs to klausėme, tuo tas darbas darėsi svarbesnis, neišvengiamai reikšmingesnis darėsi ir vaidmuo. Nenorėčiau ypač sureikšminti savo vaidmens svarbos visam spektakliui. Tiesiog per jį galbūt ryškiausiai atsispindi režisūrinis sprendimas.
Jūsų vaidmuo (ar vaidmenys) - tai tarsi spektaklio genas, mikroschema, ašis. Spektaklio pradžioje kiekvienas aktorius klausia savęs: „Kas tu esi?“, bet jūs padarote netikėtą dalyką - spjaunate į veidrodį! Kodėl?
Tai pati spektaklio pradžia. Ir šiame poelgyje yra daug prasmių. Iš pradžių žiūrovai mato Šmėklą, žvelgiančią į veidrodį, po to - Klaudijų. Jis žiūri į veidrodį ir mato ir save, ir brolį, nes jie labai panašūs. Jis spjauna broliui į veidą ir pradeda ciniškai repetuoti savo veidmainišką kalbą, nuo kurios prasideda veiksmas.
Kita vertus, mes pradedame spektaklį taip, kad būtų matyti, kaip mes užsitempiame „personažo odą“. Tai vyksta po truputį, be atsiribojimo.
Pačioje spektaklio pradžioje, kai mes dar klausiame savęs: „Kas tu esi“, neišvengiamai jaučiame, kad šitaip klausdami meluojame. Melas yra tai, kad vaidini. Ir kuo labiau stengies nevaidinti, klausdamas „kas tu, esantis anapus veidrodžio?“, tuo daraisi nenuoširdesnis. Gimsta pyktis, iššūkis, kad neįstengi sau nemeluoti. Ir - tai ypač gerai matyti kamerinėse salėse - žiūrovas mato, kad aktorius bando maksimaliai nuoširdžiai sakyti Shakespeare'o tekstą, tai jam nepavyksta, jis nuleidžia akis ir - spjūvis! Po to vaidinama ne į veidrodį, bet konfliktas išlieka, nes vis dar nežinai, ar sugebėsi ir toliau gyventi Shakespeare'o tekstu, įrodyti, kad esi nuoširdus, nevaidini, ar vis dėlto teks apsimetinėti.
Tad kiek gi vaidmenų jūs, aktorius Gavenonis, vaidinate „Hamlete“? Gal tik vieną?
Pradėję repetuoti mėginome kurti du skirtingus personažus. Natūraliai gimė klausimas, koks tas jų skirtumas? Galima būtų elgtis paprastai: vienas šveplas (šlubas, su akiniais), kitas - ne. Galima: vienas piktas, kitas - geras. Bet gilinantis į pjesę šie variantai pasirodė pernelyg paprasti. Kai buvo nueitas visas repeticijų kelias, tapo aišku, kad ir Šmėkla, kuri reikalauja keršto, brolio nužudymo, ir Klaudijus, kuris negali pasukti likimo rato atgal, nes yra nužudęs brolį, - labai panašūs. Ir kai su personažais praeini visą jų vidinį kelią, pamatai, kad Šmėkla trokšta brolio mirties taip, kaip Klaudijus troško nužudyti brolį. Ir kaip vienas negali pasukti laiko atgalios, nes yra Anapus, taip ir kitas negali, nes yra nužudęs.
Dvi to paties reiškinio pusės?
Taip. Tik vienas yra auka, o kitas - žudikas. Taip susiklostė. Bet, kita vertus, auka irgi nori tapti žudiku - iš keršto. O žudikas jau negali tapti nekaltas ir yra savo paties auka.
Kai Hamletas užsimoja prieš Klaudijų, tuo momentu jo vietoje pamato tėvo Šmėklą. Bet vis tiek aš vaidindamas stengiausi juos atskirti: vienas visą laiką guli, kitas vaikšto, vienas apsinuoginęs, kitas - su paltu. Bet ne tai svarbiausia. Antai Klaudijus niekad nieko nesako tiesiai. O Šmėkla visuomet šneka, kaip yra. Klaudijus turi daug kantrybės, Šmėkla nuolat nekantrauja. Visa tai atspindi ne tik tekstas, bet ir plastika, žvilgsnis, intonacija.
Beveik visą spektaklį esate scenoje. Ar sunkus šis vaidmuo fiziškai?
Įspūdis, kad nuolat esu scenoje, yra šiek tiek klaidingas. Tiesiog spektaklis taip organizuotas, kad žiūrovui atrodytų, jog visąlaik esu kažkur čia. Ir fizinio krūvio prasme nepasakyčiau, kad „Hamletas“ būtų man kažkuo ypatingas. Tokį įspūdį kelia visa aktorių komanda. O kas tikrai reikalauja pastangų, tai sunkus ir nepraleidžiantis oro Klaudijaus paltas. Dėl jo permirkstu prakaitu. Kartą per spektaklio aptarimą vienas žiūrovas paklausė: argi teatrui būtina eikvoti tiek fizinių jėgų, kad pasiektų žiūrovą? Juk tokio paties efekto galima pasiekti ir paprasčiau. Bet aš nemanau, kad „Hamletas“ yra tokia medžiaga, kurią reikia realizuoti paprastomis priemonėmis. Fiziškai pavargstu ne tiek daug, nes žinau, kas spektaklyje yra svarbiausia, ir sugebu veikti kryptingai.
Kažkada man sunkus atrodė spektaklis „Meistras ir Margarita“, nes ten tekdavo labai daug judėti, kartais net nepakakdavo kvapo ištarti tekstą. Vėliau, kai vaidinau „Oidipą karalių“, jo laukiau su baime vien dėl didelio fizinio krūvio. Palyginti su juo, „Meistras ir Margarita“ atrodė visai lengvas, patogus, leidžiantis atsiduoti vien vaidybai. Ir dabar, kai atsirado „Hamletas“, po dvejų metų pertraukos vaidinti „Oidipą“ jau nepasirodė sunku. Galbūt atsiranda patyrimas, branda, išmoksti scenoje judėti tikslingiau ir efektyviau. Kai vaidiname „Hamletą“ po kelis spektaklius iš eilės, pavargstame, bet spektaklis nuo to tik gerėja.
Kurios scenos Jums šiame spektaklyje svarbiausios?
Labai svarbi pradžia, nes nuo mano „kamertono“ viskas prasideda. Ir per trumpą laiką reikia išskleisti abu vaidmenis - Šmėklą, Klaudijų ir „Klaudijų“, kurį vaidina pats Klaudijus - tokį, koks jis nori būti matomas, ir tokį, kokio niekas nemato.
Klaudijus spjauna broliui į veidą ir triumfuoja, bet čia pat nuoširdžiausiai verkia, gedi mirusio brolio. Per trumpą laiką reikia iškart parodyti dvi Klaudijaus puses - kad žiūrovą išmuštų iš vėžių jo kraštutinis nuoširdumas ir dviveidiškumas.
Man svarbi scena, kai Klaudijus nuoširdžiai mėgina melstis. Taip pat scena, kurią mes vadiname „trikampiu“ ir kurią sugalvojome jau rodydami spektaklį. Gertrūda klausia Hamleto, ką jai daryti, Hamletas prašo pasakyti jam, kad nėra beprotis, Klaudijus klausia Gertrūdos, ką jai pasakė Hamletas, ir įvyksta Gertrūdos išdavystė. Klaudijus prisimena Gertrūdos išdavystę, kai ji išdavė su juo Hamleto tėvą. Gertrūda neišvengiamai išduoda ir dabar. Scena įdomi tuo, kad viskas atsiskleidžia per pauzes.
Ir dar graži, skaidri ir apvalanti scena, kai finale Gertrūda sako: „Aš keliu taurę už tave, Hamletai“: Gertrūda ir Šmėkla žiūri vienas į kitą, Šmėkla žiūri į sūnų Hamletą...
Kaip klostėsi santykiai su partneriais?
Galiu pasakyti vienareikšmiškai: Oskaras Koršunovas šiam spektakliui surinko ypatingą komandą. „Hamletas“ ypatingas tuo, kad jau suvaidinome (su eskizais užsienyje) arti trisdešimties spektaklių, o savijauta tokia, lyg būtume tik pradėję vaidinti. Kiekvienąsyk apima jausmas, kad vaidini iš naujo. Spektaklis taip sumanytas, kad kiekvieną kartą gimsta naujai.
Repeticijų metu pajutome, kad visi esame iš skirtingų teatrų. Į rezultatą einame skirtingais keliais. Vieni linkę išbandyti visus neteisingus kelius, kad surastų teisingiausią, kiti atsargiai viską pasveria ir kryptingai eina pasirinkta linkme, stengiasi nepasiklysti nesėkmingai bandydami. Man regis, priklausau pastarųjų kategorijai.
Labai gera partnerė yra Nelė Savičenko. Ji, man regis, irgi iš tų „atsargiųjų“. Nežinau, kaip jai sekasi kituose spektakliuose, bet čia jaučiu, kad galiu improvizuoti, netikėtai pasielgti kitaip, nei įprasta, ir ji nesutriktų, jos vaidmuo tik laimėtų.
Tarp pagrindinių „Hamleto“ atlikėjų esat jauniausias - visai ne taip, kaip pjesėje.
Keistas dalykas, bet pastarųjų metų spektakliuose visos mano partnerės - „žmonos“ arba „mylimosios“ - yra gerokai vyresnės. Taip buvo „Oidipe karaliuje“, kur vaidinau su Jūrate Onaityte, po to spektaklyje „Vaidinant auką“ - su Dalia Brenciūte, o dabar - su Nele Savičenko. Tik su ja aš vaidinu net du jos vyrus - mirusį ir esamą. Tokia dramaturgija, tokia patirtis... Repetuodami mes irgi svarstėme, ar pateisinamas čia kartų skirtumas. Bet kadangi tai spektaklis apie teatrą, žiūrovui neturėtų kilti klausimų dėl atlikėjų amžiaus.
Vis dėlto pagrindinis ramstis scenoje esu sau pats. Kažkas jau sakė, kad šiame spektaklyje mažai tikrų „duetų“ - tik Hamletas su Ofelija ir Hamletas su Gertrūda. Toks įspūdis, kad čia personažai atsiskleidžia ir gyvuoja kaip atskiros planetos. Žiūrovai mato „duetus“ ir kitokius „ansamblius“, o mes vadiname ir labiau bendraujame kiekvienas su savo „veidrodžiu“. Taip, matyt, režisierius ir norėjo.
Ar tikri veidrodžiai scenoje netrukdė repetuoti ir vaidinti?
Iš pradžių buvo gana sudėtinga. Veidrodžiai, jų atspindžiai „laužo“ erdvę, kartais tiesiog galima pasiklysti. O jeigu veidrodis pasisuko juoda puse, apskritai nežinia, ar juodame fone kas nors yra. Bet ilgainiui pripratome, įgudome „bendrauti“ su veidrodžiais.
Iškart po premjeros išvežėte „Hamletą“ gastrolių po Lietuvą. Ar ši patirtis buvo naudinga?
Pritariu, kad tokie spektakliai kaip „Hamletas“ būtų kuo dažniau vaidinami ne Vilniuje. Maloniai nustebino, kad, būdamas sudėtingas, jis yra suprantamas ir reikalingas. Ką suvokia žiūrovai, sunku įspėti, bet jie būna sukrėsti. Pasibaigus ploja stovėdami. Vilniuje didžioji dalis publikos ateina į teatrą ne užsimiršti, o norėdami įvertinti, kiek tai, ką jie mato, yra nauja, gera, kuriuo keliu žengia režisierius Koršunovas. Užsienyje „festivalinė“ publika dar kritiškesnė.
Kitas dalykas, kad gastrolėse dažnai tenka vaidinti teatrui menkai pritaikytose scenose, dažniausiai buvusiuose kino teatruose. Tuomet vaidinti sunkiau.
Su „Hamletu“ daug gastroliuosime užsienyje, ir nežinau, ar didelės geros scenos sustiprins spektaklį. Jis yra labai vizualus, jo piešinys raiškus ir prasmingas, jis skatina gilintis į vaidmenį. Po vaidinimų didelėse erdvėse spektaklis šiek tiek praranda kameriškumą, o čia reikalingas intymus, patiklus santykis su vaidmenimi, savimi ir žiūrovu. Didelėje salėje žiūrovas nemato tavo akių atspindžio veidrodyje, kartais net neatpažįsta, kuris yra kuris. Nors, pavyzdžiui, didelėje Teatro arenoje „Hamletas“ pavyko labai gerai.
Papasakokit apie svarbiausią spektaklio sceną - „pelėkautų“. Kaip ji sumanyta?
Oskaras Koršunovas pasakė, kad vaidintume kaip prieš veidrodį, ir tiek. Kai Klaudijus su svita eina žiūrėti spektaklio, tai jau teatras teatre. Nes Klaudijus supranta, kad Hamletas ne šiaip surengė jam vaidinimą; jis įtaria, kad ne meilės reikalai veda princą iš proto. Ir sutinka dalyvauti „pelėkautuose“, priimdamas iššūkį. Klaudijus puikiai suvokia, kad artėja žūtbūtinė kova, o „pelėkautuose“ gali atsidurti ir Hamletas.
Scena parašyta paprastai. Svarbiausia - ar sureaguos Klaudijus, ar ne. Klaudijaus pagrindinė užduotis - neišsiduoti, bet čia, šiame spektaklyje, jis yra ne tik žiūrovas, bet ir vaidintojas. Jis sutinka vaidinti ir „gauna“ Hamleto tėvo vaidmenį. Klaudijus tam labai tinka, nes jie tokie panašūs... Tad net žinodamas, kad Hamletas rengia jam pinkles, Klaudijus sutinka vaidinti Šmėklą ir įsijaučia į vaidinimą...
Repetuodami daug svarstėme, kaip vaidinti. Ar mano personažas suvokia, kas jam atsitinka, kai „pelėkautai“ artėja prie atomazgos (lašinant į ausį nuodus)? Bet galiausiai scena liko tokia, kokia yra. Ją motyvuoti paprasta: Klaudijus neturi laiko vertinti, kas jo laukia. Ištvėręs sunkiausią išbandymą nuodais, Klaudijus neištveria, kai jam pasakoma: pažiūrėk, ką žudikas padarys tavo žmonai! Čia jis neišlaiko ir išsiduoda. Režisierius norėjo, kad išdavystės tema spektaklyje būtų labai ryški: Hamleto tėvas buvo išduotas dar iki žmogžudystės. Iš pradžių jį išdavė Gertrūda, o tik paskui brolis nužudė.
Klaudijaus kapituliacija spektaklyje nėra silpnadvasiškumas. Tai pralaimėjimas žmogaus, kuris pats save įspraudė į kampą. Su kuo jis kovoja?
Manau, kad Klaudijus bet kuriuo atveju nerastų išeities, net jeigu labai norėtų. Man atrodo, kad jis tiesiog žino, jog nėra kelio atgal. Ir nėra švarių rankų. Kai jis bando kalbėtis su Dievu, nededa taško, o pasako: „Nemanau, kad galėčiau gyventi ir veikti kitaip“. Į tokį pat kampą save įspraudžia ir Hamletas, nužudydamas Polonijų. Ir jis tampa žudiku. Klaudijus žino, kad Hamleto laukia tas pat. Galų gale kai Hamletas bando atskleisti, kur glūdi šios tragedijos priežastis, visi jau sėdi prie grimo staliukų ir juokiasi. Klaudijus taip pat.
Labai norėčiau pamatyti „pelėkautų“ sceną iš šalies, kaip atrodo tas „veidrodis“, kur baigiasi Klaudijus ir prasideda aktorius. Smalsu būtų sužinoti, į ką žiūri žiūrovai - ar į vaidinimą stebinčią karališkąją porą, žiūrinčią spektaklį, ar į Hamletą, kuris viskam diriguoja. Man regis, režisierius siekė, kad viskas vyktų vienu metu.
Koks jūsų santykis su Hamletu? Ar jau mokate Dariaus Meškausko tekstą? Juk kaip veidrodžiai, kurie stovi vienas prieš kitą ir daugina žvakės atspindį, taip ir Hamletą atspindi kiekvienas šio spektaklio dalyvis. Visi čia tam tikra prasme vaidina Hamletą.
Galiu pasakyti labai paprastai. Esu dėkingas Dievui, kad suvaidinau karalių Oidipą, taip pat manau, kad mano gyvenime jau yra ir Hamletas. Nebūtina ištarti „Būti ar nebūti“, kad šiame spektaklyje suvaidintum Hamletą - kiekvieną kartą vaidindamas prisidedi prie Hamleto personažo, jo istorijos kūrimo.
Likimas seniai suvedė jus su Oskaro Koršunovo teatru. Kuo ypatingas šio režisieriaus kuriamas pasaulis?
Su Koršunovu dirbu jau dešimt metų. Tai daug. Buvo daug įvairių spektaklių. Buvo „Parazitai“, kuriame teko sunkus vaidmuo, kur mes visi kėlėme iš savęs į paviršių visą dumblą ir bandėm tai parodyti žiūrovams. Buvo mažesnių vaidmenų ir Oidipas karalius, kur jaučiau, kad režisierius neina kartu su manimi, kuria savo vizualųjį teatrą. Tuomet trūko jo rankos, kad mane vestų. „Meistre ir Margaritoje“ jauteisi varžteliu, suprasdavai savo vietą, bet norėdavai, kad tam varžteliui jis padėtų. Nors jo spektaklių režisūra labai stipri ir sėkmingai skleidžiasi aktoriai, bet prabėgus dešimčiai metų norėjosi daryti kažką savarankiškai. Galbūt kompensuojant tai, ko negauni - temų, vaidybos krypties ar kitokio teatro. Bet statydamas „Hamletą“ Oskaras taip giliai dirbo su aktoriais „iš vidaus“, taip laužė save ir savo režisūrą, maksimaliai arti lydėdamas Hamletą kuriantį Darių Meškauską, kad užsikrėtėme tuo visi. Koršunovas nustebino mane savo gebėjimu šitaip dirbti, nors po tiek metų bendro darbo nustebinti nėra lengva. Į pirmą planą jis iškėlė aktoriaus teatrą. Sukūrė spektaklį apie aktorius ir režisierių, statančius „Hamletą“. Apie save ir apie mus. Todėl, kalbant apie jo kuriamą pasaulį, reikia pasakyti, kad jis mus įtraukia, visi tampame to pasaulio dalimi. Tuomet atsiveria kūrybiškumas, tuomet sunku prisiminti, kas ką sugalvojo, kas nuo ko prasidėjo, ar tai buvo režisieriaus sumanyta, ar aktorių. „Hamletas“ man ypatingas tuo, kad supratau, jog apie šį režisierių dar ne viską žinau. Todėl ir lydi jausmas, kad spektaklis tik pradeda savo kelionę - ne tik erdvėje, bet ir mūsų visų viduje.
Kalbėjosi Konstantynas Borkowskis
Visas pokalbio tekstas bus publikuotas OKT teatro svetainėje www.okt.lt