Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Apie neužmiršimą


Viačeslavo Ganelino kūrinio „Tylos šauksmas“ premjera Vilniuje


Goda Rupeikaitė

Share |
Gegužės 25 d. Vilniaus Šv. Kristoforo kamerinis orkestras klausytojus Šv. Kotrynos bažnyčioje pasitiko kiek neįprasta rimtimi, be šypsenų ir būdingo šmaikštumo. Paskutinę pavasario savaitę pradėjęs koncertas - tai pasaulinė Viačeslavo Ganelino kūrinio „Tylos šauksmas“ premjera.

Kūrinys skirtas šimto sunaikintų Vilniaus sinagogų ir maldos namų, buvusių ne tik religiniais, bet ir kultūriniais žydų centrais, prisiminimui, bei Holokausto metais žuvusių žydų tautybės gyventojų, neatsiejamos Vilniaus dalies, pagerbimui ir įamžinimui. Kaip savo kalboje sakė vakarą pradėjęs orkestro vadovas ir dirigentas Donatas Katkus, tai nėra paprastas koncertas, o veikiau atminties aktas, nes mūsų visų, Vilniaus gyventojų ir tiesiog piliečių, pareiga - neužmiršti. Masiškai išnaikinti žydai, buvę neatsiejama Lietuvos kultūros dalimi - skausmingas, neužgysiantis istorijos tarpsnis, nuolat atsiveriantis vis nauju ir vis tuo pačiu klausimu: kodėl? Apie tai ir kalba naujas V. Ganelino kūrinys, išraiškingas, tylus nerimo šauksmas. Tai septyniolikos dalių, kurios pagal sumanymą įprasmino skeveldros, šukės reikšmę, kūrinys. Sudaužytų gyvenimų, subyrėjusių klausimų ir išblaškytų likimų atplaišos muzikos ir poezijos kalba susijungia į vientisą, subtilų paminklą.

 

Muzikinę kūrinio dalį lydėjo poetės, Nobelio premijos laureatės Nelės Zaks bei dar dviejų poetų, rašiusių jidiš kalba, Mošės Kulbako ir Pereco Markišo tekstai, kuriuos rusiškai itin įtaigiai deklamavo skaitovas Michailas Jevdokimovas ir kamerinis choras „Brevis“ (vadovas Gintautas Venislovas). Kūrinys „Tylos šauksmas“ - tai savita žodžio ir garso mozaika, kur skiemenys neretai virsta muzika, o garsas - pačiu skaudžiausiu žodžiu. Čia kūrinio sumanymui be skaitovo M. Jevdokimovo talkino choras, atlikęs tam tikro liudininko ar pagrindinio dalyvio vaidmenį. Nepaprastai įspūdinga pasirodė ketvirtoji kūrinio dalis, pavadinta „Mes šėtono vaikai“, kur choras peržengė įprasto dainavimo ribas ir tiesiog ritmingai skandavo kraupius poetinius tekstus. Šie elementai pasikartojo ir kitose dalyse, bet tokio stipraus efekto nebesukėlė.

 

Kūrinys gana minimalistinis, ir tai tik dar labiau sustiprino jo kuriamas emocijas ir įspūdį. Choro pokalbis su orkestru ir skaitovo įtaigiai tariamos eilės kompoziciją savotiškai atitolino nuo įprasto muzikinio kūrinio suvokimo - veikalas įgavo subtilaus antkapio prasmę, įtraukdamas į šį atminties aktą kiekvieną atėjusįjį.

 

*  *  *

 

 

„7 meno dienos“ Nr.22 (851), 2009-06-05

Versija spausdinimui

Komentarai

ljKwjuFZxeLqoSzEHto, 2012-08-13 21:17

Me da asco la Concertacif3n y todo lo izquierdoso de este paeds, nadie se moja la raja por nadie y se llnean los bolsillos de chinchin, ahora este1 de moda ser de oposicif3n y dedscolo, BULLSHIT! y sobretodo esa lacra apernada llamada Camilo Escalona, arrg. Y pensar que mi vieja casi pierde su vida en dictadura por esta mierda de partido.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti